Naujausios
„Išprašiau bičių nuskraidinti mane į jų pasaulį“, rašo Biržų „Saulės“ gimnazijos abiturientas Nemunas Kėželis.
Liepos mėnesį kviečiame susipažinti su gimnazistų iš Panevėžio, Subačiaus ir Biržų kūryba. Ugnę Savickaitę iš Panevėžio „Minties“ inžinerijos gimnazijos konsultavo mokytoja Emilija Gedraitienė, o Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazijos septintokės Emilijos Kuprytės tekstus atsiuntė mokytoja Audronė Tichanavičienė. Kupiškio r. Subačiaus gimnazijos mokytoja Vita Špokauskienė dalinasi trumpu šeštokės Mildos Sakalauskaitės tekstu bei būsimos vienuoliktokės Guodos Skukauskaitės apybraižos apie savo kaimynę ištrauka. Dėkojame ir Nemuno mokytojai Virginijai Kalvanaitei, mus supažindinusiai su jaunuoju poetu.
Panevėžio „Minties“ inžinerijos gimnazija
Ugnė Savickaitė, 11 klasė
Pirmas įkvėpimas, paskutinis iškvėpimas
Miražai pastaruoju metu dar labiau pastiprėjo. Kai tu pirmą kartą mirei, jie buvo skaudžiai tikslūs – lyg du vandens lašai, tarsi portretas mano mirusio mylimojo. Tu – sveikas, nesusisklandęs ant šaligatvio, sėdintis prie mano virtuvės stalo, ilgais puriais plaukais. Maniau, kad niekas negali būti skaudesnio nei ištiesus ranką paliesti tave pajusti tik tuštumą. Kiekviena kartą, kai manau, kad jau pasiekiau skausmo ribą, kančia vėl apsiveja aplink mane nauju pragaru. Naktimis būdavo blogiausia – buvau įsitikinusi, kad jaučiau tavo kūno šilumą šalia savęs, atpažindavau tavo kvapą. Pabusdavau tardama tavo vardą lyg maldą, mirštančią ant mano lūpų.
Gyvenu milžiniškame tavo muziejuje – mačiau tave visomis formomis, dydžiais ir išraiškomis: tavo akių, tavo šypsenos, apgamėlio ant kairės rankos portretuose. Kiekviena diena buvo naujas turas po tuščią mano gyvenimo galeriją, kurioje įsivaizdavau spalvas, šviesą ir meilę ten, kur jų nebuvo. Maniau, kad išprotėsiu – kad tai jau yra aukščiausias mano beprotybės taškas.
Aš klydau, žinoma. Šiandien tave mačiau, stebėjau sėdintį ant palangės, žiūrintį į saulėlydį susimąsčiusia išraiška, bet kažkas buvo ne taip – nebuvo nei vilties, nei palengvėjimo, nei tikro tikėjimo, kad tai galėtum būti tu. Tu atrodei ne taip. Lūpų linkis buvo ne toks, akių spalva irgi truputį ne tokia, tavo poza – nenatūraliai keista. Nesupratau: kodėl šis haliucinacijos vaizdas toks neteisingas?
Ir tada toptelėjo – aš tave pamirštu. Nebepamenu visų tų smulkmenų, kurias taip dievobaimingai liečiau siela, žiūrėjau akimis. Nebepamenu tavo odos šilumos, tavo kvapo – tokio žemiško, tarsi ką tik lietaus sudrėkinta žemė. Tu blėsti, nepaisant to, kaip stipriai bandau tave išlaikyti. Ir vieną dieną tu visiškai išnyksi, ir aš nebeatpažinsiu to žmogaus, kuris vis pasirodo mano sapnuose. Stengiuosi įsivaizduoti, kaip sakai man, kad viskas bus gerai, kad atleidi man už tai, bet…
…aš nebeatsimenu tavo balso.
Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazija
Emilija Kuprytė, 7 klasė
„Man kūryba – tai vidinės ramybės susikūrimas, – sako Emilija. – Minčių, kurios užima per didelę vietą galvoje, susmulkinimas. Nuoskaudų ir skaudulių atleidimas. Tiesos pripažinimas.“
Melodija
Sėdžiu ant suoliuko Muzikos mokykloje. Laukiu viename iš kabinetų esančio brolio ir klausau aplinkinių garsų.
Pro man už nugaros esančią sieną sklinda liūdna, melancholiška melodija. Minorinis sonetas. Violončelei griežiant, visą mano esybę apima ledinis šaltis. Keistas jausmas. Atrodo, visas pasaulis pilkėja. Visos prievolės, visi įsipareigojimai, neramumai, konfliktai tampa beverčiais. Suprantu, kad gyvename tik vieną kartą. Vieną vienintelį kartą... Ir tada suvokiu, kaip turime vertinti ir puoselėti, džiaugtis ir mylėti tas mažas akimirkas, kurios padaro mus laimingus. Juk jos ir suteikia šiai mūsų kelionei žemėje prasmę.
Nuskamba paskutinės melodijos gaidos. Po jų seka kelios pačią širdies gilumą siekiančios tylos akimirkos. Savas, visiems reikalingas tylos pliūpsnis. Staiga durys prasiveria ir iš liūdnos klasės išeina maždaug aštuonerių metų mergytė. Ji vilki rožinę suknelę su auksiniu dirželiu, o šviesius plaukus susisegusi krištoline, drugio pavidalo sage. Mergaitė kalba telefonu, kvatojasi iš šmaikščios pašnekovo frazės ir po truputėlį tolsta koridoriumi, o aš stebiu, kaip ji dingsta iš mano akiračio.
Ir įstabi melodija lieka tik prisiminimas.
Pasaka
Kai buvau maža, mama sekdavo pasakas apie ilgai ir laimingai gyvenančias princeses, fėjas, kurios turėdavo stebuklingų galių, o kartais ir apie pabaisas, kurių likimas buvo nepavydėtinas. Ateity istorijas mėgstu pasakosiu savo vaikams, nors jie dar nelabai ir supras apie ką jos. Viena jų skambės taip:
„Kažkada, seniai seniai mūsų motina gamta sukūrė būtybę, į kurios širdį įdėjo angeliuką ir mažą demonėlį.
Kartais būtybei būdavo nesvarbūs kiti. Nesvarbūs jų jausmai, emocijos, mintys, kančia. O kartais jos vidų užvaldydavo tokia empatija, kuri nepalikdavo vietos pačios jausmams.
Dažnai ši gyvybė maitindavosi energija, kurią kiti atidavė kivirčams, pykčiams, nerimui ar sielvartui. Tačiau taip pat dažnai ji teigiama energija užkrėsdavo kitus.
Būtybei labiau už viską patiko bendrauti, bet gyvybiškai svarbu jai buvo ir vienatvė.
Ji buvo gera, ir bloga. Mylėjo ir kartu nekentė. Džiaugėsi ir liūdėjo vienu metu. Sakė tiesą, tačiau ir melavo.
Šį savo kūrinį motina gamta pavadino žmogumi.“
Be pavadinimo
– Kas tau patinka? – paklausė.
„Mėgstu skaityti. Taip jaučiuosi tarsi mirtis. Stebiu, kaip prabėga kažkieno gyvenimas. Kaip laikui bėgant nublanksta ugnis. Matau, kaip įbrėžimus užtraukia oda, o peiliu sužeistas vietas papuošia randai.
Patinka mėnulis. Jis tarsi peršoka ribą, kuri skiria, kas yra įmanoma, o kas – ne. Šviečia, nors nėra šviesos šaltinis. Iš paskutiniųjų bando įveikti savo trūkumus. Noriu tapti panaši į jį.
Mėgstu klausyti muzikos. Ji tarsi veda mane už rankos, pasakoja istoriją, į kurią panirstu ir tampu jos liudininke.
Grožiuosi tamsa. Tai tarsi ramybės uždanga po kuria slepiasi sumaištis.
Dievinu ilgus, žvilgančius auskarus. Po jais tarsi pasislepiu. Jie tampa diena pilnoje tamsos naktyje. Priebėga karo įkarštyje. Tobulybė, paslepianti visą netvarką.
Man labai patinka piešti. Taip tarsi persikeliu mintimis į kitą pasaulį. Tokį, kurį pati sukūriau. Tokį, kuriame nėra nuoskaudų, žaizdų, prisiminimų“.
Bet tada prisimenu „Niekad nereikia smarkiai spausti pieštuko, nes po to būna sunku ištrinti“.
– Nežinau, – atsakau ir nueinu.
Rūkas
Supuosi sūpuoklėse vidury milžiniškos pievos, kurią iš trijų pusių supa ošiantis miškas.
Staiga pastebiu, kaip iš girios pusės, palei pat žemę, atplaukia balti dulksnos ūsai. Jie sklinda nei greitai, nei lėtai. Taip kaip ir visos akimirkos. Jos nebūna nei ilgos, nei trumpos. Nei geros, nei blogos. Jos yra tiesiog akimirkos, kurios priklauso nuo mūsų požiūrio. Akimirkos, dėl kurių augame ir tobulėjame. Šioje mūsų kelionėje nėra teigiamų ar neigiamų prisiminimų. Yra tik pamokos, dėl kurių kiekvienas esame tokie, koks esame.
Stebiu, kaip rūkas, tarsi kokie čiuptuvai raitydamiesi ir vėl tiesdamiesi kyla į dangų. Kyla į ten, iš kur ir yra atėję. Kartu su savimi jie pasiima viską, ką atsinešė. Viską, kas priklauso ne mums. Tą, ką mums dovanojo. Prisiminimus, akimirkas, aplinką, žmones. Viską, ką tik galime įsivaizduoti.
Kai grįžtu iš apmąstymų, rūko jau nebematyti.
Kupiškio r. Subačiaus gimnazija
Milda Sakalauskaitė, 6 klasė
Didžiausia dovana
(Tremtinės pasakojimas)
Buvo 1941-ųjų metų birželio 13 diena. Namo grįžau devintą valandą vakare, mama nepyko, kad grįžau vėlai. Suvalgėme skanią vakarienę, nusiprausiau, nuėjau miegoti. Susapnavau baisų sapną: geležinkelio stotyje stovi ilgas traukinys, daug išsigandusių žmonių, traukinio garvežys pučia baisius juodus dūmus.
Buvo gal antra ar trečia valanda nakties, pasigirdo baisus trankymas ir riksmas atkroite (lietuviškai atidarykite). Pabudusi negalėjau suprasti, ar dar sapnas, ar tikrovė. Deja, tai nebuvo sapnas... Tėtis nubėgo atidaryti durų. Į kambarį sugriuvo kariškiai ir pradėjo kratą. Tikrino viską: rado trispalvę ir daugybę kitų ženklų, kad mes puoselėjame lietuvybę. Tai mums daug kainavo... Tėtį nusivedė į verandą, mama dar krovėsi maisto, kiek suspėjo. Aš norėjau mamai padėti, bet kariškis sušuko niet (lietuviškai ne). Susikrovėme daiktus ir įlipome į sunkvežimį.
Žmones suvežė iš aplinkinių apylinkių, buvo ir pažįstamų. Laukėme ilgai, tik birželio 17 dieną mus sulaipino į traukinį.
– Tū, tū! – pasigirdo traukinio švilpukas ir nutolo mano vaikystė. Daug kam taip nutolo... Aš žiūrėjau pro langelį, kai kurie žmonės meldėsi, giedojo. Ilgai ir nuobodžiai keliavome iki Vilniaus geležinkelio stoties.
Labai bijojome, kad galim būti išskirti. Tėtis pasakė:
– Jeigu mus išskirtų ar man kas nors nutiktų, žinokite, kad aš visada su jumis.
Meldžiausi, kad tėčio nepaimtų, bet jį pašaukė. Puolėm jam į glėbį su mama, bet tėtį jau vedė į kitą traukinį. Pajudėjo ir mūsų traukinys. Išlipti leisdavo tik tada, kai traukinys sustodavo įsipilti vandens. Gaudavom ir šiek tiek maisto vieną kartą per dieną. Taip ir nukeliavome į šaltąjį Sibirą, kur mes abi daug dirbome. Užsidirbdavome kelis šimtus gramų duonos. Taip praėjo vasara. Rudenį pradėjau lankyti mokyklą. Sunku apsakyti visus mūsų vargus: buvom alkani, sušalę, sunkiai dirbom, ilgėjomės Lietuvos.
Taip bevargstant atėjo ir 1941-ųjų metų pabaiga. Atėjo ir tokios brangios visiems lietuviams šventės – Kūčios ir Kalėdos! Vakare visi lietuviai susirinko į vieną vietą jų švęsti, kiekviena šeima atsinešė savo patiekalą. Greitai pralėkė laikas kartu: skambėjo „Tautiška giesmė“, eilėraštis „Trakų pilis“, maldos už gyvus ir mirusius.
Kitą dieną laukė didžiausia staigmena – laiškas iš tėčio:
Labas!
Sveikinu jus su Šventomis Kūčiomis ir Kalėdomis, linkiu jums ir kitiems daug sveikatos, jaukumo, laimės. Mes irgi švenčiame šventes: kartu pabūname, rašome laiškus artimiesiems. Rašau jums rusiškai, nes lietuviškai parašytus laiškus išmeta.
Myliu jus labai labai ir mylėsiu amžinai. Labai Jūsų pasiilgau.
Tėtis
Niekada nebuvau laimingesnė nei per tas Kalėdas. Tėčio laiškas buvo brangiausia dovana.
Guoda Skukauskaitė, 10 klasė
Geriausia mano draugė
Kaimukai
Jeigu kartais kur nors važiuotumėt keliu Panevėžys-Kupiškis, prieš Lėvens upę kairėje pusėje pamatytumėt užrašą Akmeniai. Dar geriau būtų, jeigu sugalvotumėt čia užsukti ir pasidairyti. Tiesa, norint pamatyti mano istorijos herojės namus, reikėtų kiek pavažiuoti ir nusukti į miškelį. Ten, pravažiavus nedidukę lapuočių giraitę, atsivėrus pievoms, stovi jos baltas namelis vidury slėnio. Pamatysit ir tris nedidelius miškelius, palei kuriuos teka upelis, ir žvyro karjerą. O jei dar užmatysit keliuką, einantį viršun kalniuko, ir sodybą vidury laukų, tai galit užsukti pas mane į svečius. Tiesa, tai jau kitas kaimas. Mūsų nedidelius kaimukus ir skiria tik tas kalniukas, kaip koks portalas iš vieno kaimo į kitą. Dažnai pasijuokdavome, kad ant kalniuko ir jo papėdėje net oras skiriasi, mat kažkada prie mano namų snigo, o apačioje lijo.
Kiek pamatau, pajuntu ir užuodžiu šiame slėnyje! Kiekvienais metais, atėjus pavasariui, upelyje esantys krūmokšniai parodo pirmuosius geltonpūkius pumpurėlius – kačiukus, tada jau žinau, kad tikrai atėjo pavasaris. O dar įspūdingiau atrodo, kai visos pievos nusidažo ryškia geltona spalva. Jose dūzgia bitės, rinkdamos pirmąsias žiedadulkes, o aš lakstau, fotografuoju ar vaikštau po pievas netekusi amo. Pavymui nužydėjusioms kiaulpienėms ir jų pūkelius išsklaidžiusiam vėjui ateina vasara. Tada atgyja žvyro karjero ežeriukai, juose maudosi žmonės, ten ir aš mėgstu pabūti, ypač kokį ramesnį vakarą pasėdėti ant suoliuko ir pasvajoti stebėdama plaukiojančias antis, gulbes ir raibuliuojančiame vandenyje matyti saulėlydžio atspindį, kuris tarsi sako, kad laikas namo. Tos pačios geltonos pievos tampa violetinės nuo žydinčios liucernos ir praeinant glosto nosį, paskui pamatai kurį nors birželio vakarą atvažiuojant ūkininkus, o kitą dieną ji atokaitoje džiūsta ir pakvimpa šviežutėliu šienu. Vasaros vakarais ar ankstyvais rytais tarp susuktų rulonų neretai galima pamatyti žaidžiančius lapiukus arba besislepiančias kurapkų šeimynėles. Praūžus vasarai, nepastebi, kaip vėl tenka rytais keliauti šiuo slėniu iki mokyklinio autobusiuko stotelės ir matyti visos nakties vorų triūsą, paskandintą mažuose rasos lašeliuose, arba dar neprasisklaidžiusį rūką, kuriame jautiesi kaip ežiukas iš vaikystės filmuko. Pasitaikius šiltam rudeniui, smagu nors kelias minutes paplaukioti ežerėlyje tarp dar tik pavienių nukritusių lapų, kurie sukasi ir pinasi tarp mano auksinių plaukų. Miškeliai pasidabina tokios pat spalvos rūbais, o po truputį vis pamesdami juos užkloja grybų kepurėles, kurių išsijuosę ieško grybautojai. Gaila, kad tik kelias savaites pasisvečiuoja auksinis ruduo. Užėjus lapkričio vėjams paskutiniai lapeliai būna nudraskomi be gailesčio, o medžiai užminga iki pavasario. Vėjai ir lietūs siaučia, kol kurį nors rytą pabudus aikteliu: jau pasnigo! Baltutėlis sniegas pradžiugina paniurusią žemę, medžiai apsirengia baltai. O aš irgi apsirengusi šiltą paltą išeinu į lauką gaudyt krintančių snaigių, pačiaužyti ant užšalusio žvyryno ežerėlio, pakeliui užsukdama pasisvečiuoti į namelį, stovintį vidury žiemos užliūliuoto slėnio. Čia ir gyveno ypatingas man žmogus, mano sielos dvynė, geriausia mano draugė.
Tęsinys rugpjūčio mėnesio tribūnoje.
Biržų „Saulės“ gimnazija
Nemunas Kėželis, 12 klasė
Leidžiantis saulei,
Kirams triukšmaujant,
Rinkau gintarus, norėdamas apyrankę tau padaryti.
Pilkosiose kopose, vėjui veliant plaukus,
Krante žingsnis po žingsnio rinkau akmenėlius, tokius šiltai oranžinius.
Jie man priminė tavo akis,
Tavo žvilgsnį, kai būdavo baisu gyventi.
Temstant, vėjui dar nerimstant,
Aš noriu tau juos dovanoti.
Bet gaila, tik širdgėla drasko...
Pamenu, kaip mes kadaise maudydavomės
Ir traukdavom akmenukus, giliai panėrę Baltijos jūroje,
Joje skandinom savo egoizmą...
Dabar aš vienišas...
Nors man sunku,
Kai debesys apgaubia,
Gėlėms pražystant, dar tavo šypseną jaučiu.
Geltonosios purienos,
Geltonosios purienos,
O kurgi tu?
***
Išprašiau bičių nuskraidinti mane į jų pasaulį,
ten, kur širdis nustoja būti kūnu
ir tampa žiedu.
Nors aš tik sužeista bitė be vieno sparno,
Negalinti pakilti, negalinti paleisti tų dienų,
Kai mėnulio fazės nesikeitė, buvo tamsu,
Ir aš tik norėjau paryčiais išgirsti tavo beldimą į duris,
Žodžius „Ei, baigiasi delčia,
Jau poryt jaunatis ir galėsime paleisti pilnaties nemigą,
Mintis, barnį…“
Iš vyšnios žiedlapio bandau sukonstruoti naują sparną,
Gal pakilti lengvai negalėsiu,
Bet liks medonešio saldumas...
Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūna „Nevėžis“ – tai nuo 2013 m. vykstantis Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos projektas, buriantis jaunuosius literatus, dailininkus ir fotografus bei savo profesijai atsidavusius mokytojus Panevėžio mieste ir regione. Kūrybos laukiame el. paštu – nevezis@pavb.lt. Dėl kilusių organizacinių klausimų kreipkitės el. paštu arba tel. 0 45 50 20 39.
