Naujausios
KAI LIETUS Į STIKLĄ BARBENA
Įdomu, kad noras pasižvalgyti į savitą pasaulį užeina lietui lyjant. Ypač, kaip lyja kelinta diena iš eilės. Sėdi prie lango ir matai, kaip galinsoga, kurią anksčiau vadinome rudenine piktžole amerikonka, dabar nuo ankstyvo pavasario stelbia daržo augalus.
- Gerai, kad lietus norą lėkti, pulti, dirbti apmalšina. Kitaip neatsigręžtumėme į save. Gyvuotume sau, kaip mašinos, kurios nieko daugiau nemoka, tik pinigus spausdina, – pasakė bičiulis Stasys, pasiguodus, kad negalima į pažliugusį daržą kojos įkelti.
Patarė, kaip koks Antikos filosofas Diogenas. Nesukti galvos dėl vasaros darganos. Žvelgti giliau. Į save. Pasižiūrėti, kaip bręstame. Kodėl ieškome tiesos. Paaiškinti, kada geriau patylėti…
BRANDA
Buvo laikai, kai senolių gyvenimo išmintis buvo aukso vertės. Tačiau tie laikai dingo negrįžtamai.
- Dabar išminties šaltinis – DI – dirbtinis intelektas, – sutiko Stasys. Jo nuomone, prie tų DI galių ir mes kiekvienas, kiek galėjome, tiek prisidėjome. Juk DI visažiniu tapo ne iš šventos dvasios, o iš žmonijos patirties.
Ramiau pasidarė ant širdies. Vadinasi, esame šiek tiek reikšmingi šioje ašarų pakalnėje.
- Kai kurie garbingi žmonės neplėšo marškinėlių ant krūtinės, kad jų neįvertino Tėvynė. Ramiai su šypsena dirba, ir neina iš proto, kad medalių neužkabino, – pasakė Stasys.
Vadinasi, nereikia rėkti, kad esame pasaulio bamba. Verčiau žiūrėti į savo bambą. Ne tik plepėti, bet ir patylėti. Tačiau dabar tokie papročiai, kad be savireklamos ne tik savęs, bet bulvių kilogramo neparduosi. Tačiau tyla turi savo svorį. Juk sakoma: tyla – gera byla.
TYLA
Būna, jog kokiame nors susibūrime buvo daug kalbų. O tuo metu vienas dalyvis – sėdėjo kamputyje ir visą laiką tylėjo. Po renginio paklausus apie tą žmogų, visi kone vienbalsiai sakys, kad tas tylenis – labai protingas žmogus.
- Dabar pavargstame nuo nuolatinio žinių tarškesio: ten nukrito, ten susipliekė, nušovė... – pastebėjo bičiulis. Ir tęsė: – Jeigu vienas žmogus kur nors žuvo, net nepranešama. Reikia, kad būtų skaudesnis įvykis nei prieš metus, o dar geriau – prieš keliolika ar keliasdešimt metų. Tada žiauri naujiena daug vertesnė.
Būna visaip. Būna, kad tyla slegia. Jautiesi, tarsi kas galvą pjūklu pjautų.
- Tačiau būna, kad kartu su kuo nors tylint jauti palaimą. Tikrą bendrystę, – gyvenimo įžvalga pasidalino Stasys.
Bendrystė – įdomus dalykas. Yra žmonių, kurie linkę bendrauti. Tačiau yra žmonių, kurie linkę verčiau likti vieni, nes jiems patinka vienatvė. Todėl kai kada metami įtarimai bendraujantiems, jog jie šliejasi prie kitų, kad iš jų gautų tai, ko patys neturi. Vadinasi, visada visais atvejais atsisukame ir sugrįžtame į save.
MEILĖ
Įsivėlėme į kalbas kalbeles. Pamatėme: jeigu pradėsime aptarinėti viską, kas gali atsitikti, nebus pabaigos. Lengva pasakyti, tik nėra lengva liežuvį už dantų laikyti. Susigriebėme, jog apie meilę nieko netarėme. O meilė verta žodžių.
- Būna minučių, jog pagalvojame: jeigu meilės dabar nėra, tai jau gyvenimo kelio pabaiga. Iš tikrųjų meilės – amžina, – pagarbiai apie šį jausmą atsiliepė Stasys.
Meilę, vienokią ar kitokią, visi esame patyrę gyvenime. Sakoma: radai meilę, nieko daugiau gyvenime ir nereikia. Tačiau žinome, jog meilė, kaip seilė. Buvo – ir dingo. Nors patariama, kad dėl meilės reikia kovoti. Dėl jos galvą guldyti. Meilę reikia saugoti, nes be jos ne kažin kas šioje žemėje liks. Verksi, jei jos neteksi. Ir meile praėjus – dar ne gyvenimo pabaiga. Meilė juk kiekviename iš mūsų paliko savo ženklus. Saldžius, skaudžius ar dar kokius. Norėjome mes to ar nenorėjome. Juk ir darbus dirbame net tokius, kurie mums nepatinka. Tačiau apsimetame, kad patinka. Ir nieko blogo dėl to neatsitinka.
PROGNOZĖ
Šį bei tą lietingoje padangėje aptarėme. Orų pranešėjai sako, kad netrukus lietus liausis. Bene dviem dienoms.
Tada gal nustosime apie dvasinius kūnų reikalus pliaukšti. Galėsime traukti šienauti. Ne visi. Tik tie, kurie karvių ar dar kokių šienaėdžių gyvulių turi. Toks gyvenimas – kiekvienam savi džiaugsmai bei savi darbai.
