Naujausios
Į smegenis ir širdį
Ir taip tarp žinių, tarp laidų pirmoji programa grūda į mūsų klausas, smegenis ir širdį primityviausią muzikos bildėjimą. Joje aiškus tik vis tas pats, tarsi visiems besireiškiantiems nustatytas etalonas, ritminis piešinys. Angliškas ar iškraipytas primityvus lietuviškas žodis virsta ne įsimenama melodija, bet šūksniais, murkimais ir panašiais priedais prie ritmo.
Viena studentė klausia: ar tai muzika? Aišku! Tačiau privalome kalbėti apie jos vertę. O gal nereikia kalbėti, bus gerai ir tokia? Kai nenori girdėti – galima radiją arba televizorių išjungti, į koncertą neiti. Tačiau girdintis žmogus nepajėgus atsiriboti nuo girdimo pasaulio garsyno. Mes priimame pasaulį matomą (kraštovaizdis) ir girdimą (garsovaizdis). O bet koks ir bet kokiu stiprumu skambantis garsinis mūsų gyvenimo fonas žmogų veikia pozityviai arba negatyviai. Kaip jaučiamės, jeigu kaimynai vienas kitą koneveikia taip, kad girdėti kitoje gatvės pusėje? O kai mūsų šunelis namuose nutaria plaučius pravėdinti? Jaudinamės dėl drumsčiamos kaimynų ramybės... Pasirodo, mokslininkai jau seniai įrodė, o dabar pateikia vis daugiau įdomių duomenų, liudijančių labai svarbų garso poveikį žmogaus psichikai, fiziologijai. Sakome: taip tylu, kad net ausyse spengia... Garso terapija skiriama darbui su neįgaliaisiais. Kodėl? Apie tai ir pakalbėsime.
Garso kraštovaizdis
Gal atmenate lietuvišką filmą „Andrius“? Berniukas besisvečiuojančiai mergaitei tiesia didelę kriauklę: „Užsimerk, pamatysi banguojančią jūrą...“ Stabtelėkime miško takelyje: vėjas šiurena lapuočių šakose. Bet štai – garsas pasikeitė: dabar jis kedena pušų viršūnes...
Einu miesto gatve. Paskendusi mintyse. Tarsi ir nefiksuoju burzgiančios žoliapjovės, signalizuojančio automobilio, trinksinčio kūjo statybvietėje garsų. Tačiau vos tik nutraukiu mintijimą – patenku į tą suirzusią kakofoniją – tarpusavyje nederančio garsyno erdvę. Poetas Juozas Tysliava rašė: „Mašinos sparnai: Sparnai — ūūūžt, / Dantys — čiarrr...
Vėjas lekia ir kvatoja, / Vėjas žemėje kovoja... Žemė ūžia, vėjas lekia.
Ar nenuteikia ramybei, nostalgijai Justino Marcinkevičiaus posmelis, jo kuriamas mūsų pasąmonėje įsivaizduojamas vakaro garsynas?
Už Nemuno loja šunes,
už Nemuno saulė leidžias,
o žmonės girgždina šulinius
ir taikią ramybę skleidžia.
Žmogaus kūnas skleidžia garsus. Ar atkreipėte dėmesį kaip švokščia nesveiki plaučiai? Koks gražus kūdikio alsavimas. O kokių tik nėra knarkimo, kosulio, čiaudėjimo atmainų! Žingsnių ritmas, jų greitis, stiprumas mums išduoda reikšmingą žmogaus charakteristiką: eina senas, jaunas, skuba, juda žvalus ar šliaužia pavargėlis...
Žmogus ir triukšmas
Bet kurio žmogaus psichikai ypač svarbus yra garsinės aplinkos ir mūsų pačių skleidžiamų garsų kompleksas. Tai ir vadiname garsovaizdžiu. Žmogus jame yra visada. Pabūkite savojo pasaulio stebėtojais – kas sudaro jūsų garso kraštovaizdį: namuose tiksintis laikrodis, bažnyčios varpo dūžiai, žmonių klegesys šventadienį, vėjo šėlsmas Širvenos pakrantėje, nesibaigiantis radijo diktoriaus balsas ir „bumčikų“ aktyvūs ritmai. Tylios giesmės po šventovės stogu, vaikų ramiai šiurenami knygos lapai ar...? Kas jus erzina, neramina?
Aštuntajame dešimtmetyje filosofai, kitų sričių mokslininkai ėmė aktyviai svarstyti ekologinės etikos problemas. Buvo bandoma suformuluoti principus, kuriais galima grįsti žmogaus veiksmus, veikiančius gamtą, visą aplinką, žmogaus gyvenimą joje. Miestuose nustatomos tylos valandos. Triukšmaujantys baudžiami. Priimti nutarimai, remiantis kuriais muziką koncertų salėse galima per garsiakalbius leisti iki nurodytos decibelų normos. Ją viršijantis garsas tiesiogiai veikia žmonių nervų sistemą. Aplinkos apsaugos departamentas privalo tai kontroliuoti. Deja, ši svarbi žmogui sritis vis dar apleista, tačiau būtinai aptarinėtina.
Apie ekologiją
Žmogaus poveikio gamtai padarinius jaučiame kiekvienas, ekologizacija persmelkia įvairiausias žmogaus veiklos sritis. Ekologija šiandien yra ne tik gamtos mokslų šaka, bet plati tarpdisciplininė sritis, apimanti įvairiausius žmonių ir gamtos sąveikos aspektus. Todėl kalbame apie žemės ūkio, pramonės ekologiją, ekologišką maistą, atliekų rūšiavimą, pesticidų naudojimą, šiferio kenksmingus padarinius ir kita.
Ekologijos – mokslo apie žmogaus, kaip svarbiausio ir sudėtingiausio gyvo organizmo santykius su jį supančia aplinka – vaidmuo mūsų laikais labai didelis ir vis didėja. Žmonija nuo pat pirmųjų savo žingsnių darė ir daro didžiulį, dabar daugiausiai – neigiamą poveikį savo gyvenamajai aplinkai.
Vystantis mokslui, XVIII a. prasidėjusi mokslo ir technikos revoliucija dar keleriopai padidino neigiamą poveikį aplinkai. Ekologijos terminą 19 a. antrojoje pusėje panaudojo įvedė vokiečių mokslininkas Ernstas Haeckelis. O šiandien jis jau aktyviai naudojamas ekolingvistikoje, psichologijoje – mokslo apie žmogų sferoje, sociologijoje – mokslo apie visuomenę srityje ir daugelyje kitų sričių.
Garso ekologija
Mūsų, kaip gyvų organizmų, santykį su garsovaizdžiu vadiname garso ekologija. Medikai, mokslininkai pastebėjo, kad drauge su augančia pramone, riaumojančių mašinų, daugėjančių automobilių skaičiumi padidėjo ne tik oro tarša, bet ir žmogų supančio garsyno tarša. Nervinis jautrumas, daugėjančių psichikos ligonių negalių priežastis dažnai būna erzinanti garsinė aplinka. Argi nebūna taip, kad išjungiame visus garso šaltinius ir tiesiog trokštame eiti į tylą, prie vandens, į mišką, ramybėje prisiglausti prie medžio ir išgirsti paukščio giesmę.
Mokslininkas, tyrinėjęs šią situaciją 20 amžiaus aštuntajame dešimtmetyje – Murray Schaferis. Jis parašė „Triukšmo knygą“, inicijavo garso ekologijos tyrimus, visuomenės judėjimus, tokius kaip sąjūdį „už aplinkos garsą“. Jo studijas, tyrimus inspiravo pokario garso įrašymo technologijų ir elektroninės muzikos eksperimentų plėtotė, Vankuverio (Kanada) miesto tarša, vis spartėjantys urbanizacijos projektai, statybos. Ar teisūs namų statytojai, statantys gyvenamųjų namų kvartalus prie aktyvių automobilių trasų? Turėtų būti draudžiama. Kartą teko gyventi Miuncheno viešbučio šeštajame aukšte, už kilometro nuo greitkelio. Tris paras nemiegojau, kentėjo mano psichika, pergyvenau nervinę įtampą, buvo sunku susikaupti dirbti.
Ekologija visada susijusi su sąvoka saugoti. Ką mes turime saugoti? Pozityvias, gerai nuteikiančias žmogaus psichines reakcijas, nervų sistemos stabilumą, fiziologijos mechanizmus tausojančias reakcijas.
Garsas
Ekologiniu požiūriu garsas yra mažiausiai stabilus fenomenas. Jis greitai kinta. Atsiranda tyloje ir gali užvirsti žmogų galinga banga, kaip danguje pralekiantis naikintuvas ar sprogmuo. Tokie garso ypatumai nulemti ne tik jo akustinių ar psichofiziologinių suvokimo duotybių, bet ir sociokultūrinių priežasčių.
Analizuodami ir vertindami garsus mokslininkai remiasi M. Schaferio pateikta garsų tipologija. Pagrindiniai garsai tarsi įvardija tos vietovės esminę charakteristiką. Išgirdę bangų ošimą draugo siunčiamoje garsinėje žinutėje atspėsite: jis prie jūros. Ošiantys medžiai charakterizuos mišką, automobilių gausmas – didelio miesto gatvę ir panašiai.
Dominuojantys garsoženkliai įvardija charakteringą kultūrinę erdvę: skambantys bažnyčių varpai ar bendruomenės šventės garsiniai akcentai.
Garsiniai signalai išsiskiria iš bendro garsinio konteksto atkreipdami mūsų dėmesį. Ryto tyloje į mano langą kalenantis genys primena savo buvimą šalia – laikas pakabinti jam lašinukų. Automobilio signalas gatvėje suaktyvina mūsų dėmesį.
Užterštas miestų, miestelių garsovaizdis
XX a. pabaigoje į žmonių gyvenamųjų vietų užterštą garsovaizdį mokslininkai jau atkreipė didelį dėmesį. Neigiamas triukšmo poveikis žmogaus sveikatai ir socialinei gerovei skatino visuomenes imtis veiksmų triukšmui mažinti. XX a. septintame dešimtmetyje Jungtinėje Karalystėje, JAV, Japonijoje ir kitose šalyse priimti pirmieji triukšmą reguliuojantys įstatymai. 1972 m. Pasaulinė sveikatos organizacija prie Jungtinių Tautų atstovybės oficialiai triukšmą pripažino tarša.
Lietuvoje per mažai kalbama apie tai, kad žmonių sambūriuose, siekiant riboti triukšmą, privaloma laikytis sukurtų triukšmo prevencijos nuostatų. Važiuojant Lietuvos keliais jau daugiau tenka matyti magistralės garsą ribojančių sienelių. Kai kur atsiranda garsą sulaikančios sienos prie intensyvaus judėjimo gatvių. Mokslininkai kuria garsą izoliuojančias medžiagas, kurios taikomos gyvenamųjų namų statyboje. Tačiau tenka girdėti: naujuose namuose „kaimynus girdžiu tarsi savo bute...“
Gatvių triukšmui mažinti pasaulio miestuose siekiama reguliuoti transporto srautus, nustatomi signalizavimo reikalavimai transporto priemonėms. Ribojamas garsiakalbių skleidžiamos muzikos garso stiprumas masiniuose populiariosios muzikos renginiuose. Nustatomas leidžiamas laikas švenčių rengėjams gyvenamoje teritorijoje.
Kai kurie Lietuvoje priimti teisės aktai
Ir Lietuvoje priimti garsotaršą reguliuojantys aktai. Štai Administracinių teisių pažeidimų kodekso 42 straipsnis teigia, kad triukšmo „higienos norminių aktų pažeidimas užtraukia įspėjimą arba baudą piliečiams nuo keturiolikos iki penkiasdešimt septynių eurų ir baudą pareigūnams – nuo keturiolikos iki vieno šimto keturiasdešimt keturių eurų.“
O 183 straipsnis reglamentuoja viešąją rimtį. „Viešosios rimties trikdymas šauksmai, švilpimas, garsus dainavimas arba grojimas muzikos instrumentais bei kitokiais garsiniais aparatais ar kiti triukšmą keliantys veiksmai gatvėse, aikštėse, parkuose, paplūdimiuose, viešajame transporte bei kitose viešosiose vietose, o vakaro ir nakties metu – ir gyvenamosiose patalpose, įmonėse, įstaigose ar organizacijose, jeigu tai trikdo viešąją rimtį, – užtraukia įspėjimą arba baudą piliečiams arba pareigūnams iki aštuoniasdešimt šešių eurų“ ir t.t.
Tačiau ne paslaptis, kad įstatymus vis dar pažeidžia ir statybininkai, ir kavinių šeimininkai, ypač koncertų organizatoriai. Neapsileiskime, nes tai kenkia visuomenės psichinei sveikatai. Triukšmas – ne tik variklių burzgimas, bet ir tranki muzika pro nekultūringo jaunuolio automobilio langą – tai naikintina atlieka, nereikalingas teršalas.
Visi mes skirtingi
Įdomu tai, kad kiekvieną garso šaltinį žmonės vertina vis kitaip. Krioklio švokštimas mano draugui kelia ekstazę. Nuvažiavome prie to paties vandens srauto su neįgaliu kaimynu. Jis užsiėmė ausis ir prašė greičiau vežti namo. Tikriausiai svarbu, kaip tas garso laukas mus veikia: ar nepažeidžia mūsų jautriausių nervų sistemos ryšių, emocinių reagavimo mechanizmų.
Užsimerkime ir paklausykime ramiai sklindančios dainos melodijos. Kiek joje grožio, spalvingumo, nuosekliai atsiveriančios prasmės! O trankus, garsus „popsiukų“ ritmas savo primityvia raiška ligotą žmogų veda į pražūtį.
Apmąstykite kurį nors Biržų pilies menėje girdėtą koncertą. Pasinerkite į muzikos garsų pasaulį. Gal smuiko garselyje išgirsi vėjyje besiblaškančią rudens lapiją? Gal iš toli atsklindantis fortepijono skambesys primins krintantį krioklį? Gal pajusite stiprų emocinį proveržį grojant kapelai, ar net dideliam orkestrui? O gal dainininkė mums dovanos iš laukų atskriejusią žolynuose gimusią melodiją?
Vėlinių vakarai. Po kojom šiugžda jau sustingusi sausa žolė. Čia dulkių ir senų želdynų kvapas. Ūžauja vėjai. O bažnyčioje gieda Requiem, gedulingąsias Mišias. „Ra-my-bė jums, ra-my-bė jums“, – girdime varpo kalbą.
Biržų kultūra Biržuose, Lietuvoje ir pasaulyje.
