Naujausios
P.S. Apie gatves. Šiemet išasfaltavo ir mūsų gatvę. Ir visas kitas šalia jos. Geriau būti ir negali – tarsi kitas pasaulis: aplink švaru ir gražu, o dar ir žolytę pakelėse pasėjo... Vos tik nauja juoda sermėga, apklojusi gatvę sukietėjo, kiekvienas norėjo ją išbandyti savais batais. Deja, vieni džiaugėsi, o kiti ieškojo trūkumų, kaip gi gali būti viskas gerai atlikta. Reikėjo rasti kažką, kas papildytų tą miesto duženų krūvą... Žinoma, rado, šiukšlių krūva pasipildė dar vienu skundų - pamazgų kibiru. Ir visai nesvarbu, kad darbai dar nebuvo baigti.
Anksčiau pasvajodavau, kaip būtų smagu, kad mūsų gatvę dengtų asfaltas. Ir pagaliau – nei žvyro, nei dulkių nebėra. Aišku, būtų buvę geriau, kad jau vaikystėje su kiemo draugais žaisdami būtume kelius nusibrozdinę ant asfalto negu ant žvyrkelio, kai smulkūs akmenukai tiesiog į žaizdą sulysdavo. Tada mama turėdavo su vata juos išvalyti ir barstydavo kažkokių geltonų miltukų... Bet tuomet būtume praradę vieną žaidimą: lietingomis dienomis nebebūtume galėję pagaliukais sujunginėti vienos balos su kita, kurios atsirasdavo ant duobėtos gatvės. Nežinau, kodėl taip darydavome, bet buvo smagu. Sovietinės vaikystės žaidimai buvo įdomūs. Ir tikri – lauke, o ne kompiuteriniai. Bet dabar kiti laikai, ir moderni vaikystė priklauso jau naujai kartai. O išasfaltuota gatvė jiems turbūt jau nebesukelia tokių emocijų kaip pavyzdžiui, man. Ir tegu.
Miestas pasikeitė: žvyrkelius padengė asfaltas, o išklypusiais akmenimis grįsti šaligatviai pavirto į normalius, civilizuotų žmonių pėsčiųjų takelius. Ir ne tik šie dalykai pagražino Biržus, yra daug kitų, kad ir ne tokių vizualiai reikšmingų. Bet žmonėms vis kažkas negerai: diskutuoja, kodėl taip, o ne kitaip, ar negalėjo padaryti anksčiau ir geriau... Ir taip vis dūžta nepatenkintųjų viskuo neapčiuopiami lūkesčiai, o tos duženos nugula į bendrą šiukšlių krūvą, kurios tvaikas kartais pasiekia ir kaimynus. Galbūt viena valdžia prie gražesnių Biržų prisidėjo daugiau, kita mažiau. Visur tas vyksta ir tai yra normalu. Juk negali būti visi vienodai geri ir kasmet nukloti visus takelius ir vieškelius asfaltu, suremontuoti visus byrančius tiltus ar išravėti apžėlusius vandenis, kol jie nevirto kūdromis. Paprastam žmogui, kuriam į politinius žaidimus nusispjauti, turistui, ar emigrantui, grįžusiam į gimtinę kartą per metus yra svarbus pats rezultatas – kaip Biržai pasikeitė! Ir jiems nerūpi, kas tas gatves išasfaltavo ir kodėl tik dabar. Esame linkę bambėti. Net kitų miestų gyventojų akimis - biržiečiai pikti, amžinai kažkuo nepatenkinti. Nebūkim tokie. Juk nė vienas nenorime, kad ta šiukšlių piramidė praaugtų Radvilų pilį...
P.S. Apie gatves. Šiemet išasfaltavo ir mūsų gatvę. Ir visas kitas šalia jos. Geriau būti ir negali – tarsi kitas pasaulis: aplink švaru ir gražu, o dar ir žolytę pakelėse pasėjo... Vos tik nauja juoda sermėga, apklojusi gatvę sukietėjo, kiekvienas norėjo ją išbandyti savais batais. Deja, vieni džiaugėsi, o kiti ieškojo trūkumų, kaip gi gali būti viskas gerai atlikta. Reikėjo rasti kažką, kas papildytų tą miesto duženų krūvą... Žinoma, rado, šiukšlių krūva pasipildė dar vienu skundų - pamazgų kibiru. Ir visai nesvarbu, kad darbai dar nebuvo baigti.
Anksčiau pasvajodavau, kaip būtų smagu, kad mūsų gatvę dengtų asfaltas. Ir pagaliau – nei žvyro, nei dulkių nebėra. Aišku, būtų buvę geriau, kad jau vaikystėje su kiemo draugais žaisdami būtume kelius nusibrozdinę ant asfalto negu ant žvyrkelio, kai smulkūs akmenukai tiesiog į žaizdą sulysdavo. Tada mama turėdavo su vata juos išvalyti ir barstydavo kažkokių geltonų miltukų... Bet tuomet būtume praradę vieną žaidimą: lietingomis dienomis nebebūtume galėję pagaliukais sujunginėti vienos balos su kita, kurios atsirasdavo ant duobėtos gatvės. Nežinau, kodėl taip darydavome, bet buvo smagu. Sovietinės vaikystės žaidimai buvo įdomūs. Ir tikri – lauke, o ne kompiuteriniai. Bet dabar kiti laikai, ir moderni vaikystė priklauso jau naujai kartai. O išasfaltuota gatvė jiems turbūt jau nebesukelia tokių emocijų kaip pavyzdžiui, man. Ir tegu.
