Naujausios
Gerai, kad nematėte naktį posėdžiavusių Seimo narių dėl LRT reikalų ir negirdėjote, jog pasiekė tokį lygį, kad balsavo už katino įtaką priimant į darbą LRT vadovą… Vieni kvaili siūlė, kiti kvailai balsavo, ir pykti negali, nes patys už tokius balsavome.
Gal įtaką galėtų turėti ne tik Širinskienės katinas, bet ir Miliūtės šuniukas, prezidento šuva Grikis… Tokius juokus krėsti Seime už algą, kurią moka mokesčių mokėtojai? Ir neatsiranda iš tos išrinktųjų minios nė vieno protingo, kuris pasakytų: „Baigiam? Baikim kariauti…“
Kalbėdami apie taiką, išrinktieji kelia vėzdus vieni prieš kitus ir šaukia taip, kad negirdi kitų. Tikriausiai net savęs. Nebeliko ten laisvo žodžio – tik įtakos, manipuliacijos, arogancija ir pasityčiojimas… O juk katalikais save vadina, per Kalėdas spiesis į Dievo namus melstis, klaupsis ant kelių ar net bandys išpažinties eiti… Tiek daug vaidybos…
Pykčio, nevilties, nepagarbos tiek daug, kad antrame plane lieka ir kultūra, ir ta pati LRT, ir žurnalistai, iš, žinoma, laisvas žodis… Ar buvo situacijų, kai buvote pasmerktas už savo nuomonę? Už žodį, kurį tikėjotės pasakyti laisvai? Girdisi tie, kurie labiau rėkia, kurie užima aukštas pareigas, kurie įtakingi… Jeigu tikras žurnalistas – nedirbs ten, kur varžoma žodžio laisvė.
Kiekviena istorija turi savo pradžią, savo priežastį, kurią ne kiekvienas sužinome arba gebame nešališkai įvertinti. Kaip ir kelionės… Jeigu reikėtų leistis į kelionę, kas mums būtų svarbiau – kur einame, su kuo ar kokiu tikslu? Aš manau, kad svarbiausia – idėja ir tikslas. Kai žmogus eina, jis mažiau pyksta ir daugiau įsiklauso į kitą. O žiūrėk, kelionės pabaigoje netgi priešai gali tapti draugais, nes gal vienas kitą sumuštiniu pavaišins arba vandeniu pasidalins.
Kodėl žmonės leidžiasi į keliones? Gal todėl, kad tikisi sutikti kitus žmones, kurie tikriausiai bus geresni, sąžiningesni, protingesni. Bet visur yra panašus gyvenimas, tik mūsų iliuzija veda ieškojimų keliu. Mūsų iliuzija užaugina viltį… Viltį, kad kitur geriau, kad kažką naujo atrasime… Tačiau beieškodami, besiblaškydami, bebėgdami paskui mases, patys prarandame… Netenkame brangaus laiko, kurį galėjome skirti svarbesniems dalykams.
Adventas tam ir skirtas – rimčiai, susikaupimui ir supratimui, kad esame laikini ir vieną dieną baigsis kelionė, vadinama gyvenimu. Nuo šio nuotykio nė vienas nepabėgsime. Todėl šiandien išlikime ramūs ir mylintys vienas kitą. Nekovokime, bet savo pavyzdžiu rodykime ramybę ir taiką, tuo pačiu neleisdami juodiesiems piktadariams prasibrauti iki giliausių minčių.
Sutikime šventes nekalbėdami apie reiškinius, kurie mums nemalonūs, ir įvertinkime tuos, kurie visada šalia, kurie kasdien pasako „labas“, kurie priglaudžia, kurie paklausia: „O kaip tu gyveni?“
Kaip sakė poetas Algimantas Baltakis, ar daug žmogui reikia?/ Tik duonos riekės,/ Tik vandenio tyro, tik savo kertės./ Tik darbo, kurs mielas. Šiek tiek šilumos. / Ir tai – tik todėl, kad nejaustum žiemos...
O jeigu bus liūdna, visada prisiminkite šias eilute:
„Gyvenimu skųstis tikrai negaliu.
Mane daug kas myli, aš daug ką myliu.
Turiu aš kam ranką širdingai paspaust,
Turiu prie ko galvą nuvargęs priglaust“.
Ačiū, kad skaitote mus, kad prenumeruojate – kiekvienas iš jūsų esate aukso vertės, ir norėtųsi kitus metus sutikti dar didesniame prenumeratorių pulke. Visada laukiame ir mylime.