Kūrybą paveldėjo iš mamos
Petro ir Daratos Snarskių šeimoje užaugo 5 vaikai: sūnūs Valerijonas, Emilis, Jonas, Kostas ir dukra Eugenija. Motina turėjo literatūrinių gabumų, kūrė eilėraščius, giesmes, rašė žinutes į laikraščius. Matyt, iš jos kūrybinius polinkius paveldėjo ir sūnūs Jonas bei Konstantinas.
Aštuoneriais metais už Konstantiną vyresnis Jonas, mokęsis siuvėjo amato, o vėliau dirbęs Biržų spaustuvėje, anksti pradėjo rašyti ir spausdinti Aldonos slapyvardžiu eilėraščius, pirkti ir kaupti knygas. Konstantinui vyresnysis brolis, matyt, tapo autoritetu, kuriuo sekdamas ir jis pradėjo kurti eilėraščius.
Išgarsėjo penktoje klasėje
Baigęs Biržų pradinę mokyklą Konstantinas 1917 metais įstoja į Biržų gimnaziją. Čia ima ryškiau atsiskleisti jo poetinis talentas. Žymiausiu to meto gimnazijos poetu buvo laikomas Bernardas Brazdžionis, dar būdamas šeštokas kartu su bendraklasiu Kaziu Aukštikalniu išleidęs pirmąjį eilėraščių rinkinį „Baltosios dienos“.
O Konstantinas Snarskis išgarsėjo penktoje gimnazijos klasėje, išvertęs anglų poeto Bairono poemą „Šiljono kalinys“. Ji buvo išspausdinta „Biržų žinių“ laikraštyje, o paskui Biržų spaustuvė išleido atskira knygute tapusia K. Snarskio bibliotekos ploniausiu (8 psl.) leidiniu.
Nestokojo jumoro
Po daugelio metų keturiomis gimnazijos klasėmis žemiau už Konstantiną buvusi Halina Nastopkaitė (Korsakienė) prisimins jį kaip kuklų ir nuoširdų jaunuolį, nemėgstantį išsišokti ir brautis į pirmaujančių tarpą, tačiau mėgusį ir juoką, ir pokštą, turėjusį ne menką humoro jausmą, todėl jis savo šmaikščiom eilėm ir piešiniais praturtindavo gimnazistų pamėgtąjį laikraštėlį „Svirplys“, nepiktai pasišaipydamas net iš gerbiamų pedagogų.
Mokėsi iš geriausių
Keturiolikmetis gimnazistas, tapęs sufleriu „Mūzos“ draugijos ruošiamuose spektakliuose (už tai jam bus leista naudotis tiems laikams gana turtinga „Mūzos“ biblioteka – aut. past.), smalsiai stebės, kaip artistus biržiečius vaidinimo meno moko režisierius Borisas Dauguvietis. Tarsi ruošdamasis ne itin tolimai ateičiai, kuomet pats bus paprašytas režisuoti „Mūzos“ spektaklius.
Jau gimnazijoje bus aistringas šachmatininkas, o dalyvaudamas žemės tvarkytojo Liudo Alseikos vadovaujamame esperanto kalbos būrelyje, taps karštu šios kalbos propaguotoju. Savo eilėraščius spausdins ne tik gimnazijos moksleivių laikraštėliuose, bet ir antiklerikalinėje bei antifašistinėje to meto spaudoje. Jį, kaip ir jo bičiulį, būsimą poetą Kazį Jakubėną, gimnazijoje gaubs patraukli maištautojo aureolė.
Laisvamaniška paskaita
Bendraklasius stebins, kad Konstantinas dar mokyklos suole rusų ir vokiečių kalbomis jau buvo perskaitęs daugybę pasaulio literatūros klasikų knygų (jo dėmesį knygai rodo 1924 metais K. Debesiaus slapyvardžiu „Biržų žiniose“ išspausdintas straipsnis „Viešosios skaityklos reikalu“, kuriame K. Snarskis ragina Biržuose steigti viešąją biblioteką – aut. past.), mokėjo atmintinai daug eilėraščių, žavėjosi tolstojininkais, už laisvamanišką paskaitą „Ar gyvuliai turi sielą“ jam buvo sumažintas elgesio pažymys.
1925-ųjų metų rudenį Konstantinas Snarskis jau Kauno universiteto humanitarinių mokslų fakulteto studentas. Jis priklauso studentų socialdemokratų „Žaizdro“ draugijai, todėl K. Žvaigždulio ir kitais slapyvardžiais eilėraščius, prozos vaizdelius, vertimus ir straipsnius spausdina kairiosios pakraipos laikraščiuose ir žurnaluose („Kultūra“, „Žiežirba“, „Žaizdras“, „Naujoji gadynė“ ir kt.), o 1926 metų vasarą išleidžia pirmą ir vienintelį eilėraščių rinkinį „Akmenys“.
Po cenzūros… kamera
Kairioji spauda gerai įvertina dvidešimtmečio poeto poeziją, tačiau oficiozuose pasirodo straipsnių, kuriuose teigiama, kad K. Snarskio poezija tarnaujanti tik revoliucijai kurstyti, poetas išvadinamas „revoliucinio meno gaidžiu“, „agitatoriumi”, „meno išniekintoju“.
Po 1926 metų perversmo sugriežtinama cenzūra, ir Konstantino Snarskio eilėraščiai rečiau pasirodo spaudoje. Gerai mokėdamas rusų, vokiečių, lenkų, esperanto kalbas, jis imasi vertimų. Pradeda rašyti poemą apie kalėjiman patekusį revoliucionierių. „Fatališkas sutapimas, – prisimena šį laikotarpį K. Snarskio bičiulis, biržietis rašytojas Petras Skodžius, – į kambarį įsiveržia policija su žvalgybininkais, suranda komunistinės literatūros, pradėtąją poemą ir Kostas Snarskis, ketvirtojo kurso studentas, pats tapo Varnių koncentracijos stovyklos kaliniu“.
Devynis mėnesius praleidžia Varniuose. Laikomas „inteligentų“ kameroje. Namiškiai, ypač motina, skaudžiai pergyvena dėl sūnaus likimo. Šis jos nerimas jaučiamas 1929 metais Konstantinui rašytame eiliuotame laiške, bylojančiame apie motinos sugebėjimą sklandžiai eiliuoti.
Žiūriu pro langą į galą sodo –
Tartum Kastukas sėdi, atrodo
Sodas žaliuoja, baigia žydėti –
Nėra Kastuko, nėra kam sėdėti.
Kai sode noriu stalą padėti,
Pradeda ašaros graudžiai byrėti,
Tuoj atsimenu aš sunkią bėdą:
Mano Kastukas Varniuose sėdi.
Kultūrinis gyvenimas
Iš Varnių K. Snarskis išsiunčiamas į Biržus. Iki 1930 metų birželio mėnesio gyvena policijos priežiūroje. Gauna raštininko, o nuo 1935 metų – sekretoriaus darbą mokesčių inspekcijoje. Tik bendraminčių kalbinamas (buvo pažįstamas su rašytojais Antanu Venclova, Kostu Korsaku, Kaziu Boruta, Kaziu Binkiu, Kaziu Jakubėnu, Kauno teatro režisieriumi Borisu Dauguviečiu) išverčia vieną kitą kūrinį. Originalių eilėraščių neberašo. Palaipsniui įsilieja į Biržų kultūrinį gyvenimą. Šį Konstantino Snarskio gyvenimo laikotarpį savo prisiminimuose gražiai nušviečia poetas Eugenijus Matuzevičius.
1935 metų rudenį dar gimnazistas Eugenijus Matuzevičius gimnazijos literatūros vakare skaitė eilėraštį „Gimnazisto laiškas motinai“. Prie jo priėjo Konstantinas Snarskis ir pasakęs, kad eilėraštyje esama nuoširdaus tikrumo, gero realizmo, pakvietė E. Matuzevičių jį aplankyti.
Skaitovas
Ne vieną vakarą Eugenijus praleido nedideliame, kukliame K. Snarskio kambarėlyje. „Man, gimnazistui, – pasakoja Eugenijus Matuzevičius, – K. Snarskis atvėrė naujus poezijos žemynus. Iš jo lūpų aš tada pirmą kartą išgirdau Vitmeno, J. K. Becherio, A. Bloko, V. Majakovskio, S. Jesenino, E. Bagrickio, B. Pasternako, N. Asejevo, J. Utkino eilėraščius, kurie man padarė didelį įspūdį.
K. Snarskis buvo įdomus, puikus poezijos ir apskritai grožinės literatūros kūrinių skaitovas. Be kitų autorių, jis labai mėgo H. Heinę. Deklamuodavo jo eilėraščius rusų ir vokiečių kalbomis. (…) Atsimenu, kaip K. Snarskis įdomiai ir išmintingai ne kartą man yra kalbėjęs apie realizmą, apie poetinio žodžio tikrumą ir daiktiškumą, apie žmogišką, pilnakrauję poeziją, apie eilėraščio skambumą bei muzikalumą, apie agitacinę poetinio žodžio jėgą“.
Pranoko lūkesčius
Konstantinas Snarskis buvo pakviestas režisuoti „Mūzos“ draugijos teatro spektaklius, surengė poeto Puškino 100-ųjų mirties metinių paminėjimą, vertė dramaturgų kūrinius. Elena Marcinkevičiūtė – Dagienė prisimena, kad K. Snarskio priprašytas Mikas Kregždė ilgai Kaune „medžiojęs“ Borisą Dauguvietį, kol iš jo gavo A. Ostrovskio pjesę „Pelninga vieta“.
Snarskis ją išvertė į lietuvių kalbą (išspausdino Biržų spaustuvė) ir ji su dideliu pasisekimu buvo suvaidinta perpildytoje Vasiliausko salėje. Matę B. Dauguviečio režisuotą veikalą Valstybinio teatro scenoje sakė, kad „Mūza“ suvaidino ne prasčiau. O su biržiečiais vaidinusi Elena Marcinkevičiūtė – Dagienė apie režisierių K. Snarskį rašė: „Kostas pranoko visus lūkesčius: jis ne tik kantrus, bet ir nuostabių gabumų režisierius. Kosto pastabos apgalvotos, dalykiškos, sprendimai sceniški, su juo lengva ir malonu dirbti“.
Kruopštus mokytojas
Vokiečių okupacijos metus praleidžia Latvijoje, dirbdamas pas ūkininkus. Po karo dirba korektoriumi „Biržiečių tarybinio žodžio“ redakcijoje, vėliau keturiolika metų dėsto lietuvių kalbą ir literatūrą Biržų II – oje (dabar „Aušros“) vidurinėje mokykloje, darbuojasi bibliotekoje. Kartu dirbę prisimena skrupulingą kruopštumą, pareigingumą, tikslumo ir tobulumo siekimą.
Buvusi jo bendradarbė mokytoja Aldona Černiauskienė prisimena jį ne kartą savo mokiniams sakius, kad jie, gavę brandos atestatą, niekada nesirinktų lietuvių kalbos mokytojo profesijos. Šiuos žodžius paaiškina bičiulio lituanisto Stasio Stonkaus prisiminimai: „Didžiausią vargą Snarskis turėjo su moksleivių rašomaisiais darbais. Tuos darbus taisė labai kruopščiai, lyg reiklus redaktorius ką ruošdamas spaudai. Dažnai sugaišdavo po keletą minučių prie vieno nerūpestingai prikeverzoto sakinio. Iš po jo rankos rašinėlis išeidavo toks „nušlifuotas“, kad rašiusysis ne visada atpažindavo savo darbą. Suprantama, toks rašinėlių apdorojimas suėsdavo begalę laiko. Mokyklos vadovai nuolat ragino jį greičiau taisyti mokinių rašinius, o kartais ir barė. Barė ir už dvejetų rašymą, t. y. „už visos mokyklos pažangumo žlugdymą“.
Išprovokuota diskusija
Prie laikraščio redakcijos buvo susibūręs literatų būrelis, kuriam vadovavo tuomet dar tik būsimasis rašytojas Petras Skodžius (pirmąją satyrinės prozos knygą „Atsiknojusi lentelė“ išleis 1959 – aisiais – aut. past.). Buvo rengiami literatūros vakarai, konkursai, šaukiami literatų susirinkimai, juose aptariama literatų kūryba.
Prisimenu 1957 metais įvykusį susirinkimą, kuriame buvo ir K. Snarskis. Tais metais buvau laikraštyje išspausdinęs keletą satyrinių eilėraščių. Būrelio vadovas Petras Skodžius, kviesdamas į susirinkimus, prašydavo atsinešti naujų kūrinėlių. Perskaitęs ką tik, gal ir skubotai, parašytą mano satyrą, pasakęs keletą teigiamų sakinių, rado ir ką pakritikuoti. Po jo kalbėjęs Snarskis pradėjo girti kaip pavykusias būrelio vadovo iškritikuotas vietas, žinoma, negailėdamas kritikos toms eilutėms, kurios P. Skodžiui patiko. Tik po daugelio metų supratau, kad šitaip K. Snarskis stengėsi išprovokuoti aštrią ir nenuobodžią diskusiją, kuri turėjo būti mums, dar labai žaliems moksleiviams literatams, pamokanti ir naudinga, nes leido pajusti, koks tikslus ir taiklus literatūriniame kūrinyje turi ir gali būti atkakliai ieškotas ir surastas žodis, iškalbinga ir kartu taupi metafora.
Nesėkmė atitolino nuo literatūros
Vienas iš mėgstamiausių poetų K. Snarskiui buvo Puškinas. Dar 1937 metais išvertęs jo poemą „Čigonai,“ dirbdamas mokykloje ryžosi versti kitą rusų poezijos genijaus kūrinį – poemą „Namelis Kolomnoje“.
„Ir čia buvo per daug kruopštus: dirbo iš lėto, ilgai ieškodamas puškiniškai eilutei lietuviško atitikmens, – prisimena Stasys Stonkus. – Todėl labai pergyveno ir pasipiktino, kad poemos neišspausdino respublikinė spauda, grąžinusi poemą vertėjui kaip neaktualią spausdinti“. (Jo buvęs mokinys, literatūros mokslininkas prof. Kęstutis Nastopka mano, kad tai turbūt brandžiausias K. Snarskio vertimas – aut. past.)
Tikriausiai nesėkmė su šiuo vertimu buvo viena iš atitolimo nuo literatūros priežasčių. 1962 metais pradėjęs dirbti širdžiai malonų darbą Biržų rajoninėje bibliotekoje, rinko medžiagą Biržų miesto bibliotekos istorijai, dalyvaudavo skaitovų konkursuose, dramos ratelių apžiūrose, skaitė paskaitas kultūros darbuotojų seminaruose, propaguodamas knygą ir taisyklingą kalbą.
Malonus bibliotekininkas, turėjęs keistenybių
Bibliotekoje išdirbęs ketverius metus ir išėjęs į pensiją ėmė rinkti biografinę medžiagą apie žymiuosius biržiečius. Biržiečiai jam buvo visi, gimę ir augę senojoje Biržų apskrityje, kurią sudarė 11 anuometinių valsčių su Pasvaliu, Joniškėliu, Vaškais, Saločiais. Sukaupė medžiagą apie 200 asmenybių, tarp kurių buvo beveik 50 rašytojų ir poetų.
Su juo bendravę biržiečiai prisimena Konstantiną Snarskį kaip visiems malonų pašnekovą, Stonkaus žodžiais, turėjusį ir kai kurių keistenybių: dirbo ištisai naktimis, miegojo tik dieną, grįžęs iš darbo, o sutemus sėsdavo prie stalo. Labai domėjosi šachmatais. Yra nugalėjęs 1948 metais simultaną prieš biržiečius žaidusį sporto meistrą Vladą Mikėną.
Rinktinė „Akmenys”
Paskutiniaisiais gyvenimo metais (mirė 1980 metų birželio 3 d.) mažiau domėjosi rajono kultūriniu gyvenimu, lankydavosi tik knygyne ir vaikų sporto mokykloje, šachmatų čempionatuose.
1986 metais knygynuose pasirodė biržiečio rašytojo Petro Skodžiaus kruopščiai parengta Konstantino Snarskio – Žvaigždulio rinktinė „Akmenys“. Čia sudėtas visas, deja, kuklokas, neabejotinai talentingo poeto ir vertėjo kūrybinis palikimas, jį pažinojusiųjų atsiminimai, laiškai.
Įžanginiame straipsnyje „Likęs šešėlyje“ Kęstutis Nastopka rašo, kad „ištikimybę gimtajam miestui iš visų Biržų krašto poetų K. Snarskis apmokėjo didžiausia kaina – nerealizuotomis kūrybos galiomis. (…) Nedidelis jo originaliosios kūrybos pluoštas taip ir liko ryžtingesniųjų ir atkaklesniųjų tos pačios kartos rašytojų šešėlyje“.
Biržų Sėlos muziejaus nuotr.