Apie jaunėjimą ir senėjimą

Fe­lik­so Gruns­kio nuo­tr.
Jau se­no­kai pa­ste­bė­jau, kad ma­no gi­mi­nės, drau­gai ir pa­žįs­ta­mi ne­pa­liau­ja­mai jau­nė­ja. Ne­sup­ras­ki­te pa­žo­džiui, tie­siog ma­no bend­raam­žių ma­žė­ja ir ma­žė­ja, o bend­rau­ti su jau­nes­niais už sa­ve, ži­no­kit, nė­ra taip pa­pras­ta.

Jūs neį­si­vaiz­duo­jat, ko­kia bal­ta var­na pa­si­jun­tu pen­kias­de­šimt­me­čių ar še­šias­de­šimt­me­čių kom­pa­ni­jo­je, kur ga­liu tik klau­sy­tis ir au­si­mis kar­py­ti. Ar­ba žio­vau­ti.

Vi­sų pir­ma, jie dir­ba, aš se­niai ne­be. Jie il­gai ir karš­tai ap­ta­ri­nė­ja ino­va­ci­jas, ta­ri­fi­ka­ci­jas, mo­di­fi­ka­ci­jas, o aš ką, ne­gi ki­šiu sa­vo trig­ra­šį apie ko­kį nors vi­sų pa­mirš­tą Li­pec­ko me­to­dą? Be­lie­ka niū­riai ty­lė­ti.

Kal­ba pa­kryps­ta apie lais­va­lai­kį. Jų po­mė­giai -- me­džiok­lė (kiek nuo­ty­kių!), žve­jy­ba (ko­kie lai­mi­kiai!), spor­tas (kiek met­rų, ki­lo­met­rų, per­ga­lių!). Kur jau ten man ly­gin­tis su sa­vo kry­žia­žo­džiais, o ir pa­sa­kot apie juos nė­ra ko. Ge­riau pa­ty­lė­siu.

Pas­kui -- apie ke­lio­nes, bū­ti­nai apie ke­lio­nes. Lep­te­liu bu­vęs Pak­ruo­jy, ir iš­kart pa­si­pi­la: o aš Tu­ki­bam­boj! o aš Čand­ra­put­roj! o aš Kir­vir­ju­py! Įs­pū­džiams, at­ro­do, ne­bus ga­lo. Ir vis­kas vau, vis­kas su­per...

Pas­kui -- pla­nai, no­rai, sva­jo­nės... Ir taip to­liau. O tu, bal­ta var­na, tik klau­sy­kis.

Apie kai ką, be­je, ga­lė­čiau ir aš il­gai, iš­sa­miai pa­šne­kė­ti, bū­tent apie li­gas, apie art­ri­tą, ra­di­ku­li­tą, pe­ri­to­ni­tą, bet tuo­met jau im­tų žio­vau­ti jie. Ne­gi ga­din­siu žmo­nėms nuo­tai­ką? Ty­liu.

Sa­ky­sit, per daug su­tirš­ti­nau spal­vas? Pri­si­pa­žįs­tu, taip. Ne su vi­sais pen­kia­de­šimt­me­čiais ar še­šias­de­šimt­me­čiais man ne­si­se­ka bend­rau­ti, to­li gra­žu ne su vi­sais.

Kar­tais, daž­niau­siai prie pre­ky­bos cent­ro, pa­bend­rau­ju vi­sai pa­ten­ki­na­mai. Maž­daug 9.45 val. ma­ne, žiū­rėk, už­kal­bi­na pu­sam­žis ge­ras pa­žįs­ta­mas (iš ma­ty­mo): "Nu, kų tu­jė?" Ir aš iš­kart su­pran­tu, kad pen­kio­li­ka mi­nu­čių tu­rė­siu ir smal­sų klau­sy­to­ją, ir įdo­mų pa­šne­ko­vą, nes po­kal­bis bus abiems ak­tua­lia ir ne­pa­bos­tan­čia te­ma -- apie orą.

O ly­giai 10.00 val. ma­no pa­šne­ko­vas tars: "Klau­syk, man tru­pu­tį trūks­ta. Gal ga­li pri­dėt 20 cen­tų?"

Aiš­ku, ga­liu. Ka­da 20, ka­da 50 cen­tų, ka­da eu­rą, ka­da pu­sant­ro.

Po­kal­bis vi­sa­da bū­na ver­tas pa­gei­dau­ja­mos su­mos.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.