Vaiko sielos Kazimierėlis neįsivaizdavo savo gyvenimo be knygų, mėgo šokius, bet šokti neišmoko

Asmeninio V. Babonaitės-Paplauskienės archyvo nuotr.
Mon­sin­jo­ras K. Va­si­liaus­kas su J. Vai­čiu­lai­tie­ne Mai­ro­nio lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros mu­zie­ju­je.
Kitus metus Seimas yra paskelbęs monsinjoro Kazimiero Vasiliausko metais. Šis iškilus dvasininkas – mūsiškis, nuo Vabalninko pusės, baigęs Biržų gimnaziją, buvęs tremtinys, Vilniaus arkikatedros kunigas. Apie šį žmogų-legendą, apie amžinąjį tikėjimą ir atleidimą visiems ir visada „Biržiečių žodžiui” šiandien pasakoja Virginija Babonaitė – Paplauskienė, Maironio lietuvių literatūros muziejaus Išeivijos skyriaus vedėja, monsinjorą K. Vasiliauską pažinojusi dar tremtyje, Vorkutoje.

Už kilnius dalykus – kilniai reikia kovoti

“Lietuvai atgavus nepriklausomybę, K. Vasiliauskas dalyvaudavo tremtinių, kalinių suvažiavimuose. Kalbėdamas juose teigė, kad tie išbandymai – tremtis, lageriai – buvo siunčiami stipriausiems. Dabar mums, grįžusiems namo, duotas dar vienas šansas – skleisti gėrį. Jam didžiausia laimė buvo ne turtai, komfortas, bet pati gyvenimo idėja, laisvės siekis, kova už ją. Grįžusius namo K. Vasiliauskas kvietė ne kerštauti, o ramiai dirbti. Už kilnius dalykus reikia kilniai kovoti – taip sakydavo. Niekada nepasiduoti, neprarasti vilties ir tikėjimo – taip mokė. K. Vasiliauskas savo buvimu tobulino pasaulį. Ne kartą yra sakęs, kad tremtyje patyrė daug gėrio – perskaitė geriausias knygas, sutiko puikiausius žmonės, sukalbėjo gražiausias maldas. K. Vasiliausko gyvenimas ir veikla mums lieka krikščioniško optimizmo šaltiniu. Jis kiekvieną žmogų pripildydavo gėrio troškimu. Monsinjorui labai tinka jo mylėto Vaižganto žodžiai: „Laimės ieškojau kitiems, o tapau laimingas pats“, – pokalbį pradeda V. Babonaitė-Paplauskienė.

Virginija, jūsų šeima, o ir jūs pati, su monsinjoru Kazimieru Vasiliausku susipažinote Vorkutoje, kuria yra paženklintas ir jūsų, ir jūsų tėvų likimas. Kokia jūsų šeimos tremties istorija?

Monsinjoro K. Vasiliausko vardas mūsų, Babonų, šeimoje buvo ir yra tariamas su ypatinga meile ir pagarba. Vien apie jį pagalvojus širdį užlieja palaima. Mes jį švelniai vadinom Kazimierėliu. Tebūna man atleista už tokį palyginimą, tačiau jis mums buvo ir yra tarsi šventasis...

Likimas taip lėmė, kad gimiau Vorkutoje, tolimoje šiaurėje, tremtinio Mindaugo Babono šeimoje. Pirmoji sovietinė okupacija negailestingai traiškė mano giminę – pirmasis nuo jos 1940 m. nukentėjo mano močiutės Elenos Lipčiūtės – Babonienės brolis Mikalojus Lipčius – Lietuvos kontržvalgybos įkūrėjas, vėliau Finansų departamento vadovas. Jis buvo suimtas ir išvežtas į lagerį Pečioroje, ten nukankintas mirė. 1941 m. birželio 14 d. visą mano tėvelio Mindaugo šeimą naktį išplėšė iš miegų ir išvežė į Ust-Kulomą. Gyvuliniame vagone atsidūrė mano tėvelis, kuriam tuomet buvo tik 9-eri metai, mano seneliai, Liudvikas ir Elena, septyneri jų vaikai (vyriausiai buvo 14, o jauniausiai tik 1.5 metų). Ištrėmė ir mano prosenelį Martyną ir jo sūnų Marcelijų ir kartu šeimoje gyvenusią Maironio seserį – Prancišką Mačiulytę (mano močiutės tikrą tetą). Mano senelį Liudviką Baboną atskyrė nuo šeimos ir išvežė į Vorkutą. Okupantai nepasigailėjo nei garbaus amžiaus Martyno, nei kurčnebylės Maironio sesers Pranciškos. Taigoje gyvenę nežmoniškomis sąlygomis iš bado mirė visi vyriausieji: P. Mačiulytė, M. Babonas ir jo sūnus bei jaunėlė tėčio sesuo Cicilė. Palaidoti taigoje, pagal suskirstytus „učiastkus“ – dabar net ženklų nebėra...

Vėliau, kai mano močiutė Elena sužinojo, jog vyras yra gyvas, nusprendė ieškoti būdų, kaip išsiprašyti ir persikelti pas jį. Deja, bendra laime neteko ilgai džiaugtis – eidamas 53-uosius metus senelis Liudvikas žuvo šachtoje – buvo užverstas anglimis. Mano tėvelis Mindaugas brendo, stiprėjo, mokėsi vakarinėje mokykloje ir dirbo šachtoje net 26 metus. 1954 m. jis vedė Domicėlę Stagniūnaitę, atvykusią į Vorkutą aplankyti savo sesers Onos – politinės kalinės. Mindaugo ir jo sesers Aldonos šeimos gyveno viename barake. Kartu su vyresniais pusbroliais augome mes –  iš viso šeši pypliai.... Aš buvau jauniausia.

K. Vasiliauskas jūsų gyvenime atsiranda, kai esate dar visai kūdikis...

Į Vorkutą 1958 m. buvo perkeltas ir K. Vasiliauskas. Jis už antisovietinę veiklą buvo nuteistas ir išsiųstas į lagerį Intoje, vėliau sekė Pečiora, Uchta ir galiausiai už Uralo – Vorkuta. Jam teko kalėti su ypatingai žiauriais nusikaltėliais, recidyvistais, tačiau ir su jais jis rasdavo bendrą kalbą. Intoje rašė eilėraščius ir buvo subūręs literatus, o šachtoje slapta aukodavo šventas mišias! Vorkutoje, susitikęs su mano tėvelio šeima, apsigyveno mūsų barake – poselok „Tundrovij“. Jis, kaip ir kiti tremtiniai, kaliniai dirbo įvairius darbus – šachtininko, elektriko, kroviko.

Tik po daugelio metu, skaitydama K. Vasiliausko laiškus, rašytus Zitai Žemaitytei (išleisti 2004 metais atskira knyga), radau įdomų anų dienų aprašymą: „Taigi aš vėl šachtininkas! (Atsieit pasitaisiau. Dirbu šachtos techninės kontrolės skyriuje (OTK). Mano pareiga: paruošti anglį laboratorijai, kuri nustato anglies kokybę. <...> Bendradarbiai tautiečiai nuostabiai puikūs: vienas buvęs klasės draugas, antras jo žmonos tėvas, o trečias iš kariuomenės atsitiktinai čia atblokštas ir mane nustebinęs savo interesų platumu, jautrumu, gerumu. Iš viso maniau, kad Dantės „Dieviškoji komedija“ yra pati lakiausia fantazija, kokia tik galėjo gimti žmogaus galvoje. O dabar man atrodo, kad ji išreiškia tik dalelę realybės, kuri mums tenka išvysti. Juk kiekvienam iš mūsų tenka pereiti pragarą ir dangų. Kiekvienam iš mūsų tenka išvysti ir šlykštybes, mums siaubą keliančias; ir tyrus žemės angelus, žemės purvu nepaliestus, amžinąsias vertybines žvaigždes mylinčius, nuo jų žvilgsnių nenuleidžiančius. <...> Namas mūsų didesnis, visas apgyventas tautiečių, čia atvykusių dar 1941 metais. Jie patys artimiausi Maironio giminės (pas juos numirė viena Maironio sesuo), ir čia dar labai gyva užtat Maironio dvasia. <...> Gyventi – gera. Žmogumi būti sąlygos – visos, ir vienuma, ir tyluma, ir aplinka, ir knygos, ir lengvas darbas, ir iš perspektyvos požiūris į nueitą kelią...Ir laisvės tiek daug...Pas mane tik viena nūdien malda: pajėgti panaudoti visas likimo suteiktas puikias sąlygas būti žmogumi.“

Koks buvo jums K. Vasiliauskas iš ano meto perspektyvos, žvelgiant vaiko akimis?

Kazimierėlis buvo ypatingas žmogus ir mus, tris sesutes, beveik pametinukes, be galo mylėjo. Jam vaikai buvo tarsi maži stebuklai. Mokėjo su jais kalbėti, suprasti, padėti, patarti, pajuokauti... Gal todėl, kad ir pats turėjo vaiko sielą. Aš buvau dar mažytis kūdikėlis, jis mane laikydavo ant rankų. Todėl aš jį vadinu savo krikšto tėveliu. Anuomet mes nieko negalėjome suprasti, kas kartu gyvena, kas ateina, kas vyksta... Tik gerokai vėliau, paaugus, supratome, kokie žmonės buvo šalia. Gyvenome ankštai, varganai, skurdžiai, bet buvome laimingi. Į mūsų baraką slapta rinkdavosi ypatingi žmonės – šviesuoliai, sovietų okupantų ištremti iš tėvynės. Vienas iš jų taip pat tiesiogiai susijęs su mūsų šeima – buvęs „Sakalo“ leidyklos direktorius, gyvenęs Maironio namuose Kaune, Antanas Kniukšta. Su juo artima draugystė tęsėsi iki jo mirties. Ateidavo ir lietuviai kaliniai, tremtiniai. Visi laukdavo stebuklo: ant paprasto stalo, užtiesto balta drobule, K. Vasiliauskas slapta aukodavo šventas mišias. Namuose nuolat skambėjo Maironio giesmės ir dainos. Buvo skaitoma poezija. K. Vasiliauskas turėjo ypatingą, užburiantį balsą. Aš iki šiol nesu nieko gražesnio girdėjusi, kaip jo atliekamos Maironio „Už Raseinių, ant Dubysos....“, „Oi neverk, motušėle,,,“; „Lietuva brangi...“, „Marija, Marija...“ Vyresniesiems bedainuojant per skruostus liejosi ašaros. O aš vis niekaip negalėjau suprast – kodėl? Tik gerokai paaugus supratau, kad mes esame paženklinti tremtinio vaikų antspaudu...

Vėliau K. Vasiliauskui suteikta „valdžios malonė“ – jam buvo leista išvykti į Pabaltijį, tik ne į Lietuvą. Išvyko į Daugpilį, į Latviją. Tėvelis slapta nuo Kazimierėlio surinko pinigų ir bandė įduoti jam į kelionę. Tačiau pastarasis griežtai užprotestavo. Tėvelis rado būdą – slapta, jam nematant, įkišo pinigus tarp daiktų į lagamino dugną. Jau naujoje vietoje, radęs juos, K. Vasiliauskas pyko ir vėliau bandė priekaištauti, bet galiausiai prasitarė, kad tie pinigai jam labai pravertė...

Daugpilyje jo niekas nelaukė, buvo atstumtas savųjų. Dirbo vairuotoju, kroviku, buhalteriu. Tačiau gyvendamas arčiau Tėvynės vis prisimindavo tas tris rėksnes sesutes Vorkutoje ir siuntė mums į šiaurę siuntinius – aš ir dabar prisimenu tuos nuostabiai kvepiančius raudonskruosčius obuolius... Ir lietuviškas knygas – tai mums buvo didžiausias turtas. Gerokai vėliau, grįžus į Lietuvą, mūsų draugystė su monsinjoru K. Vasiliausku dar labiau sustiprėjo ir sutvirtėjo. Aš dirbau anuomet LTSR literatūros muziejuje ir studijavau filologiją universitete. Dažnai lankydavausi Vilniuje, o jis, būdamas Kaune, užsukdavo į muziejų. Ypač tos kelionės padažnėjo Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kuomet išeiviai rašytojai nevaržomai sugrįždavo į Lietuvą. Mes atgavome Maironio lietuvių literatūros muziejaus vardą. Aš rengiau išeivių rašytojams parodas, kūrybos vakarus.

K. Vasiliauskas vadinamas reto gerumo ir šviesumo žmogumi – ir jums jis toks yra?

Taip, tai neišpasakyto gerumo ir labai taurus žmogus. Jo pomėgis, aistra, silpnybė – knygos. Be jų neįsivaizdavo savo gyvenimo. Namuose, Vilniuje, turėjo didžiulę biblioteką. O į tremtį buvo išsivežęs persirašęs Vinco Mykolaičio – Putino, Vaižganto, Vytauto Mačernio, Jono Aisčio ir kitų kūrybos. Skaitė ir domėjosi rusų klasika – ypač gilinosi į Levo Tolstojaus, Fiodoro Dostojevskio, Antono Čechovo, Aleksandro Puškino, Jurijaus Lermontovo kūrybą. Nepaprastai mėgo Maironį, su ypatingu žavesiu kalbėjo apie V. Mačernį. Viešai padeklamavęs V. Mykolaičio – Putino eilėraštį „Vivos plango, mortuos voco“ buvo įvardintas nusikaltėliu. Jį žavėjo ir jaunieji jo „zemliokai“ nuo Biržų krašto Bronius Krivickas ir Mamertas Indriliūnas. Visad su liūdesiu kalbėjo apie jaunus, anksti žuvusius kūrėjus. O kur dar jo pamėgti Raineris Marija Rilkė, Johanas Volfgangas Getė, Fridrichas Šileris, Henrikas Ibsenas. Mintinai juos citavo, o eilėraščių posmus įpindavo į pamokslus. Kalbėti su monsinjoru buvo gera ir paprasta.

Koks buvo jūsų bendravimas Lietuvoje?

Kunigėlio rūpestis buvo beribis – su šypsena prisimenu, kai atvykus į Vilnių bėgdavau pas jį į Katedrą. Pamatęs mane susirūpindavo ir savo padėjėjui sakydavo – bėk, parnešk vaikui pieno ir bandelių, ji vargingai augo Vorkutoje. O priimant savo namuose suruošdavo vaišes – ir nebandyk atsisakyti! Aišku, ir aš atsiveždavau lauktuvių. O pokalbiai, pokalbiai buvo neišsemiami: ir apie tikybą, ir apie literatūrą, ir apie gyvenimo realijas. Labai domėjosi mano darbais – daug klausinėjo apie bendravimą su išeiviais rašytojais, apie jų gyvenimus, parvežtus iš Amerikos archyvus. Jam viskas buvo įdomu. Pats atvykdavo iš Vilniaus į renginius Kaune. Džiaugėsi mano rengiama Vaižganto memorialinio muziejaus ekspozicija. Juokiesi, sužinojęs, kad aš savo lagamine iš Putnamo, iš ALKos archyvo, parvežiau Vaižganto kailinius. Jam viskas buvo įdomu. O ir man jis buvo gyva enciklopedija, neišsemiamas žinių šaltinis.

Ar savo pasakojimuose, pokalbiuose monsinjoras kalbėdavo arba bent užsimindavo apie Kateliškius, savo gimtąjį kaimą, Biržus?

Taip, jis labai labai dažnai prisimindavo savo tėviškę. Minėdavo savo tėvelius – Valę Baniulytę ir Juozą Vasiliauską, kurie įskiepijo meilę Dievui, Tėvynei ir artimui. Ne kartą yra pasakęs, kad tik tėvų dėka tapo kunigu. Pasakojo apie „klapčiuko” patarnavimus, kai buvo vaikas, apie giedamas gražiausias giesmes. Ne kartą yra pabrėžęs: „Tėvų švenčiausioji pareiga – savo vaikų sielose išugdyti religines vertybes”. Mėgo cituoti ir L. Tolstojaus žodžius: „Išbraukite iš mano vaikystės maldas ir išbrauksite viską, kas buvo gražiausia mano gyvenime.“

Tik nemanykite, kad K. Vasiliauskas nemėgo nuotykių, „zbitkų“. Iš kunigėlio pasakojimų žinau, kad su savo bendramoksliais Eugenijumi Matuzevičiumi, Pauliumi Dreviniu, B. Krivicku ne vieną pokštą yra iškrėtęs. Prisimindavo, kaip Biržų gimnazijoje vaidindavo – jam patikdavo teatras, baletas… Tik šokti taip ir neišmoko.

K. Vasiliauskui ypatinga vertybė buvo tradicinė šeima. Adoravo savo motiną. Motinos paveikslas jam buvo šventas. Tėviškė, jos gimtieji laukai, mama, Kuprių kaimas, Vabalninko parapija – tai jis dažnai minėdavo savo kalbose.

Kalbėdamas apie motinas, jis ne kartą kitiems yra pasakojęs apie jau minėtą mano močiutę E. Lipčiūtę-Babonienę, kuri patyrė skaudžius išbandymus tremtyje. Tai jam buvo stoiškumo, atkaklumo ir meilės artimui pavyzdys. Kita nepaprasta moteris jam buvo poeto V. Mačernio motina Elžbieta, kuriai irgi teko tremtinės dalia. Šiais metais tyrinėdama poeto archyvinį palikimą Vilniaus universitete, radau K. Vasiliausko laišką, rašytą E. Mačernienei: „Čia pat jau gegužės mėnuo. Pirmas sekmadienis, kada daugelyje kraštų yra sveikinamos garbingos motinos, kurių vaikai savo gyvenimu ir kūryba atnešė savo kraštui daugiau šviesos. Prie šitų motinų, be abejo, ir Jūs priklausote, gerb. P. Elžbieta. Mes, Jūsų sūnaus Vytauto draugai ir bendrakeleiviai, visada su didele pagarba minėsime jo vardą. Vytautas trumpai gyveno, bet jis ir per trumpą laiką spėjo daug padaryti. Jis savo eilėraščiais pasakė mūsų visos kartos kančią ir troškimus. Jis lyg koks pranašas žengė toliau pirmiau mūsų. Mums kartais atrodė, kad jis kenčia ir galvoja už visus mus. Didelė garbė Tamstai, išauginusiai tokį didelį ir taurų sūnų. Jūsų šventės proga linkiu dar daug ir šviesių metų. Prie progos labai norėčiau Jus aplankyti. Sudiev! Su pagarba- K.K. Vasiliauskas“ (Varėna, 1971 m.).

„Dvasine šiluma spinduliavęs kunigas, kuris išpažinčių klausydavo nežvilgčiodamas į laikrodį, neklausė, kur dirbi, kiek uždirbi ir už kurią partiją balsuosi. Kiekvienas žmogus jam buvo didelis ir nesuprastas pasaulis, vertas meilės ir pagarbos. Su kiekvienu ieškodavo tai, kas jungia, ne to, kas skiria“, – savo knygoje apie monsinjorą rašo Ramunė Sakalauskaitė. Ar pajutote visa tai?

Kazimierėlis ne kartą yra sakęs, kad yra kunigas liberalas. Stop, tik nesidžiaukite, mūsų laikų liberalai. K. Vasiliausko liberalus tikėjimas buvo pagrįstas pamatinėmis vertybėmis, kurios nedingsta, neišgaruoja, nenublanksta gyvenimo bėgsme. Jis visuomet skatino skaityti šventąjį Raštą – „jame glūdi gyvenimo išmintis – dvasinių vertybių lobynas“, sakydavo. Iš to lobyno pats semdavosi išminties ir ją dalindavo.

Taip, jo aplinkoje buvo įvairių pažiūrų, įvairių tikėjimų ar netikėjimų žmonės. Mėgo sakyti, kad grožis atsiskleidžia žmogaus sielos gelmėse. Jis buvo tas, kuris mokėjo suprasti, prieiti, paguosti, išklausyti, nuraminti, atjausti… Monsinjoras neskaičiavo valandų bendraujant. Ir telefonu net ir vidury nakties atsiliepdavo. Kartais jam bandydavau sakyti, kad jau reikia poilsio, atgaivos, kad reikia išjungti telefoną. Tik šyptelėdavo ir atsakydavo: „Jeigu žmogus skambina naktį, vadinasi, dega. O kas užgesins širdies gaisrą, jeigu ne kunigas.”

Unikalu, kad K. Vasiliauskas niekad nelaikė pykčio širdyje, neprisimindavo nuoskaudų, nors galėjo savo skundėjams, skriaudikams keršyti. Skaitydamas F. Dostojevskio kūrybą, gilinosi į blogio ir gėrio kovą. Gyvenime matė, kad ne visada nugali gėris. Tačiau viltingas tikėjimas amžinybe, kurioje kiekvienas tavo darbas bus pasvertas, guodė ir ramino. Jis buvo taikdarys. Neatsitiktinai tapo „Santarvės” premijos laureatu.

Kokios pačios vertingiausios monsinjoro pamokos?

Jau pats jo sunkus ir vargingas gyvenimas buvo ir tebėra didžiulė pamoka. Kazimierėlis iki šiol man – dvasios tėvas, ypatingas mokytojas. Niekad nieko primygtinai nesiūlė, nereikalavo padaryti vieną ar kitą veiksmą. Jokio diktato – visiška apsisprendimo laisvė. Jis išmokė mylėti ir nekerštauti, priimti kitaip mąstantį. Kartais su nuoskauda jo klausdavau, kodėl žmonės kartais tokie pikti. O jis ramiai atsiliepdavo: „Jie nepikti, jie nelaimingi. Juos reikia užjausti”. Kaip pavyzdį pasakojo apie kartu su juo kalėjusį Intoje profesorių Levą Karsaviną, kuris buvo nuteistas už nieką. Išskirtinis mokslo žmogus, intelektualas, kuris nelaikė širdyje pykčio savo skriaudėjams. Nes pyktis sugraužia patį žmogų. L. Karsavinas kūrė nuostabius religinės tematikos sonetus.

Monsinjoras mokė mane viską paversti gėriu, tikėti, mylėti žmones, nepasiduoti, stoiškai priimti gyvenimo iššūkius, atkakliai siekti savo tikslo. Pats patyręs daug nuoskaudų, mokėjo atleisti ir krikščioniškai mylėti. Pasak jo, šie Evangelijos žodžiai turi būti kiekvienam mūsų svarbūs: „Atleiskite ir jums bus atleista“. Meilė nugali viską.

Ačiū už pokalbį.

Biržų kultūra Biržuose, Lietuvoje ir pasaulyje.

logo

"BŽ" DOSJĖ

Kazimieras Vasiliauskas gimė 1922 m. balandžio 9 d. Kateliškiuose, Biržų r. (tuometinis Vabalninko valsčius). 1941 m. baigė Biržų gimnaziją, iki 1946 m. studijavo Kauno ir Vilniaus kunigų seminarijose. 1946 m. įšventintas kunigu Vilniaus arkikatedroje. 1949 m. buvo suimtas, apkaltintas antisovietine veikla, 1950 m. ištremtas į Sibirą. Iki 1958 m. dirbo Intos ir Vorkutos (Komių ASSR) anglių kasyklose. Pasibaigus kalinimo laikui, jam nebuvo leista grįžti į Lietuvą, todėl beveik 10 metų dirbo Latvijoje, Daugpilio rajone, kolūkio buhalteriu ir šilumvežių fabriko elektriku. 1969 m. grįžo į Lietuvą. Iki 1975 m. kunigavo Varėnos parapijoje, vėliau perkeltas į Vilnių. Nuo 1989 m. K. Vasiliauskas – Vilniaus arkikatedros klebonas, 1969–1995 m. – Vilniaus kunigų seminarijos rektorius. Mirė 2001 m. spalio 14 d. Palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje.