„Žmogus gyvena tol, kol jį kas nors atsimena.“
Ši mintis turbūt geriausiai paaiškina, kodėl ryžausi papasakoti savo gyvenimo istoriją autobiografinėje knygoje „Veidrodin pažiūrėjus“.
Biržai mano koncertų kelyje nėra nauja vieta. Čia esu dainavęs ne kartą, todėl grįžtu ne į visai svetimą miestą, o į kraštą, su kuriuo jau sieja prisiminimai ir žmonės.
Bet yra dar viena vieta, dėl kurios kelionė į Biržus man visada ypatinga.
Važiuodamas į Biržus beveik visada pravažiuoju Vabalninką – mano mylimiausio poeto Jono Strielkūno miestelį. Čia bėgo jo jaunystė, čia jis mokėsi, gyveno Paryžiaus gatvėje.
Man ši vieta labai artima.
Ypač stipriai Vabalninką pajuntu tada, kai naktį grįžtu iš koncerto – pavargęs kūnu, bet laimingas siela. Tada miestelis tamsoje man sušvinta tarsi koks laimės žiburys.
Tos gatvelės atrodo tokios mielos, nes žinau, kad jomis vaikščiojo žmogus, kurio parašytus žodžius aš ką tik dainavau scenoje.
Tokiais momentais labai aiškiai pajuntu, kaip keistai ir gražiai susijungia žmogaus gyvenimo keliai – poetas, jo žodžiai, mano dainos, scena ir naktinis kelias namo.
Šįkart į Biržus grįžtu ir su nauja gyvenimo istorija – knyga „Veidrodin pažiūrėjus“.
Joje pasakoju apie šeimą, muziką, verslą, meilę, skaudžias patirtis, alkoholį, susidūrimą su KGB ir kitus gyvenimo posūkius.
Rašydamas supratau, kad ši knyga nėra vien apie mane. Mus formuoja tėvai ir seneliai, jų pasirinkimai, klaidos, meilės ir netektys.
Vienas netikėčiausių atradimų man buvo senelio Justino paliktas sąsiuvinis. Tik suaugęs sužinojau, kad jis buvo kaimo poetas ir dainius.
Kartais pagalvoju: gal mes su seneliu esame tas pats žmogus, tik išskirtas laiko?
Jis dainavo kaimo gryčiose, o aš šiandien stoviu scenoje su gitara. Būtent jo eilėraščio pavadinimas „Veidrodin pažiūrėjus“ tapo mano knygos pavadinimu.
Gyvenime buvo visko. Verslo pradžioje teko susidurti su reketu. Kai bandėme įsitvirtinti Latvijoje, mums liepė pasitraukti ir pagrasino nupjauti galvas.
Buvo ir kova su alkoholiu. Sprendimas jo atsisakyti tapo vienu svarbiausių mano gyvenimo lūžių.
Apie pergales kalbėti lengva. Apie savo silpnybes – daug sunkiau.
Su metais vis aiškiau suprantu, kad svarbiausia lieka šeima, žmonės, pas kuriuos nori grįžti, ir atmintis.
Todėl „Veidrodin pažiūrėjus“ man yra ne tik pasakojimas apie save. Tai bandymas išsaugoti žmones, jų likimus ir tai, kuo jie gyveno.
O rudenį vėl grįžtu į Biržų kraštą – su dainomis, su knyga ir su tuo pačiu jausmu, kurį patiriu pravažiuodamas naktinį Vabalninką.
Tikiuosi, kad ir šis susitikimas Biržuose bus ne vien koncertas.
Tikiuosi, kad tai bus susitikimas žmonių, kuriems yra apie ką pasikalbėti.
Kazimieras Jakutis- Pagulbis
Užs. 18126