Kūrybinėse dirbtuvėse piešė atvirukus su etnoženklais

Gra­ži­nos DA­GY­TĖS nuo­tr.
Gra­žus bū­re­lis bir­žie­čių mo­te­rų bu­vo su­pa­žin­din­tos su et­no­ženk­lų sim­bo­li­ka ir jų pie­ši­mo prin­ci­pais.
Ar­tė­jant Ka­lė­doms ir Nau­jų­jų me­tų šven­tėms Bir­žų kraš­to mu­zie­jaus „Sė­la“ dar­buo­to­jai mū­sų mies­to ir ra­jo­no žmo­nes pa­kvie­tė į ke­le­tą edu­ka­ci­nių pa­mo­kų. Vi­są šį mė­ne­sį ma­žiau­sie­ji vai­ku­čiai ir mo­kyk­li­nio am­žiaus jau­ni­mas vie­nuo­se už­siė­mi­muo­se ga­lė­jo su­si­pa­žin­ti su Ad­ven­to tra­di­ci­jo­mis, ki­tuo­se – su­ži­no­ti, kaip se­niau bu­vo puo­šia­mos eg­lu­tės ar net pa­si­ga­min­ti tra­di­ci­nių sau­sai­nu­kų.

Suau­gu­sie­ji sa­vo ge­bė­ji­mus iš­ban­dė kū­ry­bi­nė­se dirb­tu­vė­se. Gruo­džio 11-osios va­ka­rą be­si­ren­kan­čių­jų į mu­zie­jaus ar­se­na­lo sa­lę lau­kė auk­sa­ran­kė meist­rė Rū­ta Ston­kie­nė iš Pas­va­lio ra­jo­no, Puš­ko­nių kai­mo.

Gra­žus bū­re­lis bir­žie­čių mo­te­rų bu­vo su­pa­žin­din­tos su et­no­ženk­lų sim­bo­li­ka ir jų pie­ši­mo prin­ci­pais. Me­džia­go­mis meist­rė jau bu­vo pa­si­rū­pi­nu­si pa­ti. Be­li­ko im­tis dar­bo. Iš pra­džių kū­ry­bi­nių dirb­tu­vių na­rės bū­si­mą pie­ši­nį kū­rė ant bal­to po­pie­riaus la­po pa­pras­tu pieš­tu­ku, vė­liau mo­kė­si jį spal­vin­ti ak­ri­li­niais da­žais itin plo­nų tep­tu­kų pa­gal­ba. Vė­liau, iš­si­rin­ku­sios juo­dus, pil­kus, mė­ly­nus ar ki­to­kių spal­vų at­vi­ru­kus, ban­dė iš nau­jo tą pa­tį ar pa­na­šų pie­ši­nį kur­ti tik da­žais ir tep­tu­ku. Paaiš­kė­jo, jog la­bai dai­liai at­ro­do et­no­ženk­lai, pie­šia­mi ant juo­do po­pie­riaus, ku­rio šiaip jau daž­na mo­te­ris ne­si­rink­tų. Meist­rė juo­ka­vo, jog ki­tos spal­vos ir taip gra­žios ir jų puoš­ti ne­rei­kia.

Pas­va­lie­tė Rū­ta Ston­kie­nė „Bir­žie­čių žo­džiui“ pa­sa­ko­jo, jog yra užau­gu­si tarp ama­tus pa­mi­lu­sių tė­vų. Jos ma­ma gra­žiai mez­ga, tė­tis fo­tog­ra­fuo­ja, da­ro mu­zi­kos inst­ru­men­tus. Pa­ti Rū­ta yra bai­gu­si in­for­ma­ti­kos moks­lus, bet pie­ši­mas jai vi­sa­da pa­ti­kęs. Ta­čiau kur kas dau­giau lai­ko jam ėmu­si skir­ti au­gin­da­ma sū­ne­lį Uvį – ta­da ėmu­si pieš­ti nak­ti­mis. Taip iki šiol gims­ta ne tik dai­lūs at­vi­ru­kai, bet ir et­no­ženk­lais iš­da­bi­na­mos skry­nios ir skry­ne­lės, in­dau­jos, lan­gi­nės ir ki­ti daik­tai. R. Ston­kie­nė ge­ba ir šiau­di­nius so­dus riš­ti. Pa­no­ru­siems ją pa­si­kvies­ti į edu­ka­ci­nes pa­mo­kė­les, tik­rai neat­sa­ky­tų, ta­čiau to­kių pa­siū­ly­mų ne­bū­na mū­sų kraš­te daug. Gal­būt žmo­nių no­rus ri­bo­ja fi­nan­si­nė gy­ve­ni­mo pu­sė, o gal truk­do ne­ži­no­ji­mas. To­kių už­siė­mi­mų kai­na, pa­sak po­nios Rū­tos, – su­si­ta­ri­mo rei­ka­las. Rū­tos dar­bus pa­ma­ty­ti bei su ja su­si­siek­ti ga­li­ma ir so­cia­li­nio tink­lo fa­ce­boo­ke pa­sky­ro­je (SUO­KA – et­no ženk­lai).

Bir­žie­tės su­si­ti­ki­mu ir sa­vo dar­bais tik­rai li­ko pa­ten­kin­tos ir pa­na­šius at­vi­ru­kus ga­lės pa­no­ru­sios ban­dy­ti dar ne kar­tą nu­si­pieš­ti pa­čios.

Nuot­rau­ka iš SUO­KOS – et­no ženk­lai „fa­ce­book“ pa­sky­ros
Bir­žie­tės su sa­vo dar­be­liais