Priešistorė
Per Kovo 11-osios renginius Vilniuje kilo incidentas: VU TSPMI docentas Konstantinas Andrijauskas nuplėšė plakatą su šūkiu „Lietuva lietuviams“. Po konflikto jis buvo sulaikytas policijos, pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl viešosios tvarkos pažeidimo.
Šis įvykis atgaivino seną diskusiją Lietuvoje. Vieniems šis šūkis reiškia tautos, kalbos ir kultūros saugojimą. Kiti jį vertina kaip radikalų ar galintį skatinti diskriminaciją. Lietuvoje šią interpretaciją stipriai paveikė ir sovietinė propaganda. Sovietų valdžia dažnai bandė diskredituoti tautiškumą, patriotizmą bei partizaninį pasipriešinimą, vaizduodama juos kaip „fašizmą“ ar „banditizmą“.
Teisinėje praktikoje taip pat konstatuota, kad pats šūkis savaime nėra laikomas neapykantos kurstymu. Kita vertus, jeigu kiekvienas pradėtų fiziškai šalinti kitų žmonių plakatus ar simbolius, viešoji erdvė greitai virstų chaosu.
Tačiau šis atvejis primena svarbią ribą: demokratijoje nuomonės gali būti skirtingos, bet konfliktai turėtų būti sprendžiami žodžiais ir argumentais, o ne veiksmais.
Daugeliui – normalus šūkis
Pirmiausia, ką reikia pasakyti tiesiai – absoliuti dauguma komentavusiųjų šūkį „Lietuva lietuviams“ laiko normaliu, natūraliu ir istoriškai pagrįstu dalyku. Ne kažkokiu „radikalizmu“, o paprastu tautiniu stuburu. Žmonės jį sieja su Kudirka, su tautiniu atgimimu, su Sąjūdžiu, su pačia valstybės idėja. Ir labai aiškiai sako: jei ukrainiečiai gali sakyti „Україна понад усе“, jei anglai gali mojuoti savo vėliavomis, tai kodėl lietuviui staiga turi būti gėda dėl savo valstybės?
Ir čia atsiranda tas kartėlis. Nes daug kas komentaruose ne tiek ginčijosi, kiek piktinosi – iš kur tas nuolatinis bandymas lietuvišką tapatybę pateikti kaip kažką įtartino? Kodėl vieniems viskas galima, o lietuviui – jau „per daug“?
Iki asmeniškumų
Kita labai ryški linija – aštri kritika daliai akademinės aplinkos ir vadinamojo „pažangaus elito“. Ne vienas komentatorius tiesiai įvardijo: dvigubi standartai. Tolerancija viskam – nuo „gerų rusų“ iki bet kokių globalių madų – bet staiga visiška netolerancija elementariam lietuviškam patriotizmui. Ir tada atsiranda sarkazmas, kandumas, net šiurkštumas. Ne todėl, kad žmonės „blogi“, o todėl, kad jaučiasi ignoruojami ar net menkinami.
Emocijų buvo daug. Kartais per daug. Bet jos tikros. Ironija, pikti juokeliai, net asmeniškumai – visa tai rodo, kad tema žmonėms nėra akademinis seminaras. Tai klausimas apie tai, kas mes esame savo valstybėje.
Lietuviai nori būti lietuviais savo valstybėje
Taip, buvo ir kitokių balsų. Klausiančių, kas šiandien yra „lietuvis“, kaip šūkį suprasti ne lietuvių kilmės piliečiams. Bet būkime sąžiningi – jie skendo bendrame fone ir dažnai buvo tiesiog nušluoti.
Mano išvada paprasta: turime giliai pasidalinusią visuomenę, kur tautinės tapatybės klausimas tapęs lakmuso popierėliu. Ir po pastarųjų metų įvykių – karo, migracijos, įtampos – šis jautrumas tik dar labiau paaštrėjo.
Ką pridėčiau nuo savęs – problema gal net ne pats šūkis. Problema yra tai, kad dalis žmonių jaučia, jog jiems nebeleidžiama normaliai būti tuo, kuo jie yra – lietuviais savo valstybėje. Ir kol šitas jausmas niekur nedings, tol tokios reakcijos niekur nedings irgi.
Ačiū visiems, kurie komentavo. Net jei diskusija buvo aštri – ji bent jau buvo tikra.