AIŠKINOSI – KIENO DARBAS
*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!
Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.
Petras pamanė, kad tai bus žiurkių darbas. Vasarą matė jų laukuose ir sode prie prūdo. Tad rudenį jos galėjo susikraustyti į tvartą ir pasiautėti. Tačiau kaimynas Stasys, kurio vištos panašiai buvo išpjautos ankstesniais metais, paaiškino, jog žiurkės nėra kraugerės. Žiurkės ėda paukščių lesalus, išgeria kiaušinius… Pasak Stasio, tvarte bus pasidarbavęs arba šeškas, arba kiaunė. Šie plėšrūnai, įsisukę į vištidę, papjauna daug paukščių.
Šeškas dažniausiai įlenda pro mažus plyšius. Vištoms perkanda kaklą. Palieka daug negyvų kūnų vienoje vietoje. Išneša vieną ar du laimikius.
Kiaunė gerai laipioja, todėl į tvartą gali patekti irgi pro nedidelius, vos 5 cm pločio, lubų ar sienų plyšius. Kiaunė irgi gali per naktį nugalabyti keliolika paukščių. Būna, kad apkandžioja vištų galvas, išgeria kraują.
„Kol nepagausi, nesužinosi, koks žvėris pridarė iškados“, – pasakė Petrui Stasys. Ir patarė, kaip pasidaryti gyvagaudžius spąstus.
SPĄSTAI
Petras, patartas kaimyno, paėmė tuščią narvą, kuriame kažkada augino triušius. Narvą pertvėrė. Viename narvo gale iš skardos gabalo padarė pedalą. Nuo to pedalo nutempė ploną vielą iki narvo pradžios, kur įtaisė metalinį vertikalų skląstį. Jame išgręžė skylutę. Į ją įstatė vinį, kuri vielute buvo pririšta prie pakelto narvo gale esančio pedalo. Vos kas užlips ant pedalo, vinis išsitrauks iš skląsčio. Šis nukris žemyn ir uždarys išėjimą iš narvo.
Beliko kitame, pertvertame narvo gale nakčiai uždaryti gyvą vištą. Žudikės ar žudiko viliojimui.
Kaip tarė, taip Petras ir padarė.
SUGAVO MIŠKINĘ KIAUNĘ
Ir kitą rytą spąstuose jau niršo gražus žvėrelis. Už pertvaros kudakavo šoką patyrusi višta. Petras vištą už pasiaukojimą pagyrė ir paleido atgal į išretėjusį giminaičių pulką.
Išsiaiškino, koks plėšrūnas įkliuvo. Tai – miškinė kiaunė. Kiauninių šeimos plėšrusis žinduolis. Gražaus kailio. Ant kaklo nuo žandų priekinių kojų link – šviesi, geltona dėmė. Nosies galiukas pilkas. Vadinasi, tikrai miškinė kiaunė. Jeigu nosis būtų rausva, tada būtų akmeninė kiaunė. Tiek miškinės, tiek akmeninės kiaunės nėra retos Lietuvoje. Nustatytu laikotarpiu jas galima medžioti.
IŠ KIAUNIŲ GYVENIMO
Tarpukariu dėl vertingo kailio kiaunės Lietuvoje buvo beveik išnaikintos. XX amžiaus pradžioje už kiaunės kailį buvo mokama 150–200 litų. Statistikos duomenimis, 1924–1936 metais iš Lietuvos į užsienį buvo išvežta ir parduota kiaunių kailiukų už beveik 67 tūkstančius litų.
Pokariu kiaunių medžioklė buvo stipriai apribota. Leidžiama tik pagal specialias licencijas. Ribojimų metu per metus šalyje būdavo leidžiama sumedžioti tik apie 90–300 abiejų rūšių kiaunių. Dabar šiems žvėreliams vėl išplitus, griežti apribojimai panaikinti.
NEDIDELĖ, BET ARŠI PLĖŠRŪNĖ
Miškinės kiaunės patinas sveria truputį daugiau nei kilogramą, o patelė – beveik kilogramą. Miškinės kiaunės veiklios visais metų laikais. Yra naktiniai žvėreliai. Rudenį ir žiemą daugiausia minta graužikais, kurmiais, voverėmis, paukščiais. Minta ir augaliniu maistu. Todėl kiaunių išmatose dažnai randama uogų bei vaisių kauliukų, sėklų. Kiaunės ėdrios. Per parą suėda iki 150 gramų įvairaus maisto. Knygoje „Lietuvos fauna. Žinduoliai“ rašoma, kad nelaisvėje laikoma viena miškinė kiaunė per valandą suėdė 17 pelių, kurios svėrė 317 gramų.
Ėdrios tai ėdrios, bet kam kiaunei per vieną naktį išguldyti devyniolika vištų?!
MĖGSTA KAUPTI ATSARGAS
Pasak pažįstamo kiaunių gyvenimo žinovo, plėšrūnės vienu metu išpjauna daug vištų dėl stipraus medžioklės instinkto. Mat dėl kiaunės įsibrovimo į tvartą kyla vištų panika. Tada kiaunę apima nevaldomas azartas.
Gamtoje kiti gyvūnai pabėga, išsisklaido. Todėl kiaunė sugauna tik vieną auką. O vištidėje paukščiai neturi kur dėtis. Pradeda blaškytis, plasnoti. Plėšrūnei kiekvienas judesys siunčia komandą pulti. Todėl ir nukenčia daug vištų. Sėdėtų sau vištos ramiai ant laktų, jų kiaunė nepapjautų?! Pačios kaltos, kam paniką vištidėje sukėlė?!
Nepanašu. Kiaunės mėgsta kaupti maisto atsargas juodai dienai. Todėl aptikusios gausų ir lengvą grobį, jos stengiasi nugalabyti kuo daugiau paukščių. Planuoja grobį išsinešti ir paslėpti. Tačiau dėl vištų dydžio to padaryti nepavyksta. Juk pačiai plėšikei įlindus pro 5 centimetrų plyšį palubėje, pro jį vištos neišvilksi. Todėl ir turime vištidėje išguldytą vos ne visą vištų būrį.
PABAIGA – NE PABAIGA
Kaip baigėsi sugautai kiaunei reikalai? Sodietis Petras paaiškino, jog sugautą žvėrelį nuvežė į Biržų girią ir paleido. Nukūrė neatsigręždama. Petras taip padarė, nes laukinius žvėrelius žudyti, jeigu nesi medžiotojas, draudžiama.
„Medžiotojo kviesti nenorėjau. Labai jau graži ta kiaunė. Pirmą kartą pamačiau ir akių negalėjau atitraukti nuo jos laukinio grožio, – pasakojo sodietis. Ir atsidusęs pridūrė: – Vištų keršydamas juk neprikelsi. Pats kaltas, kad vištidėje buvo plyšių. Tegul žvėrelis gyvena laisvėje.“
Gali būti, kad ponas Petras teisus. Kiaunių kaimynystės neverta bijoti. Teko skaityti, jog kai kurie sodybų šeimininkai, nelaikantys vištų, džiaugiasi kiaunių kaimynyste. Mat plėšrūnės ūkiniuose pastatuose išgaudo ne tik peles, bet ir žiurkes, su kuriomis ne kiekvienas katinas ryžtasi kariauti. Kiaunės mėgsta apsigyventi sodybose, kurios yra arčiau miško, vienkiemiuose. Tad tie valstiečiai, kurie vištų neturi, su kiaunėmis draugauja. Yra net nuomonė, jog toje sodyboje, kur kiaunės įsikuria, savo kiemo vištų nepjauna. Gal teisybė, o gal – pramanas. Į kiaunės kailį juk neįlįsi.
Sodiečio Petro nuotr.
Sodiečio Petro nuotr.