Pradinis išsilavinimas – iš tėvų
*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!
Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.
Profesorius, biologijos mokslų daktaras, Lietuvos botanikų draugijos pirmininkas, Mokslų akademijos narys korespondentas Jonas Dagys gimė 1906 metų spalio 11 dieną.
„Gimiau ir užaugau, – yra rašęs Jonas Dagys, – Kadarų kaime, religingoje vidutinių valstiečių šeimoje. Pradinį mokslą įgijau iš tėvų. Motina iš maldaknygės, vadinamos „Kancionolu“, išmokė mane skaityti, nors paskui nupirko ir elementorių, iš kurio mokiausi rašyti. Tėvas pamokė mane rusų kalbos, taip pat šiek tiek skaičiuoti“.
No vaikystės pažinojo augalus
Būsimojo profesoriaus motina buvo žinoma žolininkė. Po daugelio metų savo dienoraštyje Jonas Dagys prisimins, kad motina kviesdavo jį per Jonines ir kitas šventes vaistažolių rinkti, supažindino su augalija, išmokė jų vardus, išaiškino kaip jie padeda saugoti sveikatą, ir svarbiausia – pažadino susidomėjimą augalais.
„O tėvas, imdamas mane su savim per linų sėją, atskleidė man gamtos grožį, parodė, kaip graži tekanti saulė, koks įspūdingas yra rytas kaime, kaip skardžiai girdisi artojo, raginančio savo bėrį, balsas, arba kaip gražiai skamba kerdžiaus triūba bandą genant“,- yra sakęs Jonas.
Į mokyklą – po keliolika kilometrų
Pirmuoju jo mokytoju Papilio mokykloje buvo poetas Kazys Binkis. Vėliau mokėsi Biržų gimnazijoje. Kasdien į ją eidavo iš namų po keliolika kilometrų.
„Gražiai mus auklėjo gimnazijos mokytojai, – rašė dienoraštyje. – Tėvynės meilę, dorą ir tiesos pamėgimą skiepijo mokytojai: J. Kutra, J. Dilys, P. Nastopka, Nastopkienė, V. Didžiulis, V. Grytė ir kiti“.
Iš lietuvių rašytojų gimnazijoje jam labiausiai patikę V. Krėvė, V. Kudirka, V. Pietaris, o iš mokslo populiarizatorių – V. Linkevičius ir N. Rubakinas. Pirmieji jam įskiepiję tėvynės meilę, o antrieji – biologijos mokslų pamėgimą. Didelės įtakos turėjęs ir „Kultūros“ žurnalas, kurį užsiprenumeravo nuo pat jo leidimo pradžios (1923 m.), o jau kitais metais, būdamas septintos klasės gimnazistu, ėmė rašyti ir spausdinti jame biologiją populiarinančius straipsnius.
Straipsniai ir stažuotės
1925 metais jis atvažiavo į Kauno universitetą studijuoti biologijos. 1929 metais, dar nebaigęs universiteto (jį baigs po metų), pradėjo jame dirbti pedagoginį darbą. Taip buvo įvertinti jo darbštumas ir gabumai.
Universiteto darbų serijoje išspausdinami jo straipsniai „Apaščios upės pievos“ (1932 m.) ir „Apaščios upės pievų mažieji viksvynai“ (1936 m.) 1934 metais išspausdinamas kartu su kitais jo parengtas „Vadovas Lietuvos augalams pažinti“. 1932 – 1935 metais mokslininkas stažuojasi Austrijos Graco universitete, 1938 – 1939 metais gilina žinias Utrechto (Olandija) ir Kopenhagos (Danija) universitetuose. 1937 – 1938 metais redaguoja žurnalą „Gamta“.
Rašė ir apie pasaulinio garso mokslininkus
Dar 1938 metais išspausdinama Jono Dagio redaguota „Lietuviško botanikos žodyno“ pirmoji dalis. Botanikos vardynas profesoriui rūpėjo ir vėliau. Jis buvo 1965 metais išspausdinto „Botanikos terminų žodyno“ vyriausias redaktorius, taip pat redagavo šešių tomų veikalą „Lietuvos TSR flora“ (už ją suteikta valstybinė premija), daug kitų botanikos mokslo darbų.
Ryškūs jo nuopelnai Lietuvos botanikos istorijos tyrinėjimuose. Yra paskelbęs darbų apie botanikos Lietuvoje pradininkus, žymiausius lietuvių gamtininkus, rašęs apie žymiuosius pasaulinio garso mokslininkus.
Prie Jono Dagio svarbiausių darbų be jau šiame rašinyje minėtų priskiriami „Augalų anatomija ir morfologija“, „Augalai ir jų aplinka“, „Augalų ekologija“ (už ją mokslininkui paskirta antra valstybinė premija), „Vaistingieji augalai ir jų paruoša“ (kartu su E. Kanopka) ir kt.
Pasišventęs mokslui
Profesoriaus gimimo 100 – osioms metinės paminėti skirtoje knygoje „Prisimenant profesorių Joną Dagį (1906 – 1993)“ jo sūnus Mindaugas rašo, kad „tėvas buvo pasišventęs mokslui žmogus, dirbdavo nuo ryto iki vakaro, (…) auklėjo mus savo pavyzdžiu: nuolat matydavom jį susikaupusį, rimtą, dažniausiai savo kabinete prie darbo stalo. Parėjęs iš universiteto jis trumpam priguldavo, po to paprastai dirbdavo iki 12 valandos nakties“.
Jis buvo ne tik nepaprastai darbštus, bet ir fanatiškai savo idealams ir pasirinktai specialybei atsidavęs žmogus, nepasiduodantis emocijoms, kuklus ir pareigingas.
„Išskirtinė tėvo savybė, – prisimena sūnus, – buvo tiesumas. Jis visada sakydavo ir darydavo tai ką galvojo – jokių kompromisų su sąžine, diplomatinių ar demagoginių triukų, jokių nuolaidų sau ar kitiems“.
Represijų nesulaukė – tokie reikšmingi buvo jo darbai
Akademikas Alfonsas Merkys rašė apie 1945 metais Vilniuje tuometinės valdžios sušauktą Lietuvos inteligentų suvažiavimą, kuriame buvo skundžiamasi, kad Lietuvoje trūksta inteligentijos. Tada žodžio paprašęs profesorius Jonas Dagys pasiūlė atstatyti inteligentų gretas, grąžinant į Lietuvą įkalintus ir represuotus inteligentus.
Dėl panašių poelgių (per Vėlines jis buvo pastebėtas su vaikais dedantis Rasų kapinėse ant J. Basanavičiaus kapo gėles, savo knygose ir straipsniuose teigiamai vertino Stalino niekintą genetikos mokslą) jam ne kartą teko aiškintis tarybinio saugumo darbuotojams, buvo net atleistas iš Vilniaus universiteto Augalų anatomijos ir fiziologijos katedros vedėjo pareigų, tendencingai kritikuojamas jo paruoštas „Augalų anatomijos ir fiziologijos“ vadovėlis. Tačiau rimtesnių represijų iš tuometinės valdžios nesulaukė, o ir jo mokslinės veiklos ignoruoti nebuvo kaip, nes tokie reikšmingi ir svarūs buvo jo darbai.
Gimtieji Kadarai
Beveik trisdešimt metų (1953 – 1982 m.) J. Dagys buvo renkamas Lietuvos botanikų draugijos pirmininku, 1956 metais jis buvo išrinktas Mokslų akademijos nariu korespondentu, 1965 ir 1983 metais apdovanotas Lietuvos valstybinėmis premijomis.
Net pasiekęs mokslo aukštumas, liko artimas gimtojo Kadarų kaimo žmonėms. „Po atostogų Palangoje, – prisimena taip pat mokslininko kelią pasirinkęs jo sūnus Mindaugas (fizikas, technologijos mokslų daktaras, Lietuvos mokslo premijos laureatas), – dažnai važiuodavom į tėvo gimtuosius Kadarus. Jis labai mylėjo gimtinę. Vaikštinėdavo nuo ryto iki vakaro lankydamas gimines ir pasakodavo apie vaikystę, išbraidydavo visas Apaščios pievas, rinkdamas augalus. (…) Grįžęs iš kelionių viską smulkiai aprašydavo nuosekliai vedamame dienoraštyje“. Jame, jau ligos prislėgtas, sužinojęs apie atgautą Lietuvos nepriklausomybę, įrašė paskutinius žodžius: „Tegyvuoja Lietuva!“
Meilė Biržų kraštui ir jo žmonėms
Po mokslininko mirties (mirė Vilniuje 1993 metų sausio 31 dieną) 2006 metais vaikų rūpesčiu buvo išspausdintas jo „Dienoraštis“. Tai solidi 568 puslapių knyga, atskleidžianti ne tik profesoriaus mokslinius interesus, bet ir jo meilę bei dėmesį Biržų kraštui, jo žmonėms.
Prieš keletą metų, perskaitęs šį „Dienoraštį“, išsirašiau kai kurias ištraukas. 1925 metais, atvažiavęs į Kauną studijuoti, Jonas Dagys susitinka su biržiečiu, kilusiu iš Padaičių kaimo, universiteto Zoologijos katedroje dirbusiu jaunu mokslininku Leonu Čereška.
Kitur aprašo susitikimą su teisininku Alfonsu Jakubėnu, rašančiu savo brolio poeto Kazio Jakubėno biografiją. Jis pataręs ir jam rašyti atsiminimus, tačiau J. Dagys atsakęs, kad jo rašomas dienoraštis galės būti panaudotas kaip atsiminimų rinkinys.
Dar kitur prisimena mirusį senosios kartos kalbininką profesorių Juozą Balčikonį, su kuriuo susipažinęs apie 1932 metus, kai rinko medžiagą Lietuvos botanikos žodynui ir naudojosi J. Balčikonio surinkta gausia žodyno kartoteka. 1983 metų spalio 26 dieną rašo apie jam paskirtą valstybinę premiją už vadovėlį „Augalų ekologija“. (Premijos dydis 1500 rublių, bet atskaičiavus pajamų mokestį, LTSR Mokslų akademijos buhalterija išmokėjo 1309 rublius 80 kapeikų).
Džiaugėsi kvietimu, bet…
1988 metų lapkričio 17 dieną džiaugiasi gavęs kvietimą atvykti į tautinės vėliavos iškėlimo ant Biržų pilies bokšto iškilmes.
Tačiau dėl sveikatos problemų į Biržus atvykti negali, todėl pasiuntęs sveikinimo laišką Biržų rajono Kultūros skyriaus vedėjui. „Abu (su Alfonsu Jakubėnu), – rašo dienoraštyje, – džiaugėmės šiuo istoriniu įvykiu. Ir pilis atstatyta, ir trispalvė vėliava iškelta. Taigi, Lietuva atgimsta, biržiečiai džiaugiasi“.
Rašydamas apie akademiko, profesoriaus Povilo Brazdžiūno mirtį, prisimena jį kaip buvusį Biržų gimnazijos mokytoją, gimnazistams dėsčiusį lietuvių kalbą, o vėliau Lietuvos istoriją, klasėje skaičiusį kai kurias S. Daukanto veikalų ištraukas, taip žadindamas moksleiviuose patriotizmą.
Pacituosiu ir profesoriaus Jono Dagio žodžius, pasakytus laidojant žmoną Jadvygą, prie jos kapo: „Sudiev, brangioji Dziunia, mano ištikimoji žmona. Mieloji Dziunka, per anksti iš mūsų pasitraukei, sunku bus be Tavęs gyventi. Dėkoju Tau už gražią meilę, už visokeriopą pagalbą gyvenimo kelyje, o ypačiai už vaikus, kuriuos gražiai užauginai ir dorais žmonėmis išauklėjai. Visi keturi vaikai išėjo aukštąjį mokslą, sukūrė savo šeimas, daugiausia Tavo dėka gavo tvirtą, sveiką moralinį pagrindą. Tebūnie lengva Tau Antakalnio smilčių žemelė!“