Nemunėlis ne skiria, o jungia: jaunųjų vertėjų kūrybinės dirbtuvės „ant rubežiaus“

Prie Bal­ti­jos jū­ros gy­ve­nan­čios tau­tos – lie­tu­viai, lat­viai ir es­tai – prieš 30 me­tų vi­sam pa­sau­liui pa­ro­dė, kad jas jun­gia ne tik Bal­ti­jos jū­ra, bet ir bend­ras lais­vės sie­kis, ne­šio­tas šir­dy­se oku­pa­ci­jos de­šimt­me­čius ir iš­si­ver­žęs lyg už­tvenk­tas van­duo, nu­vil­ni­jęs gy­vą­ja gran­di­ne nuo Vil­niaus iki Ta­li­no. Taip jun­gia ne tik jū­ra ir ne vi­sa­da ski­ria upės... Nors Ne­mu­nė­lis šimt­me­čius bu­vo ri­ba, ski­rian­ti vals­ty­bes, bet ly­giai taip pat jo van­de­nys net jau ne­be šimt­me­čius bu­vo dvie­jų gi­mi­niš­kų tau­tų jung­tis, tau­tų, kal­ban­čių iš­sau­go­ta bal­tų kal­ba, lai­ko tėk­mė­je iš­si­sky­ru­sia, at­si­da­li­nu­sia, ta­čiau gy­ve­nan­tiems abi­pus Ne­mu­nė­lio ly­giai vie­no­dai su­pran­ta­ma ir mie­la, nes kaip gi ki­taip per upės van­de­nis su kai­my­nu su­si­šauk­si?..

To­dėl „ant ru­be­žiaus“ praei­tą sa­vai­tę įsi­kū­rė poe­zi­jos ver­ti­mų dirb­tu­vės bal­tis­ti­ką stu­di­juo­jan­tiems stu­den­tams, kad jau­nie­ji ver­tė­jai ne tik poe­zi­jos skam­be­sį žo­džiui virs­tant iš vie­nos bal­tų kal­bos ki­ton iš­girs­tų, bet ir „pa­ru­be­žio“ kal­bą gy­vą skam­bant pa­jus­tų. Šios sto­vyk­los ini­cia­to­rius poe­tas, ver­tė­jas, Lie­tu­vos na­cio­na­li­nės pre­mi­jos lau­rea­tas Vla­das Bra­ziū­nas šią idė­ją se­niai bran­di­no ir dar per­nai pa­va­sa­rį ėmė ieš­ko­ti, kur dirb­tu­vės ga­lė­tų įsi­kur­ti, ga­li­my­bes svars­tė su tuo­me­ti­ne me­ro pa­va­duo­to­ja Iru­te Var­zie­ne. Jau­nuo­sius bū­si­mus ver­tė­jus iš Lat­vi­jos uni­ver­si­te­to Ry­go­je ir jų ku­ra­to­rius poe­tus, ver­tė­jus priim­ti mie­lai su­ti­ko Ger­ma­niš­kio mo­kyk­los-dau­gia­funk­cio cent­ro di­rek­to­rius Ge­di­mi­nas Ja­ne­liū­nas, tad čia sto­vyk­lau­jan­čių gri­ga­liš­ko­jo cho­ra­lo pa­slap­čių iš­mok­ti no­rin­čių vai­kų kai­my­nys­tė­je (sto­vyk­los va­do­vė – Knyg­ne­šių tė­vo J. Bie­li­nio ai­nė Vik­to­ri­ja Si­len­ko­vai­tė) su­skam­bo ir lie­tu­viš­kai-lat­viš­kas poe­ti­nis žo­dis.

Anot dirb­tu­vių „ge­ne­ro­lo“ Vy­to Dekš­nio, pen­kios Ry­gos uni­ver­si­te­to stu­den­tės, kon­sul­tuo­ja­mos jau pa­ty­ru­sių men­to­rių (Vla­das Bra­ziū­nas, Ind­ra Brū­ve­rė-Da­ru­lie­nė, Ja­nis Els­ber­gas, Ed­mun­das Trum­pa) į lat­vių kal­bą ver­čia lie­tu­vių poe­tų teks­tus, o tuo pa­čiu tu­ri ga­li­my­bę bend­rau­ti su ver­čia­mų teks­tų au­to­riais, gir­dė­ti jų pa­čių skai­to­mo poe­ti­nio žo­džio skam­be­sį. Tad sto­vyk­lo­je kar­tu ir poe­tai Gre­ta Amb­ra­zai­tė, Do­mi­ny­kas Nor­kū­nas, Ie­va To­lei­ky­tė, ir vie­nai die­nai at­va­žia­vęs Alis Bal­bie­rius.

Dirb­tu­vių su­ma­ny­to­jai džiau­gia­si, kad pro­jek­tą pa­rė­mė Lie­tu­vos kul­tū­ros ta­ry­ba, ti­ki­si, kad šios dirb­tu­vės, po­rą me­tų jau ban­džiu­sios Lat­vi­jos uni­ver­si­te­to au­di­to­ri­jų spe­ci­fi­ką, ne­bus tik vien­kar­ti­nis su­si­bė­gi­mas, kad pro­jek­tas ga­lė­tų bū­ti tęs­ti­nis ir to­liau au­gin­ti ver­tė­jus, ver­čian­čius iš lie­tu­vių kal­bos į lat­vių ir at­virkš­čiai, ga­lė­tų tap­ti tra­di­ci­nis, kad bū­tų ga­li­ma, tar­kim, pa­me­čiui dirb­ti tai kai­ria­ja­me, tai de­ši­nia­ja­me Ne­mu­nė­lio kran­te… Juo­lab kad pa­tir­tis kaup­ta ne tik Ry­go­je. Pa­vyz­džiui, pa­na­šus pro­jek­tas lie­tu­vių-len­kų ver­tė­jams še­še­rius me­tus sėk­min­gai įgy­ven­din­tas Kras­nag­rū­do­je, poe­to Čes­lo­vo Mi­lo­šo dva­re­ly.

Vie­ną va­ka­rą sto­vyk­los da­ly­viai va­ka­ro­jo imp­ro­vi­zuo­to­je ki­no sa­lė­je, su­si­rin­ko per­žiū­rė­ti dvi­kal­bio vi­sa­met­ra­žio me­ni­nės do­ku­men­ti­kos fil­mo „Ar­čiau že­mės ana­pus upės / Tuvāk ze­mei viņ­pus upes“. Fil­mo pri­sta­ty­ti at­vy­ko vie­na iš re­ži­sie­rių Vik­to­ri­ja Jon­ku­tė (ant­ras re­ži­sie­rių yra Er­nes­tas Sam­so­nas), žiū­ro­vų gre­tas pa­pil­dė Iru­tė Var­zie­nė, die­ną su ver­tė­jais bend­ra­vęs Alis Bal­bie­rius (ačiū V. B. už kvie­ti­mą ir šių ei­lu­čių au­to­rei). Pag­rin­di­niai fil­mo vei­kė­jai – du poe­tai, ver­tė­jai: lie­tu­vis Vla­das Bra­ziū­nas ir lat­vis Knu­tas Sku­je­nie­kas – dvi skir­tin­gos kar­tos, skir­tin­gos pa­tir­tys, ir ne­pap­ras­tai gra­ži bi­čiu­lys­tė, į ku­rią ke­lią nu­tie­sė poe­ti­nis žo­dis. Fil­mas ne tik ly­riš­kas, poe­tiš­kas, te­kan­tis lyg tas Ne­mu­nė­lis (ne ski­rian­tis, o jun­gian­tis), be­tgi ir gel­mę tu­rin­tis, kaip pa­tys gi­liau­si mū­sų kraš­to di­džiau­sios upės du­bu­riai – per dvie­jų poe­tų pa­sa­ko­ji­mą sklei­džia­si ir mū­sų tau­tos is­to­ri­jos tra­giš­kiau­si pus­la­piai.

Bal­ti­jos ke­lio ju­bi­lie­jaus iš­va­ka­rė­se per­žiū­rė­jęs fil­mą pa­jun­ti, kad mū­sų tau­tos – lie­tu­viai ir lat­viai – ši­tą ke­lią vi­sa­da sa­vy tu­rė­jo, kad tai, kas mus jun­gia, yra stip­riau už griau­nan­čius gai­va­lus, kad mes tu­ri­me už ko lai­ky­tis, kuo vie­nas ki­tą pa­rem­ti… tik ne­pa­mes­kim…

O jau­nie­siems ver­tė­jams ir jų ku­ra­to­riams pa­lin­kėt no­ri­si sėk­mės, kad pro­jek­tas užaug­tų, kad poe­zi­ja abiem kal­bo­mis skam­bė­tų ir Lat­vi­jo­je, ir Lie­tu­vo­je pla­tes­nei au­di­to­ri­jai, kad mes bent poe­ti­nia­me žo­dy­je at­ras­tu­me vie­ni ki­tus…

Gali būti aktualus kalbos lygio nustatymas