Naujausios
PIKTI PROTAI NUSITAIKĖ Į MŪSŲ DAIKTUS?
Tikrai toli nuėjome pažinimo keliu. Kažin ar į gera?
- Pasaulis baigia nusiristi į bedugnę, – liūdnai galvą palingavo mano nuolatinis pašnekovas bičiulis Stasys. – Viskas per didelius mokslus. Pakilome į kosmosą ir dabar per palydovus valdome raketas, sklendžiančias bombas, bepiločius orlaivius, kad nužudytume niekuo dėtus kaimynus, sugriautume jų namus. Prieš šimtą ar daugiau metų kariai susitikdavo akis į akį. Tada nebuvo paprasta priešą nušauti ar nudurti. Ne vienam širdis sudrebėdavo. Dabartinis karas panašus į kompiuterinius žaidimus. Tobuliname ir išbandome naujas žudymo priemones. Tam sutelkti geriausi žmonijos protai. Tuoj į karus įsijungs dirbtinis intelektas…
PRADĖSIME BIJOTI DULKIŲ SIURBLIO?
Gal per skambiai apie geriausius protus. Būtų geriausi protai, tikrai nesidžiaugtų, kad sukūrė naują bombą. Labiau panašu į piktus protus. Štai Libane žmonių kišenėse sprogo tūkstančiai pranešimų gaviklių. Keliolika žmonių žuvo, apie tris tūkstančius – sužeista. Kitą dieną „Hezbollah“ tvirtovėse Libane sproginėjo radijo stotelės. Žuvo dvi dešimtys žmonių, apie pusė tūkstančio – sužeista. Skelbiama, kad taip buvo nubausti teroristai.
- Pasirodo, šie elektroniniai prietaisai kažkada kažkieno buvo užminuoti. Tas kažkas, sulaukęs dienos X, pasiuntė tiems daiktams signalą, kad jie susinaikintų. Taip ir įvyko, – aiškino bičiulis. Ir baiminosi: – Kas gali garantuoti, kad į mūsų telefonus, kitus prietaisus kokie nors piktavaliai sprogmenų neprikišo?!
Sulaukėme tokio laiko, kai vieni mums naudingus daiktus gamina, o kiti juos žudikais paverčia. Negi pradėsime bijoti savo namų pagalbininkų – šaldytuvų, skalbyklių, televizorių, dulkių siurblio?
Informacinių technologijų žinovai, perspėja, kad visada su savimi reikia turėti savo telefono įkroviklį. Mat viešosios įrangos naudojimas gali būti pavojingas. Ta įranga tikrinama labai retai, o įsilaužėliai gali į ją įdiegti kenkėjišką programinę įrangą. Tiekdama energiją, stotis per trumpą laiką gali užmegzti ryšį su ja ir perimti privačius duomenis iš išmaniojo įrenginio. Kuo išmanesni mūsų daiktai, tuo daugiau baimių, nes nebesuprantame, kaip jie veikia ir kodėl taip, o ne kitaip veikia?
KARAI – TAPO KASDIENYBE?
Kasdienės žinios apie dabartinius karo veiksmus įvairiuose pasaulio kraštuose tapo kasdienybe. Apie įvykius karo frontuose pranešama panašiai, kaip apie sporto varžybų rezultatus. Tačiau karas, kaip barbariška veikla, juk pasmerktas. Daug kartų praeityje buvo sakoma: karui ne, daugiau niekada! Taip kalbėta po Pirmojo pasaulinio karo. Tik vos po poros dešimtmečių prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Po jo vėl sakyta: niekada tokioms baisybėms! Ir štai XXI amžiuje – vėl kariaujame. Sunku sveiku protu suvokti: kodėl?
- Kažkas dedasi žmonių galvose. Toks vaizdas, kad nebesugebame atskirti, kas yra gera ir kas yra pikta, – svarstė Stasys. – Viskas sprendžiama jėga. Kas stipresnis, to ir teisybė. Ir tada prie to stipruolio pradeda šlietis padlaižiai ir savanaudžiai, nežiūrėdami, kad to stipruolio net rankos kruvinos.
BIJOME RINKIMŲ REZULTATŲ?
Dabar mūsų akys ir ausys nukreiptos už Atlanto. Visiems rūpi, kas taps galingiausios pasaulio valstybės prezidentu. Ne kartą buvo sakyta, kad JAV – demokratijos lopšys ar švyturys. Tik dabar, kaip niekada neramu dėl rinkimų JAV. Mat tie rinkimai gali nulemti vos ne viso pasaulio likimą.
- Keisti darosi šiandieninės demokratijos vingiai, – pastebėjo Stasys. – Štai JAV viceprezidentė, kandidatė į prezidentus Kamala Harris anądien pareiškė: jeigu JAV prezidentu būtų ne Džo Baidenas, o Donaldas Trampas, dabar Kijeve jau sėdėtų Putinas. Negi nuo vieno žmogaus poelgių gali sugriūti pasaulio tvarka? Ko tada verti demokratiniai rinkimai?
Vienam ar kitam žmogui valdyti valstybę demokratinėse valstybėse suteikia rinkėjai. Tad jie viską sprendžia. Tik dabar turime bėdą – piktavaliai per socialinius tinklus, kitas bendravimo priemones lenda į žmonių galvas. Sujaukia jų protus taip, kad sunku būna atskirti juoda nuo balto, melą nuo tiesos. Tad ir turime daug sumaišties.
- Išeitų, kad nemokame galvoti savo galvomis. Todėl prieš rinkimus ant tvorų klijuojami plakatai, vyksta įvairūs debatai. Po agitacijų lyg ne savomis kojomis einame balsuoti. Po rinkimų pamatome, kad tikėjomės kitokių rezultatų. Net pradedama bijoti rinkimų. Ko gero, daug rinkėjų iš baimės, kad vėl ne tuos išrinks, apskritai, neina valdžios rinkti, – priėjo prie keistos išvados pašnekovas, užbaigdamas pokalbį apie šių dienų demokratijos reikalus.