VARTOTOJŲ VISUOMENĖ GYVENA TAIP, KAIP JAI GYVENTI LIEPIA REKLAMA?

Kitos savaitės pirmadienį atsibusime su naujai išrinktu visu Seimu. Pamatysime, kiek to naujumo turėsime. Pažiūrėsime, kokie vėjai papūs valstybės politikoje. Panašu, kad rimtų permainų nebus. Pirmu smuiku, veikiausiai, grieš Vilijos socialdemokratai. Jiems pritars Sauliaus demokratai, kiti mandatų turėtojai. Socialdemokratų muzika kaip ir aiškesnė. Demokratų mintys lyg ir šviežesnės. Tačiau, aišku, kaip dieną, kad perversmų nebus. Nors balsavome už permainas. Kodėl jų nesulauksime?

VISOS PARTIJOS PANAŠIOS?

Toks jausmas, kad beveik visos mūsų padangės politinės jėgos panašios.

- Per debatus prieš pirmąjį Seimo rinkimų turą buvo tokių momentų, jog partijų vedliai tik varė vienas ant kito, o apie savo ketinimus, kaip valdyti valstybę, nieko naujo nepasakė, – savo nuomonę pasakė bičiulis Stasys. Jo manymu, jeigu kalbėtojai būtų sukišti į maišus, iš kalbų nesuprastum, kuriame maiše kokios partijos veikėjas sėdi.

Iš tiesų: kažin ko naujo vargu ar galima ir pasakyti?!

Mykolo Romerio universiteto profesorius Arvydas Guogis spaudoje pastebi, jog Lietuvoje keičiantis valdančiosioms partijoms politika laikėsi iš esmės vienos krypties. Net ir socialdemokratai yra priėmę ne visai socialdemokratiškų sprendimų. Ponas Guogis primena, kad socialdemokratė Vilija Blinkevičiūtė yra aktyviai palaikiusi privačių pensijų fondus, prisidėjusi prie jų įteisinimo. Ir konservatorių valdymo metais yra buvę socialdemokratiškų sprendimų.

- Vadinasi, neturime nei taip vadinamos kairės, nei dešinės. Dorai ir nežinome, kuo skiriasi politiniai kairiarankiai nuo dešiniarankių. Visi politikai nori visiems įtikti, bet tai misija neįmanoma, – priėjo prie išvados Stasys. Ir svarstė: – Rimtų pokyčių nebus. Juk nei politikai, nei mes patys ir tiesų nežinome, kokių pokyčių trokštame. Svaigstame apie kažkokią gerovę, kaip apie Jono Biliūno aprašytą laimės žiburį. Negi ta gerovė bus, jeigu aš gausiu tūkstantį eurų pensijos? Nebus. Juk užsinorėsiu dviejų tūkstančių! Pasaka be galo.

Tad ne pinigų mums trūksta. Ko? Matyt, visuotinio supratingumo apie tai, kokios valstybės norime. Šventa dvasia, ko gero, ant galvų nenusileis ir neapšvies. Tad akys krypsta į švietimą.

ŠVIETIMO KARALYSTĖJE SKERSVĖJAI?

Nuo švietimo sistemos lygio priklauso žmonių supratimas apie pasaulį ir valstybę. Dabar mūsų mokslo srityje – reforma po reformos, kūlverstis po kūlversčio.

Per pastaruosius dešimt metų Lietuvoje uždarytos 377 valstybinės ir savivaldybių mokyklos. Mokyklų sumažėjo nuo 1199 iki 822. Politikams priežastis lengva paaiškinti: mūsų šalyje liūdni demografiniai reikalai. Vaikų bei paauglių skaičius dabar kone dvigubai mažesnis nei prieš 20 metų. Jeigu nėra mokinių, nereikia ir mokyklų.

- Viskas prasidėjo tada, kai vaikai tapo vaikščiojančiais pinigų krepšeliais, – svarstė Stasys. – Dabar mokyklos žiūri į vaikus, kaip į pajamų šaltinį. Vilioja vaikus iš vienų mokyklų į kitas. Vaikai vežiojami. Nors uždarė daug mokyklų, trūksta mokytojų. Mokytojai bijo vaikų ir jų tėvų. Vaikai bijo egzaminų. Kai tiek daug bėdų, gal baugu ir vaikus gimdyti?

Mokytojų trūksta mokyklose, nes per maži atlyginimai. Maži atlyginimai ir aukštųjų mokyklų dėstytojams. Tad proveržio švietime – nė krust. Reformos tik dar gerus dalykus sujaukia. Dabar net skyrus švietimui geidžiamus milijonus, iš niekur neatsiras nei mokytojų, nei dėstytojų. Investicijos į švietimą – investicijos į ateitį. O ateitis mažai kam rūpi. Visi nori gyventi gerai – čia ir dabar.

- Pastebiu, kad baigia išnykti sena gera tradicija – klasės draugų susitikimai po mokyklos baigimo, – apgailestavo bičiulis. – Dabar vaikai dažnai keičia mokyklas. Dėl uždaromų mokyklų. Išeina į kitą mokyklą kartais dėl to, kad nepatiko koks mokytojas ar keli bendraklasiai. Taip gyvenime nelieka prisiminimų nei apie klasiokus, ne apie mokyklą, nei apie mokytojus. Baigusieji mokyklas pakrinka, kaip Grigo bitės. Taip susvetimėja didelė dalis visuomenės.

Matome, kad visą valstybės gyvenimą skaudžiai paliečia švietimo sistemos skersvėjai. O skersvėjai juk pavojingesni net už smarkius vėjus.

VISKAS MATUOJAMA PINIGAIS?

Visuomenėje jaučiamas abejingumas politiniam gyvenimui. Balsuoti ateina tik kas antras rinkėjas. O po rinkimų tik dalis balsų virsta mandatais. Taip mažuma rinkėjų nutiesia politikams kelius į valdžią.

Ir mūsų balsus susirenka tie politikai, kurie daugiau žadėjo, daugiau pinigų reklamai turėjo. Štai Nacionalinis susivienijimas daugiamandatėje apygardoje neperkopė 5 procentų kartelės. Šios politinės partijos vadovas Vytautas Sinica apgailestavo, jog reklamai turėjo mažai pinigų. Nors ši partija savo programoje turi širdžiai mielų siekių. Siekia panaikinti ekonominę, socialinę ir politinę prarają tarp dviejų Lietuvų. Nori atkurti visuomenės sanglaudą, pilietinę santarvę ir tautos pasitikėjimą savo valstybe. Žada ugdyti lietuvių tautinį orumą ir valstybinį patriotizmą, sustabdyti lietuvių tautos demografinį nykimą ir masinę šalies kolonizaciją, išsaugoti lietuvių kalbą, kultūrą, istorinę atmintį ir tautinį tapatumą. Nori, kad Lietuvos valstybė būtų – ne išrinktiesiems, bet kiekvienam piliečiui... Ir dar daugiau gražių dalykų žadėjo Nacionalinis susivienijimas. Tik tie siekiai nebuvo paremti pinigais, todėl Nacionalinis susivienijimas liko už borto?

- Gal ir dėl menkos reklamos. Juk esame vartotojų visuomenė, – pastebėjo Stasys. – Juk sakoma, kad taptum laimingas, užtenka nusipirkti reklamuojamą produktą.

Tad taip ir gyvename – nuo reklamos iki reklamos? Gali būti. Jeigu reklama mūsų neveiktų, niekas jai pinigų ir neleistų.