Naujausios
Todėl „ant rubežiaus“ praeitą savaitę įsikūrė poezijos vertimų dirbtuvės baltistiką studijuojantiems studentams, kad jaunieji vertėjai ne tik poezijos skambesį žodžiui virstant iš vienos baltų kalbos kiton išgirstų, bet ir „parubežio“ kalbą gyvą skambant pajustų. Šios stovyklos iniciatorius poetas, vertėjas, Lietuvos nacionalinės premijos laureatas Vladas Braziūnas šią idėją seniai brandino ir dar pernai pavasarį ėmė ieškoti, kur dirbtuvės galėtų įsikurti, galimybes svarstė su tuometine mero pavaduotoja Irute Varziene. Jaunuosius būsimus vertėjus iš Latvijos universiteto Rygoje ir jų kuratorius poetus, vertėjus priimti mielai sutiko Germaniškio mokyklos-daugiafunkcio centro direktorius Gediminas Janeliūnas, tad čia stovyklaujančių grigališkojo choralo paslapčių išmokti norinčių vaikų kaimynystėje (stovyklos vadovė – Knygnešių tėvo J. Bielinio ainė Viktorija Silenkovaitė) suskambo ir lietuviškai-latviškas poetinis žodis.
Anot dirbtuvių „generolo“ Vyto Dekšnio, penkios Rygos universiteto studentės, konsultuojamos jau patyrusių mentorių (Vladas Braziūnas, Indra Brūverė-Darulienė, Janis Elsbergas, Edmundas Trumpa) į latvių kalbą verčia lietuvių poetų tekstus, o tuo pačiu turi galimybę bendrauti su verčiamų tekstų autoriais, girdėti jų pačių skaitomo poetinio žodžio skambesį. Tad stovykloje kartu ir poetai Greta Ambrazaitė, Dominykas Norkūnas, Ieva Toleikytė, ir vienai dienai atvažiavęs Alis Balbierius.
Dirbtuvių sumanytojai džiaugiasi, kad projektą parėmė Lietuvos kultūros taryba, tikisi, kad šios dirbtuvės, porą metų jau bandžiusios Latvijos universiteto auditorijų specifiką, nebus tik vienkartinis susibėgimas, kad projektas galėtų būti tęstinis ir toliau auginti vertėjus, verčiančius iš lietuvių kalbos į latvių ir atvirkščiai, galėtų tapti tradicinis, kad būtų galima, tarkim, pamečiui dirbti tai kairiajame, tai dešiniajame Nemunėlio krante... Juolab kad patirtis kaupta ne tik Rygoje. Pavyzdžiui, panašus projektas lietuvių-lenkų vertėjams šešerius metus sėkmingai įgyvendintas Krasnagrūdoje, poeto Česlovo Milošo dvarely.
Vieną vakarą stovyklos dalyviai vakarojo improvizuotoje kino salėje, susirinko peržiūrėti dvikalbio visametražio meninės dokumentikos filmo „Arčiau žemės anapus upės / Tuvāk zemei viņpus upes“. Filmo pristatyti atvyko viena iš režisierių Viktorija Jonkutė (antras režisierių yra Ernestas Samsonas), žiūrovų gretas papildė Irutė Varzienė, dieną su vertėjais bendravęs Alis Balbierius (ačiū V. B. už kvietimą ir šių eilučių autorei). Pagrindiniai filmo veikėjai – du poetai, vertėjai: lietuvis Vladas Braziūnas ir latvis Knutas Skujeniekas – dvi skirtingos kartos, skirtingos patirtys, ir nepaprastai graži bičiulystė, į kurią kelią nutiesė poetinis žodis. Filmas ne tik lyriškas, poetiškas, tekantis lyg tas Nemunėlis (ne skiriantis, o jungiantis), betgi ir gelmę turintis, kaip patys giliausi mūsų krašto didžiausios upės duburiai – per dviejų poetų pasakojimą skleidžiasi ir mūsų tautos istorijos tragiškiausi puslapiai.
Baltijos kelio jubiliejaus išvakarėse peržiūrėjęs filmą pajunti, kad mūsų tautos – lietuviai ir latviai – šitą kelią visada savy turėjo, kad tai, kas mus jungia, yra stipriau už griaunančius gaivalus, kad mes turime už ko laikytis, kuo vienas kitą paremti... tik nepameskim...
O jauniesiems vertėjams ir jų kuratoriams palinkėt norisi sėkmės, kad projektas užaugtų, kad poezija abiem kalbomis skambėtų ir Latvijoje, ir Lietuvoje platesnei auditorijai, kad mes bent poetiniame žodyje atrastume vieni kitus...
Gali būti aktualus kalbos lygio nustatymas
