Naujausios
Pirkinių vis negana
Suprantama: žmonėms reikėjo pasiruošti ilgam buvimui namuose. Bet iki karantino įvedimo. Štai – antradienis. Prekybos centrai ir miesto gatvės turėtų būti pustuštės, bet – ne. Pilnos stovėjimo aikštelės automobilių, po miestą šlaistosi žmonės… Kur jie visi eina? Juk dirba vos kelios maisto parduotuvės ir vaistinės. Tai ką jie vežimais vežė prieš kelias dienas? Ar iš neturėjimo ką veikti jau viską suvalgė?
Senjorams karantinas nė motais
Parduotuvėse – daugiausia pagyvenę žmonės. Jiems nusispjauti, kad, pasigavus virusą, vilčių lengvai juo persirgti beveik nėra. Ne bereikalo jų yra prašoma likti namuose. Bet senjorams nerūpi: išgyveno karą, išgyvens ir virusą. Prekybos centre vienas diedukas laukia kilometrinėje eilėje su dviem porcijomis ledų. Tikrai labai svarbus pirkinys, dėl kurio reikia rizikuoti sveikata, kuri, ir taip matyti, nekokia: vis čiaudo ir šnirpščia man už nugaros. Labai nejauku, norisi kuo greičiau iš ten dingti, bet jau dvidešimt minučių pralaukiau, tai reikia pabaigti. Kita senolė, užgriuvusi vežimėlį, iki lubų prikrautą šunų ėdalo, burnoja: „Kodėl tik dvi kasininkės, galėtų tų pardavėjų ir daugiau pasodinti“. Tokios burnotojos siutina labiausiai. Tegu džiaugiasi, jog bent viena pardavėja dirba, kad tik žmonių augintiniai neišdvėstų badu.
Negali nelįsti į žmones
Pirmąją karantino dieną senjorai brovėsi ir į gydymo įstaigas. Ir, tarsi pirmą kartą išgirdę, kad šios paslaugos bus teikiamos tik per atstumą, o priimami bus tik esant rimtiems susirgimams, stebėjosi: „Tai tikrai nebepriims...?“ Na o tada – pirmyn į vaistinę, be kurios – nė dienos. Arba, garbingo amžiaus vyras degalinėje įsipylė penkis litrus kuro ir šelmiškai prisipažino: „Na, neištvėriau neatvažiavęs…“.
Informacijos – visiems per akis
Informacijos apie koronavirusą pilna visur, ji atnaujinama kelis kartus per dieną. Aukščiausi šalies vadovai ragina tautiečius likti namie. Turbūt nėra dienos, kad, bendraudami tarpusavyje, žmonės neminėtų šio prakeikto užkrato. Vietinėje spaudoje buvo aiškiai išdėstyta visa reikiama informacija su kontaktais, kur reikia kreiptis, jei reikia pagalbos. Aiškiai pasakyta, kad prireikus, senjorams gali būti teikiamos pirkinių į namus pristatymo paslaugos. Net atsiranda jaunų savanorių, kurie siūlo už juos nueiti į parduotuvę. Tai kaip įmanoma vis dar kažko nežinoti, rimtai į šią padėtį šalyje nežiūrėti ir gyventi taip, kaip anksčiau? Tai ne tik savo, bet ir kitų žmonių sveikatos visiškas nesaugojimas. Kai toks požiūris į karantiną, tai ir tas begalinis parduotuvių ar vaistinių durų varstymas tampa beprasmis…
Ne visi, sugrįžę iš kitų šalių, elgiasi atsakingai
Nemažai biržiečių sugrįžo iš užsienio šalių. Kas žino, ar jie neužsikrėtę, iki tol, kol pajaučia ligos simptomus? Kiek per tą laiką parduotuvių ar kitų vietų aplanko, manydami, kad yra sveiki. Mat ten, iš kur jie sugrįžo, „dar net karantinas nepaskelbtas, tai jie tikrai neserga“. Bet, argi ne tokie drąsuoliai, visos Lietuvos keliauninkai, šį košmarą mūsų šaliai parvežė „magaryčių“? Dauguma jų, savo atsakingumą parodė jau tada, kai nepaisydami rekomendacijų, išvyko atostogauti. Voliotis kurortuose jiems buvo svarbiau, negu būti sveikais. Ir kas patikės, kad sugrįžę namo, keliautojai ir toliau nedemonstruos savo drąsos savęs neizoliuodami? Senolis, nepaisantis draudimų, ar karantino besilaikantis pilietis, kuris išeina į parduotuvę kartą į savaitę, atsistos eilėje šalia tokio „nesergančio“, o šis dar pakosės, kažką apčiupinės ir kvit. Tai, kam tada saugotis, jeigu visur pilna nemirtingųjų, kuriems viskas – dzin.
Geriau – nerizikuoti
Neatsakingi Lietuvos piliečiai tiesiog prašosi nepaprastosios padėties šalyje įvedimo. Va, tada jau tikrai reikės pradėti tuštinti savo spinteles ir šaldytuvus, prikištus maisto. Ir varstyti jau nebe miesto, bet namų vaistinės duris. Nei pasivaikščioti, nei pažvejoti – niekur.
Būti gryname ore ten, kur nėra žmonių susibūrimų niekas nedraudžia, išskyrus tuos, kuriems saviizoliacija yra privaloma. Bet kasdien, ar kas antrą, dėl kiekvienos smulkmenos lėkti į parduotuvę nereikėtų.