Naujausios
ISTORIJOS APIE PASAKAS
Istorijos žinovai aiškina, kad pasakos – liaudies kūryba. Mat pasakos gyvavo, kai žmonės dar nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Tada sakytinės pasakos keliavo iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą. Plito po platųjį pasaulį.
Todėl kai kurios pasakos, su kai kuriais pakeitimais, tapo tarptautinėmis. Žodinių pasakų keliones sunku atsekti. Tad tautosakos žinovai išsamiau tyrinėti pasakas gali tik iš rašytinių šaltinių. Tačiau spėjama, kad kai kurios pasakos gali būti tūkstančių metų senumo. Manoma, kad pasaka apie „Raudonkepuraitę“ buvo sekama net prieš 2600 metų. Vėliau šis pasakojimas paplito įvairiose pasaulio kultūrose. Buvo pakartota rašytojų. Pasakomis vadinami kūriniai apie nebūtus dalykus. Pagal tai, kas jose sakoma, yra skirstomos: į gyvulines, stebuklines, buitines, nuotykių...
- Neužmiršk, kad dabar dar yra labai populiarios politinės pasakos, – pasakų žanrų vardijimą nutraukė bičiulis Stasys. Ir svarsto: – Matyt todėl nepavyksta sumanymas Seimo rinkimus iš rudens perkelti į pavasarį, kad tos pačios kadencijos parlamentarai galėtų patvirtinti biudžetą. Gūdų rudenį kandidatams į Seimą daug įtikinamiau pavyksta rinkėjams sekti pasakas, makaronus ant ausų kabinti. Pavasarį, nors žmonėms labai trūksta vitaminų, bet ateina proto nušvitimas. Būtų šviesesni ir rinkimai.
Kad ir kas kreivai ar dar kitaip į pasakas žiūrėtų, jos mums reikalingos. Juk pasakų išgalvotame, stebuklų kupiname pasaulyje nieko nėra neįmanomo. Pasakų pasaulyje susitinkame su karalaitėmis ir piemenaitėmis. Turime reikalų su princais, klastingomis pamotėmis, slibinais, žmogėdromis, nykštukais... Nestebina kalbantys arkliai, karvės, balandžiai...
Apskritai, pasakos mums – mažiems ir dideliems – reikalingos, nes naudingos. Kitaip jos būtų dingusios iš mūsų gyvenimo.
VAIKAI TURI AUGTI SU PASAKOMIS
Psichologai sutartinai tvirtina, kad tėvai mažiems vaikams turi sekti pasakas. Ypač prieš miegą. Juk net ir baisokos pasakos visada turi laimingas pabaigas, tad padeda ramiai užmigti. Pasakos suteikia vaikams daug džiaugsmo. O kaip kitaip?! Vaikas guli po šilta antklode. Greta sėdi tėtis ar mama. Yra virpulio, bet aišku, kad pasakos gėris laimės prieš blogį. Vaikas – saugus ir laimingas. Greta artimas žmogus. Pažįstamas jo balsas...
- Panašiai ir aš, nors jau esu pensininkas, jausdavausi po vakarinių kandidatų į Seimą debatų. Jeigu man artimos partijos atstovas gerai pasisakydavo, džiugiai užmigdavau ir saldžiai miegodavau, – prisiminė bičiulis Stasys savo išgyvenimas per Seimo rinkimų agitaciją.
Pastebima ir daugiau pasakų naudų. Pasakos lavina kalbą, praturtina žodyną, kviečia mylėti knygas.
Pasakos ugdo intelektą. Vaikai, kuriems skaitomos pasakos, būna protingesni, geriau įsimena. Einšteinas yra pasakęs: „Jei norite, kad vaikai būtų protingi, skaitykite jiems daug pasakų, o jei norite, kad vaikai būtų labai protingi, skaitykite jiems labai daug pasakų“.
Tam tikra prasme pasakos perteikia visos žmonijos reikalus. Moko, kaip tinkamai elgtis bėdoje. Pasakų herojai tampa sektinais pavyzdžiais gyvenime. Pasakos moko planuoti gyvenimą. Įkvepia nenuleisti rankų sunkią valandą. Nepasiduoti, eiti pirmyn. Juk praktiškai visos pasakos baigiasi gerai. Nors pasakos ir parodo, jog mūsų pasaulis bei mūsų gyvenimas yra trapus. Mes nesame visagaliai. Todėl kiekvieną gyvenimo akimirką reikia branginti.
Tai tinka ir mažiems, ir dideliems.
Jeigu vaikams reikia sekti pasakas, tai suaugusiems – patariama patiems pasakas rašyti.
PASAKŲ RAŠYMO NAUDA
Yra taip vadinama pasakų terapija, kai žmogus pats parašo pasaką ir taip pataiso savo gyvenimą. Tikima, kad su savo parašyta pasaka galima užmegzti artimesnį ryšį su pasąmone. Ir gauti iš sąmonės gelmių daugiau žinių apie save. Tad, kuriant savo pasaką, kurioje vienas iš veikėjų yra pats pasakos autorius, galima pataisyti gyvenimo scenarijų. Ir tas scenarijus ims pildytis iš tikrųjų. „Viena tinkamai parašyta pasaka atstoja 20 psichoterapijos seansų“, – žiniasklaidoje tvirtina pasakų terapijos žinovė Rasa De Silva.
- Ir aš parašiau vieną pasaką. Ne visai naują, bet atnaujinau seną, – pasigyrė Stasys. Ir pristatė ją „Biržiečių žodžio“ skaitytojas.
Stasio pasaka apie Raudonkepuraitę: „Gyveno kartą labai meili ir draugiška moteris, be penkių minučių pensininkė Milija. Tačiau pažįstami jos vardu nevadino. Šaukė ją – Raudonkepuraite. Mat moteris mėgo raudonus drabužius ir iš namų neišeidavo be raudonos skrybėlaitės. Sykį į Raudonkepuraitės širdį labai garsiai pasibeldė gailestingumo ir mielaširdingumo jausmai. Todėl ji sumanė aplankyti, paguosti, paremti už miško senelių namuose gyvenančius senelius ir seneles. Raudonkepuraitė prikepė šūsnį bandelių. Jas susidėjo į pintinę ir patraukė per mišką į senelių namus. Įėjo, ėjo ir netikėtai sutiko vilką niekadėją. Vilkas Raudonkepuraitei pastojo kelią. Pagrasino: jeigu į senelių namus neš bandeles, tai nesulauks pensijos. Raudonekuraitė išsigando, atidavė vilkui bandeles ir grįžo į gimtus namus.
Pasaka baigėsi laimingai. Mat sotus vilkas nesudraskė netoliese gyvenusio sodiečio veršelio. Vilko gerove pasidžiaugė „Baltijos vilko“ žmonės, kurie dėl pilkių gerovės kovoja. Tuo pat metu neliko nuskriausti ir senelių namų gyventojai. Mat „Maisto bankas“ per akciją surinko ir į senelių namus atvežė ne tik bandelių, bet ir kitokių skanių valgių.
Ir aš ten buvau. Midų ir nealkoholinį alų gėriau. Per barzdą varvėjo. Burnoje neturėjau. Pasakos pabaiga“.
Ir nebėra ko pridurti. Tad šiam rašiniui atėjo pabaiga.
