SONETAS MAMERTUI

Ati­des­nis skai­ty­to­jas pa­ste­bė­jo Ma­mer­to Ind­ri­liū­no "Raš­tų" ir 1993 me­tais iš­leis­tų Bro­niaus Kri­vic­ko "Raš­tų" vir­še­lių sti­lis­ti­kos ta­pa­tu­mą. Abie­jų kny­gų vir­še­lius puo­šia to pa­ties dai­li­nin­ko Aud­riaus Nau­jo­kai­čio gra­viū­ros. Šian­dien, ka­da dar ne­nu­ty­lęs kal­bų apie Jo­ną Me­ką ai­das, tik­riau­siai ver­ta pri­min­ti, kad Aud­rius Nau­jo­kai­tis (1961 – 2012), gy­ven­da­mas JAV, su­kū­rė apie Me­ką do­ku­men­ti­nį fil­mą, pa­va­din­tą „Jo­nas Me­kas. Gy­ve­ni­mas tik pra­si­de­da.“ O jo tė­vas, švie­saus at­mi­ni­mo (1932 – 2004) žur­na­lis­tas ir re­dak­to­rius Al­gi­man­tas Nau­jo­kai­tis ( be­je, su juo te­ko Vil­niaus uni­ver­si­te­te, ta­me pa­čia­me kur­se, stu­di­juo­ti li­tua­nis­ti­ką, nors ar­čiau pa­žįs­ta­mi ir ne­bu­vom), ap­si­lan­kęs JAV, su­si­bi­čiu­lia­vęs su J. Me­ku, spaus­di­no „Vals­tie­čių laik­raš­ty­je“ jo laiš­kus, o vė­liau iš­lei­do tais me­tais be­stse­le­riu ta­pu­sią J. Me­ko kny­gą „Laiš­kai iš nie­kur.“

Man re­gis, kad Vir­gi­ni­jus Ga­si­liū­nas dar 1993-ai­siais, o gal ir dar anks­čiau, už­ra­šy­da­mas Ma­mer­to se­sers Ak­vi­lės Ind­ri­liū­nai­tės-Zu­bie­nės įdo­mius ir au­ten­tiš­kus at­si­mi­ni­mus apie bro­lį, gal­vo­jo apie kny­gą, ku­rio­je bū­tų su­dė­ti jo straips­niai, kny­gų re­cen­zi­jos, ver­ti­mai, iš­li­kę na­miš­kiams ar bi­čiu­liams ra­šy­ti laiš­kai. Šian­dien to­kia kny­ga yra. Tai tar­si iš­ki­lus pa­mink­las išė­ju­siam, bet rei­ka­lin­gais žo­džiais ir kil­nio­mis min­ti­mis su mu­mis li­ku­siam kū­rė­jui idea­lis­tui.

Anks­ty­va Ma­mer­to žū­tis su­krė­tė jo ar­ti­miau­sius bi­čiu­lius ir li­te­ra­tū­ri­nio ke­lio bend­ra­min­čius.

Praė­jus me­tams po lem­tin­go mū­šio Le­liš­kiuo­se, 1946 me­tų va­sa­rio 24 die­ną, ar­ti­ma Ma­mer­to bi­čiu­lė, prieš me­tus kaip ne­pa­ti­ki­ma so­vie­ti­nei val­džiai iš Vil­niaus uni­ver­si­te­to pa­ša­lin­ta Pra­nu­tė Aukš­ti­kal­ny­tė, Va­bal­nin­ke pa­ra­šė so­ne­tą „Pri­si­mi­ni­mas.“ De­di­ka­vo jį M.I. Ne­sun­ku iš­šif­ruo­ti, kad jis skir­tas Ma­mer­tui Ind­ri­liū­nui. Jo var­dą ar pa­var­dę ra­šy­ti ta­da bu­vo pa­vo­jin­ga. Pas­kai­ty­ki­me šį Ma­mer­tui skir­tą P. Aukš­ti­kal­ny­tės so­ne­tą:

Šią nak­tį vėl at­bun­da ma­ny­je

Praė­ju­sių die­nų sap­nai nu­to­lę

Ir sa­vo lai­mės plaz­dan­čia gi­ja

Jie šau­kia vėl ta­ve, o ma­no bro­li! - -

Už lan­go il­si­si pa­var­gęs vė­jas,

O ži­di­ny ug­nis lė­tai ru­se­na - -

Man prie šir­dies ty­lias ran­kas su­dė­jęs

Tu pa­sa­ko­ki vėl le­gen­dą se­ną

Apie su­du­žu­sius gel­mių lai­vus

Ir pa­sken­duo­lių jū­ri­nin­kų dai­ną

Kaip jie aud­ras, kaip sa­vo il­ge­sį my­lė­jo - -

Ir aš ma­tau – koks sap­nas nuo­sta­bus

Į ta­vo spin­din­čias akis lė­tai atei­na - -

Į ly­gu­mas ty­lias at­neš­tas ma­rių vė­jo - -