Chorvedė V. Morkūnienė: visus šiuos metus lydėjo kantrus darbas

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Už visus pasiektus jaunių choro rezultatus ir „Aukso paukštę“ esu dėkinga choristams, jų tėveliams, kartu dirbančioms kolegėms“, - sako V. Morkūnienė.
Viktorija Morkūnienė – ryški ir žinoma Biržų gyvenimo dalis. Ir ne tik kultūrinio, bet ir visuomeninio. Taip greičiausiai nutinka tuomet, kai aklai (gerąja prasme) eini paskui savo pašaukimą, klausai širdies ir tiki savimi. Viktorijos gi darbe reikia tikėti ir kitais.
Mums, Biržų krašto žmonėms, puikiai pažįstama chorvedė V. Morkūnienė šiandien džiaugiasi – ji ir jos vadovaujamas choras atskraidino "Aukso paukštę" į Vlado Jakubėno muzikos mokyklą. Žinoma, ne pirmas tai įvertinimas ilgametėje V. Morkūnienės karjeroje, bet gauti aukščiausius apdovanojimus nėra nemalonu. Sveikiname gerbiamą jaunių choro vadovę ir pačius choristus ir ta proga kalbiname Viktoriją.

Viktorija, Biržai, Jūs, chorinė muzika mums jau seniai tapo neatsiejama. Priminkite savo kelio pradžią Biržų kultūros baruose.

Esu Biržų krašto žmogus, tai viskas čia ir prasidėjo. Muzikinis kelias buvo labai aiškus ir nuoseklus. Pirmiausiai baigiau Biržų vaikų muzikos mokyklą (tada mokykla Vlado Jakubėno vardo dar neturėjo). Muzikos mokslus tęsiau Panevėžio aukštesniojoje pedagoginėje muzikos mokykloje.

Na, ir aukštąjį muzikinį išsilavinimą baigiau Klaipėdos konservatorijoje. Jau dirbdama įgijau profesionalaus bažnytinio vargonavimo specialybę.

Taip „apsiginklavusi“ diplomais grįžau į Biržus ir prasidėjo pats „aukščiausias mokslas“ – darbas kultūros ir švietimo baruose.

„Aukso paukštė“ šiemet nusileido Vlado Jakubėno muzikos mokykloje tiesiai į Jūsų vadovaujamo jaunių choro delną. Kiek laiko gyvuoja šis choras?

Biržų Valdo Jakubėno muzikos mokykla šiemet švęs savo 65 -erių metų jubiliejų. Visus šiuos metus mokykloje gyvavo jaunių choras. Mokytojai per tuos metus, žinoma, keitėsi. Aš su šiuo kolektyvu dirbu nuo 2016 metų rudens. Pirmiausiai atėjusi į šias pareigas išsikėliau sau keletą tikslų: suburti stiprią komandą, kurioje dalyvautų ne tik mokiniai ir mokytoja, bet ir tėveliai; kuo daugiau dalyvauti konkursuose, koncertinėse kelionėse; sukurti laisvą, draugišką, nuotaikingą, o kartu ir ramią pamokos atmosferą.
Visa tai man pasisekė gana greitai padaryti ir už tai esu labai dėkinga mergaitėms ir jų tėveliams, kurie negailėdami savo brangaus laiko papildomai atveždavo choristes į pamokas. Taigi, visus šiuos metus vyko nuoseklus, kantrus, užsispyrimo reikalaujantis darbas.
Džiaugiuosi, kad kartu aktyviai dirba mokytoja Ieva Morkūnaitė ir koncertmeisterė mokytoja metodininkė Romualda Butkevičienė.
Esu laiminga, kad visų mūsų bendras darbas neliko nepastebėtas ir „Aukso paukštė“ atskrido pas mus. Čia dar norėčiau paminėti savo mėgstamą frazę: „Tikėk tuo, ką darai, ir tikėjimas pasiteisins.“.

Biržų muzikiniame gyvenime Jūsų išties daug - kam dar vadovaujate be jaunių choro? Ir… kaip spėjate? Kokie Jūsų pomėgiai be muzikos?

Dirbu Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje vargonininke ir vadovauju sumos chorui. Biržų kultūros centre dirbu su moterų choru „Agluona“ ir kameriniu choru „Viktorija“. Visi darbai, repeticijos, koncertai yra iš anksto suderinami. Veiklos yra nemažai, tačiau čia tiktų visiems gerai žinomas posakis: „Dirbk mėgstamą darbą ir niekada nereikės dirbti“.
Visą gyvenimą mano mėgstama sritis buvo rūbų dizainas. Gal net būtų galėjusi būti mano kita profesija.
Taip pat mėgstu skaityti, domėtis asmenybių gyvenimo istorijomis, nes ten labai dažnai būna daug išminties. Niekada nepamirštu Šventojo Rašto.

Esate elegantiška, graži moteris. Ar muzika išties yra gyvenimo sparnai?

Ačiū už komplimentą. Tikrai taip. Kiekviena diena prasideda ir baigiasi su muzika. Taigi džiaugsmingai skrendu ant jos sparnų.

Nepaisant nepalankios situacijos, kokie artimiausi Jūsų muzikiniai planai?

Man visada geriausiai pavyksta tie planai, kurių, rodos, net neplanavau. Taigi, tikiuosi, kad ir dabar taip atsitiks.

Viktorija, be jokios abejonės, žinote daug įvairių chorinių kūrinių. Koks kūrinys Jums labiausiai susijęs su Kovo 11-ąja?

Na, žinoma, kūrinių yra be galo daug. Tačiau labai myliu Lietuvą ir gerai prisimenu šią dieną, todėl vienareikšmiškai siūlyčiau visiems paklausyti, o gal net ir padainuoti Juozo Naujalio ir Maironio „Lietuva brangi“. Manau, tiktų ir Andriaus Mamontovo „Geltona, žalia, raudona“.

O kokį kūrinį rekomenduotumėte šiuo vis dar ne nesaugiu pandemijos laikotarpiu?

Muzika - skonio reikalas, todėl sunku rekomenduoti vieną kūrinį, juolab, kad šį laikotarpį visi skirtingai išgyvena, todėl vieniems galbūt norisi ramios muzikos, kitiems - roko. Aš asmeniškai mėgstu pasiklausyti ir 1980 – ųjų metų hitus, ir klasikinę, ir džiazo muziką. Pagal nuotaiką. Tačiau kai mano galvoje daug garsų kiekvieną dieną, tai dažniausiai man geriausia muzika - tyla.

Ačiū už pokalbį.

Aukso paukštė

„Aukso paukštė“ – aukščiausias mėgėjų meno apdovanojimas Lietuvoje, kuriuo siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į mėgėjų meninę kūrybą, jos reikšmę krašto kultūrai, pagerbti geriausius metų chorus, folkloro ir šokių ansamblius, teatrus, liaudiškos muzikos kapelas, liaudies muzikos ir pučiamųjų instrumentų orkestrus, jų vadovus, tautinei kultūrai nusipelniusias asmenybes. Šiuos apdovanojimus jau 20 metų steigia Lietuvos nacionalinis kultūros centras.