Politikos pasekmė
*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!
Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.
Tai ne bandymas sutrukdyti, kaip įvykį traktuoja toks pat atvažiavėlis svetimšalių sielų ganytojas. Tai buvo nevykusios Lietuvos imigracinės politikos pasekmė, kuri, o tai buvo tik laiko klausimas, iššaukė spontanišką visuomenės atoveiksmį – baikerių protestą prieš svetimą, agresyviai besibraunančią jau į mūsų miestų erdves, kultūrą.
Viešojoje erdvėje pasigirdo eilės politikų ir už valstybės pinigus dirbančių žurnalistų žodžiai: provokacija, nedrįskite, neleisime kartotis, „turėsime priprasti ir prisitaikyti“.
Lietuva vejasi sovietinius laikus
Sovietiniais laikais buvo nurodoma, jog „kitų tautų šeimų“ atstovai sudaro 18–20 proc. Lietuvos gyventojų. Tuomet sovietijoje egzistavo „tautų šeima“, kurioje, aišku, buvo ir didysis brolis.
I. Šimonytė atidarė nekontroliuojamai imigracijai po 2 proc. duris. Ir jos premjeravimo metu svetimšalių skaičius nuo 2 procentų užaugo iki 8 procentų Lietuvos gyventojų. Nuo 60 proc. iki 240 000 atvykėlių.
Prasidėjo diskusijos, ar 10 proc. yra riba, po kurios nebegrįžtama?
Įskiepyti pasauliai
Pasekmės – Vilnius, kaip sovietiniais laikais, akimirksniu tapo rusakalbiu miestu, VSD buvo priversta kreiptis atskiru pranešimu į visuomenę, jog nebesuvaldo informacijos apie svetimšalių srautus ir valstybei nebegali garantuoti saugumo.
Visi atvažiavėliai – jau svetur susiformavusios asmenybės. Su savo šalių visam gyvenimui įskiepytais pasauliais – religijomis, tradicijomis, gyvenimo būdu.
Ar šie žmonės kultūriškai taps mums artimi? Ar jie norės žinoti mūsų istoriją? Ar jie jausis priklausą lietuvių Tautai, o mes kol kas vis dar tokia esame? Ar mūsų šalis pajėgs tokį skaičių „įjungti“ į pilnaverčių piliečių tarpą, neiššaukdama lietuvių pasipiktinimo jau viešai demonstruojama antilietuviška kultūra, naudojantis mūsų demokratijos iškovojimais ir laisvėmis?
Atsakymus žinome
Manau, atsakymus žinome. Tereikia atsiversti veidaknygę ir protestai dėl nebekontroliuojamos imigracijos – kaip ant delno: Ispanijoje, Didžiojoje Britanijoje, kur atskirų municipalitetų tarybos kalba pakistanietiškai, o Birmingeme jau spėjo uždrausti valstybinę vėliavą, esą, kad nekeltų įtampos.
Daugybės naivių rožinių organizacijų spaudimas – reikalavimai tolerancijos svetimšaliams – susilpnino Europos sienas, ir jos tapo kiauros, o kai kur tiesiog ištirpo.
Esame tirpdomi betautėje ES teisės sistemoje?
ES politikoje tautos nėra politiniai subjektai. Kaip ir ES politinės bei valdininkijos biurokratijos mechanizmą sudaro ne tautų, o valstybių atstovai, tačiau tai nereiškia, jog tautos neegzistuoja.
„Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai“ – antras mūsų Konstitucijos straipsnis.
O kas kuria bedvasę ES? Kas užrašyta ES Konstitucijos antrame straipsnyje? Galime būti tikri – apie Tautas ten nebuvo nė žodžio.
ES Konstitucijos, kuri parašyta 2004 metais, buvo bandoma priimti, tačiau jos priėmimas užslopo. Nors Lietuva, Algirdo Brazausko prezidentavimo laikotarpiu, nubėgo į priekį, ratifikuodama šį lietuviams nepaprastai svarbų dokumentą, ir tą padarė, bene, pirmoji Seimo salėje. Be referendumo. Žmonės lietuviškos biurokratijos mašinai iki šiol – kliūtis.
Jeigu imigracija nebus suvaldyta…
2005 metų gegužę Prancūzijos ir birželį Nyderlandų rinkėjai referendumuose atmetė šį dokumentą, todėl vadinamosios ES Konstitucijos ratifikavimo procesas baigėsi.
Tautos – žmonių istorinės, tautinės, kultūrinės saviidentifikacijos reiškinys, kurio jokiais įstatymais neatšauksi, ir jei imigracija nebus suvaldyta, konfliktai tarp atsivežamų ir vietinių kultūrų tik aštrės.