Apie žvaigždes

Sė­dim kar­tą šil­tą žie­mos die­ną su drau­gu, de­gus­tuo­da­mi tau­rų gė­ri­mą ("Tau­ro"), šne­ku­čiuo­ja­mės glo­ba­li­nė­mis te­mo­mis ir šiaip. Drau­gas, ži­no­kit, be­veik pro­fe­so­rius, so­cia­li­nių moks­lų ir me­nų ir šiaip vi­sų ga­lų eks­per­tas. Tie­sa, sa­va­moks­lis. Jei­gu tai mi­nu­sas, tai su­dė­jus su to­kiu pat ma­no mi­nu­su, išei­na pliu­sas, tei­sin­gai?

Per ra­di­ją, gir­dim, dai­nuo­ja: "Žvaigž­dėėėė!" Drau­gas ir klau­sia:

- Ei, ko­kias tu ži­nai žvaigž­des, na, iš ast­ro­no­mi­jos?

- Sau­lę... Dau­giau neat­si­me­nu. O tu?

- Aš ir­gi tik Sau­lę... O kaip su že­mės žvaigž­dėm? Kiek ga­lė­tum iš­var­dyt Lie­tu­vos gar­se­ny­bių? Na­gi pra­dėk.

- Ogi pra­šom, ši­ta, kur da­bar dai­nuo­ja... na, to "Auk­si­nio pro­to" žmo­na.

- Tas, pa­la, kaip jis... Da­ka­re va­žia­vo...gar­ba­no­tas.

- Kla­si­kas... juo­kin­gai ra­šo. Errr...

- Toks moks­li­nin­kas, stam­bus, ne­si­sku­tęs... Kaip jis?..

- Dar tas di­zai­ne­ris įdo­mus... Stat... ar Slad... Užk­ri­to.

- Ir man už­kri­to. Sei­mo pir­mi­nin­kas...Neat­si­me­nu pa­var­dės, nors už­mušk. Gal dar po bo­ka­liu­ką?

- Mie­lai. Tai ką, va­di­nas, mes že­mės žvaigž­des pa­žįs­tam ge­riau ne­gu dan­gaus?

- Tai jau taip. Klau­syk, o tu no­rė­tum būt žvaigž­de, įžy­my­be?

- Ko­dėl gi ne. O tu?

- Aš ir­gi. Ma­lo­nu bū­tų. Nuot­rau­kos, in­ter­viu laik­raš­čiuo­se, žur­na­luo­se, per te­le­vi­zo­rių...

- Gat­vė­je žmo­nės at­pa­žin­tų, vie­nas ki­tam ro­dy­tų: "Žiū­rėk, čia gi tas... gar­sus... pa­mir­šau pa­var­dę..."

- Tai­gi, kas bū­tų, jei­gu bū­tų... O yra kaip yra.

- Auk­so žo­džiai, bro­lau.. Su­si­dauž­kim.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.