Šventės artėja. Tad galvos pilnos šventinių rūpesčių. Dovanų reikalai. Dar mintys sukasi ir dėl Kūčių stalo. Ką ant jo dėsim, kad save ir prie jo sėdusius artimuosius nustebintume? Tik nėra ko eiti iš proto. Juk ne pirmos šventės. Pasisuksime, ir atlaikysime.
DOVANOS – NEBE GALVOSŪKIS?
Rimtai pasvarsčius, dovanų dovanojimas jau nebėra itin laukiama šventės valandėlė. Ypač, praradus tikėjimą Kalėdų Seneliu. Apsikeitimas dovanomis, kuo toliau, tuo labiau tampa pasenusiu įpročiu. Juk ne deficitų laikai. Visi visko turi. Tad beveik garantuotai ne tik pats kam nors padovanosi nereikalingą daiktą, bet ir pat tokių gausi. Anądien per vieną radiją sakė, jog vis dažniau gavusieji dovanų jas dovanoja kitiems. Taip galvosūkis dėl dovanų išsprendžiamas lengvai. Paprasta iš ko nors gautą pernykštę dovanėlę dailiai supakuoti ir kitam padovanoti.
– Svarbu neprašauti. Tam pačiam dovanotojui jo dovanos nesugrąžinti. Juk pernai širdingai džiaugeisi tokią dovaną gavęs, – baiminosi bičiulis Stasys. Ir patarė: – Gautas dovanas kraunant į dovanotų daiktų spintą, būtina prie jų prikabinti raštelį. Jame parašyti: kada ir iš ko tą daiktą gavai.
Dovanų reikalus išsprendus, lieka tik šventinio vaišių stalo rūpesčiai.
APIE 12 KŪČIŲ VALGIŲ
Valgymo reikalai daug svarbesni nei dovanų reikalai. Juk valgymas – stebuklingas veiksmas. Valgome negyvus produktus, – pavyzdžiui, lašinius, – ir juos paverčiame gyvybe. Tačiau ant Kūčių stalo lašinių tikrai nedėsime.
Kasmet Kūčių vakarą susėdame prie stalo, nukrauto mažiausiai dvylika patiekalų. Ir vaišinamės. Ragaujame vienos mišrainės, kitos mišrainės… Įsidedame vienos rūšies silkės, tuomet kitos ir dar trečios… Pabaigai skrandį užtvirtiname prėskučiais, kisieliumi… Svarbu – paragauti dvylika patiekalų. Kodėl būtent dvylika?
– Gal todėl, kad per Paskutinę Vakarienę su Kristumi valgė dvylika jo mokinių apaštalų, – spėjo Stasys. Ir suabejojo: – Tada turėtų būti trylika patiekalų, juk su Kristumi buvo trylika valgytojų.
Pasak etnologo profesoriaus Liberto Klimkos, senovėje lietuviai ant Kūčių stalo ruošdavo ne 12, o 9 patiekalus. Mat lietuviai daug ką skaičiuodavo devynetais. Devynetas ateina iš senos kalendorinės sistemos. Tris kartus po devynis – dvidešimt septyni. Juk tiek parų apvalinant Mėnulis būna dangaus skliaute. Ir prabėga tris pagrindines fazes: priešpilnį, pilnatį ir dylantį mėnulį. Be to, devyni mėnesiai yra gyvybės ciklas. Per jį mūsų gyvybė ateina į šį pasaulį.
– Man užtektų ir devynių patiekalų. Dabar, kol būtinai paragauji neužsiklojusios, pataluose, su žirneliais, su burokėliais, su svogūnais, su paprika silkės, po to į bet kokią silkę nebenori kelis mėnesius žiūrėti. Dar būtina į lėkštę įsidėti įvairių mišrainių… – džiaugsmu netryško bičiulis Stasys, primindamas būtinybę paragauti dvylika Kūčių patiekalų. Pašnekovo manymu, vertingiausi Kūčių vakarienės patiekalai – kūčiukai ir aguonpienis. Užtektų jų.
APIE KŪČIUKUS
Stasio ir daugelio kitų valgytojų mėgstami kūčiukai dar vadinami: prėskučiais, prėskieniais, šližikais, skrebučiais, riešutėliais, barškučiais, kleckiukais, parpeliukais, buldikais, galkutėmis, kalėdukais, pyragiukais, balbolikais, bambolikais, pulkeliais, kukuliais, propuliais, paršeliukais…
– Keista, kad tokių skanių kepinių mums kepėjai nekepa ištisus metus, – apgailestavo Stasys. Ir susizgribo: – Taip būtų nusižengta papročiams. Tas pat, jeigu dabar imtume marginti kiaušinius.
Pasak papročių žinovo pono Klimkos, kūčiukai turi nuo pagonybės laikų išlikusią reikšmę. Žiemos saulėgrįžos metu protėviams buvo aukojamas duonos kepalas. Vėliau tas duonos aukojimas pakeistas simboliniu mažų apeiginių duonelių valgymu. Tos duonelės skirtos vėlėms. Kūčiukai net vadinami vėlių duonele. Todėl kūčiukų po kūčių vakarienės reikia palikti ant stalo pernakt. Kad jais pasivaišintų ir amžinojo poilsio išėję mūsų artimieji.
APIE AGUONPIENĮ
Kitas įdomus Kūčių atributas – aguonpienis. Pasak pono Klimkos, aguonpienis turi šiek tiek migdančių, gražius sapnus sukeliančių savybių. Todėl aguonpienis galėjo turėti apeiginę reikšmę. Juk Kūčių naktis – burtų ir stebuklų naktis. Ką Kūčių naktį susapnuosi, tas išsipildys. Ir šiaip aguonos kartais naudojamos užmegzti ryšį su protėvių pasauliu. Kitados pabarstytos aguonos simbolizuodavo žvaigždėtą dangų arba paukščių taką, kuris kartais vadinamas keliu į dausas.
– Man sapnai patinka, – prisipažino Stasys. Ir paaiškino: – Aš dažniausiai sapnuoju praeitį. Buvusius įvykius, praėjusių dienų pažįstamus. Po tokių sapnų, kol jų nepamirštu, jaučiuosi atjaunėjęs. Tarsi būčiau laiko mašina sugrąžintas į jaunystę ar net vaikystę.
Sapnais ir užbaigėme pašnekesį apie ateinančią Kūčių šventę.