Visi esame kelyje. Jo pradžią, nors neatsimename, bet žinome. Tai parašyta gimimo liudijimuose. Pabaigos nežinome. Apie ją bus parašyta kitame dokumente, kurio mes jau neskaitysime. Tiek trumpai apie gyvenimo kelią. Ir truputį plačiau apie mūsų keliones bei klajones.
„KELIAUTOJAI IR NAMISĖDOS
Daug žmonių nenustygsta vietoje. Keliauja. Malasi, kaip užsukti, po platųjį pasaulį. Net kolekcionuoja aplankytas šalis. Ir tuo puikuojasi. Kai kurie keliautojai net skelbiasi esą pasaulio piliečiai. Tačiau yra žmonių, kurie visą gyvenimą nejautė noro kur nors išvažiuoti. Net ir trumpam, kur su reikalais vykdami, atsigręžia į namus. Atsisveikina. Ir mintyse pažada kuo greičiau sugrįžti. Tarsi be jų namai pražūtų.
– Man atrodo, jog šių laikų žmonės vis dažniau keliauja. Mažiau prisirišę prie namų, – svarstė bičiulis Stasys. – Juk daug nekainuoja nulėkti į tolimiausią Žemės pakraštį. Ir skrendama, nes kitaip, nei prieš kelis dešimtmečius, žiūrime į gimtinę. Pasikeitė ir daugiau gyvenimo vertybių.
Šiaip lietuviai savo prigimtimi lyg nėra dideli keliautojai. Tačiau gyvendami valstybėje, kuri istorijos vingiuose daug vargų ir kančių patyrė, geresnio gyvenimo lietuviai buvo priversti ieškoti svetur. Buvo sumanymas net visą Lietuvą iškelti kitur. Mat mūsų namus ir likimus griovė karai. Vėliau, sovietiniais laikais melioracija šlavė vienkiemius… Atgavus laisvę, sugriuvus geležinei sienai, išaugo sparnai pasiilgtiems skrydžiams…
– Dabar visi mažiau esame prie ko nors prisirišę. Vaikai keičia mokyklas. Taip nyksta klasės draugų susitikimų paprotys. Migruojame iš vienos gydymo įstaigos į kitą. Nors yra taip vadinami šeimos gydytojai, bet jie žino tik apie atskirų šeimos narių negalavimus, o ne visos šeimos ankstesnes ligas. Ir gydytojai, kaip kokie turistai, keliauja iš vienos gydymo įstaigos į kitą. Ir mes keičiame darbovietes be didelio gailesčio.
Su bičiuliu svarstėme, jog kai kurios priežastys tik paskatina kelionėms. Tačiau daugelis neturime kur dėtis, nes esame užprogramuoti nenustygti vienoje vietoje. Tam yra net mokslinis paaiškinimas.
GENAI LIEPIA KELIAUTI?
Daugiau nei prieš du dešimtmečius amerikiečių mokslininkai iš Kalifornijos valstijos Irvino universiteto paskelbė studiją. Joje nustatė, kad žmonės, turintys DRD4 geną, nuolat keliauja, keičia gyvenamąją vietą. Minėto geno turėtojai yra labai aktyvūs, mėgsta rizikuoti, bando siekti tobulybės. Juos judėti verčia ir nuolatinis dėmesio trūkumas. Pasak žmonių elgsenos tyrėjų, joks kitas žinduolis, jeigu jam netrūksta maisto, nesileidžia į keliones. Žmonės, nors ir turi namus, bei valgių, sustoti negali. Turi natūralų poreikį atrasti naujus dalykas. Nori ragauti dar neragautus valgius. Pamatyti nematytas vietas. Sužinoti, kaip gyvena kitos tautos. Tie, kurie turi DRD4 geną, tai daro kur kas energingiau.
– Matyt tokį geną tikrai turėjo Ameriką atradęs Kolumbas ir kiti garsūs keliautojai , – priėjo prie išvados Stasys. – Išeitų, kad keliautojai atverčia naujus civilizacijos puslapius. Mat praplečia pažinimo ribas. O pažinimas – reikalingas dalykas. Be jo nebūtų progreso.
Vadinasi, mes ieškome geresnės vietos po šia Saule. Vieni smarkiau. Skrenda su vėjeliu. O kiti ir savo kieme neblogai gyvena. Ir skrendantiems nepavydi. Net sako jiems: jeigu nesate laimingi vienoje vietoje, tai kažin ar kitoje vietoje pasidarysite laimingesni. Juk nuo savęs nepabėgsite?!
SKUBĖTI REIKIA NESKUBANT
Dažnai gyvenime skubame. Tiek technikos stebuklų sukūrėme, jog galėtume, kaip akis išdegę, nebelėkti. Gyventi savo malonumui. Tačiau įsisukame, kaip karuselėje. Dažnai net nenutuokiame, jog skubame. Užmirštame, kodėl skubame.
– Prieš du dešimtmečius buvau pradėjęs dirbti net trijuose darbuose, kad gaučiau didesnę pensiją, – prisiminė Stasys. – Sykį vienas pažįstamas manęs paklausė: ar rudenį mano sode bus daug obuolių? Susigriebiau, kad jau vidurvasaris, o aš per darbus nemačiau, kaip pavasarį obelys žydėjo. Supratau, kad ne piniguose šio pasaulio grožis.
Būna, jog ne visada supranti, kad reikia sumažinti greitį. Skubėjimas dažnai atsiranda dėl ko nors stygiaus. Ir tada jau nebegali sustoti… Užeina noras kasdien kalnus nuversti. Tačiau gyvenime būna, kad kažką gaudamas, turi kažką už tai paaukoti. Tada skubėjimas ne suteikia, o atima dalį gyvenimo džiaugsmo.
TURISTAI IR PILIGRIMAI
Jau sutarėme, kad visi esame kelyje. Ne vienodai greiti. Ne vienodai išmintingi. Vieni – turistai, o kiti – piligrimai. Visi – keliautojai. Tačiau skirtingi. Turistai dažniausiai patenkina savo pojūčius. Savo kelionę lygina su kitomis, prieš tai buvusioms kelionėmis. Turistui paprasčiau: nuvyksta, pamato, nufotografuoja… O piligrimas visame kelyje turi jaustis tarsi niekur neišvykęs. Mat piligrimai savo kelyje ieško tiesos. Tad piligrimai yra tik kelyje, ir niekur daugiau?
– Turisto kailyje esu ne kartą buvęs, o piligrimystei nepasiryžau. Matyt, jau nebūsiu piligrimu. Mano manymu, tam reikia ryžto ir pasiaukojimo, – prisipažino Stasys. – Skaičiau daug piligrimų įspūdžių. Žavėjausi jų nueitais keliais, potyriais. Tik savęs piligrimų kelyje nemačiau. Jaučiuosi panašiai, kaip iš anekdoto žmogus, pusdienį stebintis, kaip meškeriotojas upelyje gaudo žuvį. Žvejas klausia žiūrovo: kodėl pats negaudai? Stebėtojas atsako: aš neturiu tiek kantrybės.
Tiesa, jog tik nedaugelis pasiryžta ir savo gyvenimą pašvenčia piligrimystei.
– Ar vienaip, ar kitaip – judėti sveika, – priėjo prie išvados Stasys. Ir pridūrė: – Anądien per radiją sveiko gyvenimo būdo žinovas sakė: žmogus sutvertas ne sėdėti, o eiti arba gulėti.
Ir su bičiuliu sutarėme, kad nusipirksime žingsniamačius. Ir kasdien nueisime po 5 tūkstančius žingsnių. Pradžiai. Žinovai sako, jog reikia 10 tūkstančių žingsnių. Gal nueisime ir tiek. Visi keliai prasideda nuo pradžios.