Pasaulinio garso kūriniai – keliose stygose

Trys violončelininkai

Lat­vi­jos sos­ti­nė­je Ry­go­je gy­ve­nan­tys trys gru­pės na­riai — Ja­nis Pauls, Kar­lis Au­zans ir Mi­ke­lis Do­bi­cins — gro­ja itin su­bti­liu sty­gi­niu inst­ru­men­tu — vio­lon­če­le. Šių inst­ru­men­tų sty­go­mis iš­gau­na­mos me­lo­di­jos pri­lygs­ta tik­rai mu­zi­kos re­vo­liu­ci­jai. Kaip ra­šo­ma ofi­cia­lia­me gru­pės „Me­lo–M“ tink­la­la­py­je, vio­lan­če­li­nin­kų at­lie­ka­mas re­per­tua­ras, jų įtrau­kian­ti pro­gra­ma yra la­bai pla­ti — nuo kla­si­ki­nių kū­ri­nių, iki įvai­rių ša­lių et­no mo­ty­vais pa­rem­tos mu­zi­kos, ro­ko, pop kū­ri­nių in­terp­re­ta­ci­jos. Pri­pa­ži­ni­mą lat­vių trio pel­nė iš­raiš­kin­gai at­lik­da­mi įvai­riau­sių sti­lių mu­zi­kos kū­ri­nius: nuo suo­miš­kos po­lkos, ai­riš­ko dži­go bei grai­kiš­ko sir­ta­kio iki „Coldp­lay“ hi­to „Clocks“, gru­pės „Black Eyed Peas“ su­per­kū­ri­nio „I got­ta feelin‘“, „Eu­ro­pe“ le­gen­di­nio „Fi­nal Count­down“ ir dau­gy­bės ki­tų.

„Mū­sų gru­pė su­si­kū­rė 2005 me­tais. Vi­si trys mes esa­me pro­fe­sio­na­lūs mu­zi­kan­tai, bai­gę Lat­vi­jos mu­zi­kos aka­de­mi­ją. Kiek­vie­nas iš mū­sų tre­je­to yra gro­jęs aukš­to ly­gio sim­fo­ni­niuo­se or­kest­ruo­se“, — pa­sa­ko­ja K. Au­zanas. „Me­lo–M“ na­riai mo­kė­si iš stip­riau­sių meist­rų, jie sky­nė lau­rus tarp­tau­ti­niuo­se kon­kur­suo­se, ren­gė kon­cer­tus su sim­fo­ni­niais or­kest­rais. Jiems plo­jo pil­nos kon­cer­tų sa­lės Eu­ro­po­je, Azi­jo­je, Af­ri­ko­je, JAV. Skry­bė­les prieš „Me­lo–M“ nu­kė­lė ir jų vy­res­nie­ji bro­liai — suo­mių vio­lon­če­li­nin­kai „Apo­ca­lyp­ti­ca“.

Pa­sak „Me­lo–M“ gru­pės va­do­vo, ta­da, kai bu­vo ku­ria­ma gru­pė, jis tie­siog tu­rė­jo idė­ją kla­si­ki­niu inst­ru­men­tu gro­ti šiuo­lai­ki­nę mu­zi­ką ir ži­no­jo, kaip tą idė­ją įgy­ven­din­ti. Vis­kas pa­si­tei­si­no su kau­pu — „Me­lo–M“ kon­cer­tuo­ja ne tik Lat­vi­jo­je, bet ir už jos ri­bų. Kon­cer­tų, anot K. Au­za­no, ne­stin­ga, o pan­de­mi­jos lai­ko­tar­pį jie ir­gi iš­nau­do­jo pra­smin­gai ir dar­bin­gai — tie­siog bu­vo dau­giau lai­ko re­pe­ti­ci­joms.

Gar­siau­si Bal­ti­jos ša­ly­se vio­lon­če­li­nin­kai ren­ka sau­sa­kim­šas kon­cer­tų, are­nų, klu­bų sa­les. „Ne­ži­nau pa­slap­ties, ko­dėl taip yra“, — šyp­so­si pa­šne­ko­vas. „Kiek­vie­nas žmo­gus mu­zi­ką prii­ma ir su­vo­kia sa­vaip. Mums sma­gu, kad kla­si­ki­nis inst­ru­men­tas klau­sy­to­ją iš­va­ro iš pro­to ge­rą­ja pra­sme: kon­cer­tų da­ly­vis įsi­trau­kia į mu­zi­ką, sty­go­mis iš­gau­na­mą me­lo­di­ją jie at­pa­žįs­ta kaip sa­vo mė­gia­mą mu­zi­ką, įpras­tai gro­ja­mą vi­sai ki­tais inst­ru­men­tais. O ir mes, trys mu­zi­kan­tai, su žiū­ro­vais vis­ką da­ro­me kar­tu. Juk ir mū­sų tink­la­la­py­je ra­šo­ma: gar­sas, ku­ris su­sie­ja, mu­zi­ka, ku­ri ne­tu­ri ri­bų“.

Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com/