Manote, kad tai Raubonių parkas, arba Kirkilų pramogų parkas. Neatspėjote. Liūtas, elnias ir dar daug kitų gyvūnų ganosi Totorių kaime.
Karingi samdiniai
Totorių kaimas – nedidukas. Jis net neturi ženklo su kaimo pavadinimu. Bet turėtų būti bent tokia žymė, nes istoriškai tai garsi vietovė. Kaimo pavadinimas kilo nuo šioje vietovėje apgyvenusių totorių, kurie pasižymėjo narsa, kovingumu ir ištikimybe valdovui. Ne veltui Didysis kunigaikštis Vytautas juos atsivežė į Lietuvą. O kunigaikščiai Radvilos totorius samdė saugoti šiaurines kunigaikštystės sienas. Šiais karingais samdiniais visada galėjo pasikliauti.
Nelaimingas elnias
Pamačiusi vienoje šio kaimo sodyboje išdidžiai sode bestovintį liūtą, panorau susipažinti su šio įstabaus kampelio savininkais. Tai Reda ir Raimondas Rumbavičiai. Nors Raimondas – ne totorių ainis, tačiau čia stovėjusi sodyba taip patraukė akį, kad nutarė su šeima joje apsigyventi. Sodyba stovėjo apaugusi dilgėlėmis, bet Rumbavičiai neišsigando. Po truputį sodybos aplinką tvarkė ir ji kasmet vis gražėjo. Ir kaip ji negražės, jei Raimondas yra nagingas vyras. Be jokių šablonų sumąsto kokį nors gyvūną ir metalinio karkaso bei cemento pagalba jis užgimsta.
Lipdo, kaip išsireiškė Raimondas, „iš rankos“. Iš pradžių savo gaminius parduodavo, tačiau, įsikūręs Totorių kaime, pradėjo savo dirbiniais gražinti kiemą ir sodą. Sode ganosi ne tik įvairūs žvėrys, bet ir paukščiai. Neseniai suplevėsavo ragana. Net angelas stovi praverta burna, lyg giedotų niekam negirdimą giesmę. Visi šie kūriniai – cementiniai. Tik dėl vieno, paties pirmutinio elnio, kuris pagamintas iš gipso, skauda širdį. Jis ėmė byrėti, kraipytis. „Tai užpakaly guzas iškilo, tai koja aptrupėjo, o dabar ausis nulūžo“, – pasakoja vyras. Ir vis per tą gipsą. Girdėjo šnekant, kad nudažytas gipsas laiko ilgai, bet tai – netiesa. Pats Raimondas tuo įsitikino. Paremontuoja jis vargšą elnią ir kurį laiką ramu.
Išgąstis
Buvo laikotarpis, kai Rumbavičių pievelėse ganėsi ne tik cementiniai, bet ir gyvi paukščiai bei gyvuliai. Tvenkinėliuose plaukiojo įvairūs vandens paukščiai, tačiau jie neužsilaikė: išpjovė lapės, vanagai „ištampė“. Dabar teužsiliko povai, fazanai ir ožys. Tiesa, dar voljere draskosi šuo. Tačiau, pasak Raimondo, šis šuo skambučio vietoje. Suskalijo šuo, jau ir žinai, kad svetimas ateina. Tik bėda, kad sodybos gaspadorių išgąsdino didieji vilkai, vadinami arkliavilkiais. Vieną gražią dieną pjovė pievelėje žolę, pakėlė akis, o už 40 metrų į jį bežvelgia trys stambūs juodi vilkai. Raimondas sako, kad iš to išgąsčio net batų „šniūrai atsirišo“… „Čia ne mūsiškiai, – noriai ir su jumoru pasakoja vyras. – Greičiausiai iš Guodžių durpyno atbėgo. Sako, ten tokie gyvena“.
Istorijos žavesys
Raimondas Rumbavičius ne tik „veisia“ cementinius gyvūnus, bet taip pat restauruoja senus pastatus. Tuo užsiėmė Prancūzijoje, Norvegijoje, o dabar darbuojasi Mintagailiškio dvare. Apie šį dvarą jis galėtų pasakoti valandų valandas, nes istorija jį žavi nuo seno. Pasirodo, kad jis dar pamena Totorių medinį dvarą su daugybe ūkinių pastatų netoli Apasčios upės. Koks grožis! Būtų turėjęs pakankamai pinigų, būtų nors vieną įsigijęs. Na, bet savo sodo kūriniją žada dar plėsti. Palinkėkime jam sveikatos ir kūrybinių užmanymų išsipildymą.
Sudie, Romualdai, klasės drauge