Visi sutinkame, kad gyvenimas įdomus dalykas. Nors ne visi su tokiu teiginiu sutinka. Juk ne visiems gyvenimas pilnas įdomybių. Mat yra daug nežinomybių, vargų ir kitokių nemalonių reikalų. Apie gyvenimo prasmę galvas suko ir suka didžiausi pasaulio išminčiai. Atrodė viskas jau išaiškinta, pasakyta. Tačiau ir šiomis dienomis mus gyventi moko tūkstančiai gyvenimo mokytojų, kalantys į galvas gyvenimo tiesas... Aiškina, kaip ir ką valgyti, kiek miegoti ir kaip miegant užsikloti... Galo krašto patarimams nematyti.
SVARBŪS TIK DU DALYKAI?
Niekaip nepavyksta mus išmokyti teisingai gyventi? Kodėl? Gal todėl, kad kiekvienas iš mūsų renkamės savą kelią? O kaip kitaip?! Juk tarp 8 milijardų Žemės gyventojų visi esame skirtingi. Net identiški dvyniai nėra vienodi. Tad ir keliai skirtingi. Ir visi gyvename savus gyvenimus.
Žinomas austrų psichologas, psichiatras ir neurologas Sigmundas Freudas yra pasakęs: “Užduotis padaryti žmogų laimingu neįėjo į pasaulio sutvėrimo planą“.
– Vadinasi, nėra ko iš gyvenimo malonių norėti?! – liūdnai atsiliepė bičiulis Stasys. Ir tęsė: – Man atrodo, jog tas Freudas ar Froidas yra pasakęs, jog mes ateiname į pasaulį vieniši ir vieniši jį paliekame.
Gali būti, kad garsus mokslininkas vienu ar kitu atveju taip pasakė. Vienu atveju – tinka, nes patinka. O kitais gyvenimo momentais – nepanašu į tiesą. Žinoma, kad pats ponas psichiatras Froidas turėjo dvasinių bėdų. Prisipažino labai bijojęs mirties. Vieni Froido amžininkai jį gerbė, o kiti peikė jo teorijas.
Prisiminėme, jog tas žmonių sielų žinovas Froidas yra pasakęs, jog žmogui gyvenime reikia tik dviejų dalykų – gero darbo ir meilės.
Tad nėra reikalo juodai nusiminti. Užtenka dirbti ir mylėti.
APIE DARBĄ
Yra pasakymas, jog darbas puošia žmogų. Tvirtinama, jog žmonės gimsta veiklai, o ne dykam laiko leidimui. Tikrai yra daug žodžių, aukštinančių darbą. Tačiau yra pasakymas, jog darbas – ne vilkas, į mišką nepabėgs.
– Vieniems patinka daug dirbti ir tuo didžiuojasi, o kiti gerai jaučiasi nieko neveikdami, tuščiai laiką leisdami, – filosofiškai apie darbo reikšmę pasakė Stasys.
Neseniai SODRA apžvelgė padėtį darbo rinkoje. Pasirodo, vyresni žmonės labiau brangina darbo vietas, o jaunimas – dažniau keičia darbovietes.
– Tiek kapitalizmo, tiek sovietiniais socializmo laikais buvo garbinami darbo veteranai. Dabar šie dalykai išėjo iš mados, – svarstė Stasys. Ir spėjo:
– Dabar kitoks ir darbų pobūdis. Galima juk dirbti nuotoliu. Jauni žmonės neprisiriša nei prie darbo, nei prie gyvenamos vietos. Todėl daugėja žemėje taip vadinamų pasaulio piliečių.
Senoliai linkę prisiminti, kaip jaunystėje sunkiai dirbo, kad sudurtų galą su galu. O dabar jaunimas į darbą žiūri pro pirštus. Jiems neva labiau rūpi ne darbas, o lengvi pinigai ir pramogos.
– Nemanau, kad jaunimas vėjavaikiškai gyvena. Matau, kiek daug mano anūkės turi visokiausių veiklų. Po pamokų lanko kelis būrelius: šoka, dainuoja, sportuoja, – sakė bičiulis. Jo nuomone, ypač vargsta kaimų vaikai, kurie turi keltis vos ne su pirmaisiais gaidžiais, kad juos nuvežtų į mokyklą mokykliniai autobusai. Tad po sunkių mokslų jaunimas nori pasileisti plaukus ir lengvai gyventi.
Dabar yra įvairiausių darbų. Yra net nemėgstamų darbų, tačiau reikia, kad juos kas nors padirbtų, todėl tenka už juos gerai mokėti. Sudėtinga padėtis taip vadinamoje darbo rinkoje. Senolių požiūris į darbą vienoks, o jaunuomenės – kitoks. Ko gero ir garsusis psichologas Froidas kitaip dabar darbą vertintų, nekeltų jo į aukštybes. Gal su meile aiškiau?
APIE MEILĘ
Mūsų menininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, kurio 150-ąsias gimimo metines šiemet minime, yra teigęs: „Meilė – tai vieškelis į saulę, grįstas aštriais deimantais, kuriuo turi eiti basas“. Teisybė, ne vienas iš mūsų esame tai patyrę.
– Meilės vieškeliai daug klaidesni nei kokio nors darbo paieškos, – sutiko su Čiurlioniu bičiulis Stasys. Jo manymu, meilės jausmo net neįmanoma apsakyti. Visi trokštame vienokios ar kitokios meilės, nors be meilės gyventi būtų daug paprasčiau.
Apskritai, lengviausia gyventi, kol nepradedi apie gyvenimo prasmę svarstyti. Kol po gyvenimo menamas ar tikras vertybes nepuoli kapstytis. Ko gero, svarbiausia – negyventi taip, tarsi gyventum amžinai, nes nė vienam žmogui to padaryti dar nepavyko. Panašu, kad ir mudviem su Stasiu nepavyko žmoniškai aptarti svarbiausių gyvenimo dalykų. Ne mes pirmi ir ne paskutiniai tai norėjome padaryti. Mudu pabandėme. Neužginta ir kitiems gyvenimo prasmės paieškoti. Sėkmės!