JONINIŲ IŠVAKARĖSE – ŠIS BEI TAS APIE VARDUS IR JŲ REIKŠMĘ

*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!

Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.

Skel­bia­ma, kad bir­že­lio 22 die­ną Vil­niu­je die­nos il­gu­mas – 17 va­lan­dų ir 18 mi­nu­čių. O tą pa­čią die­ną Bir­žuo­se – 17 va­lan­dų ir 40 mi­nu­čių. Tai­gi – die­nos il­gu­mu nu­šluos­tė­me no­sį vi­sai Lie­tu­vai. Ir sma­giau­sia, kad nie­kas šia­me rei­ka­le mū­sų, kad ir kaip no­r...

Skel­bia­ma, kad bir­že­lio 22 die­ną Vil­niu­je die­nos il­gu­mas – 17 va­lan­dų ir 18 mi­nu­čių. O tą pa­čią die­ną Bir­žuo­se – 17 va­lan­dų ir 40 mi­nu­čių.

Tai­gi – die­nos il­gu­mu nu­šluos­tė­me no­sį vi­sai Lie­tu­vai. Ir sma­giau­sia, kad nie­kas šia­me rei­ka­le mū­sų, kad ir kaip no­rė­tų, ap­lenk­ti ne­ga­li. Neb­lo­gai. Ga­li­me švęs­ti Jo­ni­nes. Jei­gu kam la­biau pa­tin­ka – Ra­sas.

Gal nė­ra la­bai svar­bu ką švęs­ti? Svar­bu – švęs­ti taip, kad bū­tų Šven­tė. Šok­si­me, dai­nuo­si­me, ko­pu­liau­si­me, pa­par­čio žie­do ieš­ko­si­me, vai­ni­kė­lius pluk­dy­si­me… Ir svar­biau­sia: Šven­to Jo­no nak­ty­je Jo­nus ir Ja­ni­nas svei­kin­si­me.

TURIME DAUG VARDUVININKŲ

Lie­tu­vo­je pri­skai­čiuo­ja­ma apie 27 tūks­tan­čiai Jo­nų ir apie 21,5 tūks­tan­čio Ja­ni­nų. Ka­dan­gi Jo­ni­nės dar va­di­na­mos Ra­so­mis, tai tu­ri­me pa­gar­bin­ti ir Ra­sas. Mū­sų ša­lies pa­dan­gė­je jų pri­skai­čiuo­ja­ma apie 14 tūks­tan­čių. Iš tik­rų­jų, Ra­sos var­da­die­nius šven­čia va­sa­rio 25 die­ną. Ta­čiau juk neuž­gin­ta jas ap­ka­bin­ti ir trum­piau­sią va­sa­ros nak­tį?! Va­di­na­si, tu­ri­me ke­lias de­šim­tis tūks­tan­čių var­du­vi­nin­kų.

– Įdo­mu, ko­dėl žmo­nės šven­čia var­di­nes, o ne pa­var­di­nes? – juo­kais pa­klau­sė bi­čiu­lis Sta­sys.

Pa­ban­dė­me pa­siaiš­kin­ti. Tei­siš­kai as­mens ta­pa­ty­bei svar­bus tiek var­das, tiek pa­var­dė. Pa­gal var­dą mus at­pa­žįs­ta ar­ti­mie­ji, drau­gai. Vi­si, kas mus pa­žįs­ta. Pa­var­dė daž­niau­siai pa­sa­ko ku­rio­je šei­mo­je esa­me gi­mę. Var­das – mus iš­ski­ria iš ki­tų, o pa­var­de da­li­na­mės su vi­sais gi­mi­nai­čiais. Nors da­bar tiek var­dą, tiek pa­var­dę ga­li­ma be di­de­lių var­gų pa­si­keis­ti.

– Ta­čiau var­dus mums su­tei­kia tė­vai, įdė­da­mi į var­dą tam tik­rą pra­smę, – pa­ste­bė­jo Sta­sys. Jo ma­ny­mu, ne­la­bai gra­žu ei­ti prieš tė­vų va­lią ir var­dą keis­ti.

Gal ir nė­ra gra­žu. Ta­čiau skel­bia­ma, jog kas­met apie 50 tūks­tan­čių ame­ri­kie­čių pa­si­kei­čia sa­vo var­dus. Keis­da­mi var­dą, ban­do pa­keis­ti įvaiz­dį?

VARDŲ SUTEIKIMO REIKALAI

Anks­tes­niais me­tais Lie­tu­vo­je kū­di­kiams gre­ta pa­sau­lie­tiš­ko var­do bū­da­vo pri­de­da­mas ko­kio nors šven­to­jo var­das. Kad šven­ta­sis tap­tų žmo­gaus gy­ve­ni­mo glo­bė­ju, ser­gė­to­ju nuo bė­dų, ko­ne an­ge­lu sar­gu. Apsk­ri­tai, kiek­vie­nas var­das tu­ri sa­vo reikš­mę. Štai var­das Jo­nas yra ki­lęs iš heb­ra­jų kal­bos. Reiš­kia, kad šio var­do tu­rė­to­jas yra Die­vo iš­klau­sy­tas, pa­lai­min­tas. Jo­no var­das ne kar­tą mi­ni­mas Bib­li­jo­je. Šį var­dą tu­rė­jo maž­daug 200 šven­tų­jų. Var­dai daž­nai tu­ri slap­tas reikš­mes. Yra net pa­vel­di­mi iš pro­tė­vių.

– Gal taip kaž­ka­da bu­vo, gal taip tu­rė­tų bū­ti, gal dar kai kur taip yra. Iš tik­rų­jų da­bar – var­dų mar­gu­my­nas, – pa­ste­bė­jo Sta­sys. – Vai­kams su­tei­kia­mi se­ria­lų he­ro­jų, ar­tis­tų, dai­ni­nin­kų, po­li­ti­kų, net vie­to­vių, ku­rio­se jie bu­vo pra­dė­ti, var­dai.

Ar vie­naip, ar ki­taip var­dai su­teik­ti. Juos tu­ri­me. Var­du pri­si­sta­to­me ki­tiems, pa­lai­ko­me san­ty­kius. Pa­va­din­ti var­du pa­si­jun­ta­me rei­ka­lin­gi, ži­no­mi. Psi­cho­lo­gai tvir­ti­na, jog sa­vo var­do gir­dė­ji­mas ak­ty­vi­na sme­ge­nų veik­lą ir ska­ti­na pa­si­ti­kė­ji­mą. Mū­sų var­das – pir­ma­sis žo­dis, ku­rį iš­moks­ta­me at­pa­žin­ti. Mes no­ri­me ži­no­ti var­do su­tei­ki­mo is­to­ri­ją. No­ri­me gir­dė­ti kur kas su­dė­tin­ges­nę sa­vo var­do is­to­ri­ją, o ne pa­pras­tą tė­vų at­sa­ky­mą, kad var­dą kaž­kur iš­gir­do ar per­skai­tė. To­dėl pa­ti­ko, ir da­vė kū­di­kiui.

VARDAI KALBA APIE MUS PAČIUS

Var­dų rei­ka­lų ži­no­vai tvir­ti­na, kad po­žiū­ris į sa­vo var­dą šį bei tą pa­sa­ko apie mū­sų sa­vi­gar­bą. Pa­si­ro­do, žmo­nės, ken­čian­tys dėl men­kos pa­gar­bos sau, ne­mėgs­ta sa­vo var­do ly­giai taip pat, kaip sa­vęs pa­ties. Išei­tų, kad sa­vi­gar­ba ir ki­tų pa­gar­ba mums daug le­mia, kaip stip­riai bran­gi­na­me sa­vo var­dą.

– Ma­no vie­nas pa­žįs­ta­mas tu­ri su­si­gal­vo­jęs sau nau­ją var­dą. Do­ku­men­tuo­se jis nė­ra pa­ra­šy­tas. Ta­čiau vi­sus iš­mo­kė kreip­tis į jį tuo nau­ju var­du. Ir jam ge­rai, ir pa­žįs­ta­miems ge­rai, – vie­ną is­to­ri­ją var­do klau­si­mu pri­si­mi­nė bi­čiu­lis.

Moks­li­nin­kai nu­sta­tė, jog gir­dė­da­mi ir ma­ty­da­mi pa­ra­šy­tą sa­vo var­dą jau­čia­mės svar­bes­ni. La­biau no­ri­me, kad į mus kreip­tų­si var­du, o ne pa­var­de.

Įdo­mių is­to­ri­jų ži­no­me apie var­dų su­tei­ki­mą. Štai Is­pa­ni­jos uos­ta­mies­ty­je Ma­la­go­je yra pa­pro­tys duo­ti vai­kams kuo dau­giau var­dų. Ne­va su dau­giau var­dų vai­kas gaus dau­giau ta­len­tų ir sėk­mių. Pa­vyz­džiui, Ma­la­go­je ten gi­męs ta­py­to­jas Pab­lo Pi­cas­so iš tie­sų bu­vo Pab­lo Die­go José Fran­cis­co de Pau­lo Jua­no Ne­po­mu­ce­no Ma­ria de los Re­me­dios Cip­ria­no de la San­tis­si­ma Tri­ni­dad Ruiz Pi­cas­so.

– Ir pa­na­šu, kad pa­vy­ko. Vi­si ži­no­me Pab­lą Pi­ka­są. Ne­bū­tų ga­vęs Pab­lo var­do, gal ne­bū­tų iš­mo­kęs pieš­ti?! – links­mai at­si­lie­pė Sta­sys.

MADOS NUEINA IR SUGRĮŽTA

Su var­dais, kaip su ma­do­mis. Ma­din­gi var­dai ima ir pa­si­da­ro ne­be­ma­din­gi. Nor­ma­lu, nes po­pu­lia­rių­jų var­dų sa­vi­nin­kai, gir­dė­da­mi, kad ir ki­ti tu­ri to­kius pat var­dus, ne­te­ka da­lies sa­vi­tu­mo ir ma­lo­nu­mo.

– Pa­žįs­ta­mas Pet­ras prieš ke­lis de­šimt­me­čius apie sa­vo var­dą yra šmaikš­čiai pa­sa­kęs: Pet­rų, kaip šu­nų! – nu­si­juo­kė Sta­sys.

Jau bu­vo­me iš­si­gan­dę, kad po­pu­lia­ru­mo ne­ten­ka Pet­ro, Po­vi­lo, Jo­no var­dai. Val­džios net kė­si­no­si Jo­ni­nes iš­brauk­ti iš vals­ty­bi­nių šven­čių są­ra­šo. Ta­čiau Jo­no var­das su­grįž­ta. 2025 me­tais 182 nau­ja­gi­miams bu­vo su­teik­tas Jo­no var­das. Tad Jo­no var­das per­nai bu­vo tre­čias pa­gal po­pu­lia­ru­mą var­das, po Mar­ko ir Be­no.

Mums da­bar vis­ką pa­tin­ka ma­tuo­ti šimt­me­čiais. Štai su­skai­čiuo­ta, kad per šim­tą me­tų – nuo 1925 iki 2025 me­tų – Lie­tu­vo­je Jo­no var­das bu­vo su­teik­tas 84760 kū­di­kių. Tad šį prieš­šven­ti­nį ra­ši­nį bai­gia­me šven­ti­niais šū­kiais: Te­gy­vuo­ja Jo­nai! Te­gy­vuo­ja Jo­ni­nės!