JONAS DAGILIS. KRAŠTOTYRININKAS IR BIBLIOFILAS

*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!

Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.

Ne­pa­me­nu pir­mo­jo su­si­ti­ki­mo su Jo­nu. Tai ga­lė­jo bū­ti 1971 me­tų ru­de­nį. Ta­da pra­dė­jau dirb­ti „Bir­žie­čių žo­džio“ re­dak­ci­jo­je. Re­dak­to­rius Emi­lis Tre­čio­kas ma­ne pa­sky­rė li­te­ra­tū­ri­niu dar­buo­to­ju. Toks tuo­met re­dak­ci­jo­je bu­vo lais­vas eta­tas. Kiek­vie­na...

Ne­pa­me­nu pir­mo­jo su­si­ti­ki­mo su Jo­nu. Tai ga­lė­jo bū­ti 1971 me­tų ru­de­nį. Ta­da pra­dė­jau dirb­ti „Bir­žie­čių žo­džio“ re­dak­ci­jo­je. Re­dak­to­rius Emi­lis Tre­čio­kas ma­ne pa­sky­rė li­te­ra­tū­ri­niu dar­buo­to­ju. Toks tuo­met re­dak­ci­jo­je bu­vo lais­vas eta­tas. Kiek­vie­nas žur­na­lis­tas pri­va­lė­jo še­fuo­ti ko­kį nors sky­re­lį. Man te­ko „Už sau­gų eis­mą“. Jis bu­vo vie­nas iš įdo­mes­nių, la­biau­siai skai­to­mų. Gal dėl „Juo­do­sios kro­ni­kos“. Ten tal­pin­da­vo­me dėl gir­ta­vi­mo tei­ses pra­ra­du­sius vai­ruo­to­jus. Su pa­var­dėm ir var­dais, tik­rais tų jiems ne­lem­tų įvy­kių ap­ra­šy­mais. To­dėl tos kro­ni­kos vai­ruo­to­jai bi­jo­da­vo kaip vel­nias kry­žiaus.

Tik­ra­sis šio sky­re­lio še­fas bu­vo Jo­nas Da­gi­lis, ge­ras vy­riau­sio­jo au­toins­pek­to­riaus Po­vi­lo El­ter­ma­no bi­čiu­lis, daž­nai už jį pa­ra­šy­da­vęs straips­nius laik­raš­čiui. Sky­re­lis „Už sau­gų eis­mą“ laik­raš­ty­je pa­si­ro­dy­da­vo nuo­lat. Kas ant­rą sa­vai­tę. Su juo kas­met da­ly­vau­da­vo­me res­pub­li­ki­nė­se ap­žiū­ro­se. Ir kiek­vie­nais me­tais ver­tin­to­jai re­dak­ci­jai pri­pa­žin­da­vo pri­zi­nę vie­tą. Kar­tą net bu­vo­me pir­mi. O gal ir ne kar­tą. O su pri­zi­ne vie­ta į re­dak­ci­ją at­ke­liau­da­vo ir pi­ni­gi­nė pre­mi­ja. Tai bu­vo fi­nan­si­nis pa­grin­das re­dak­ci­jos dar­buo­to­jams ir bi­čiu­liams ap­si­lan­ky­ti kai­my­ni­nė­je Lat­vi­jo­je, pa­si­mė­gau­ti kai­my­nų pir­čių ši­lu­ma ir ga­ru, mie­lu ir sma­giu bu­vi­mu kar­tu.

Man tek­da­vo ruoš­ti Jo­no teks­tus. Gal tiks­liau – tik su­dė­lio­ti kab­le­lius. Nes Jo­nas ra­šė pui­kiai. Vir­tuo­ziš­kai val­dė žo­dį, pa­gar­din­da­mas ra­šy­mą taik­liais pa­ste­bė­ji­mais. Ra­šė ne tik sau­gaus eis­mo klau­si­mais. Jį daug kas do­mi­no. Daž­nai skai­tė­me Jo­no pa­ra­šy­tas in­for­ma­ci­jas, straips­nius, apy­brai­žas. Ra­šė ir ap­sa­ky­mus. Net de­tek­ty­vi­nę apy­sa­ką su­kū­rė. Bet la­biau­siai jam rū­pė­jo gim­to­jo kraš­to praei­tis. Kraš­to­ty­ra. Iš­girs­ti, už­ra­šy­ti, nu­fo­tog­ra­fuo­ti, o vė­liau ir nu­fil­muo­ti tai, kas taip grei­tai nyks­ta ir kei­čia­si.

Kraštotyrinės veiklos pradžia

Jo­nas yra pa­sa­ko­jęs, kad į kraš­to­ty­ri­nę veik­lą pa­te­kęs at­si­tik­ti­nai. Apie 1960 me­tus. Bu­vo ren­ka­mi eks­po­na­tai Bir­žų kraš­to­ty­ros mu­zie­jui. Jo­nas dir­bo li­go­ni­nė­je vai­ruo­to­ju. Mu­zie­jaus di­rek­to­rė Re­gi­na Dre­vins­kie­nė bu­vo ge­ra pa­žįs­ta­ma su li­go­ni­nės vy­riau­sią­ja gy­dy­to­ja Al­ber­ti­na Mar­tin­kie­ne, to­dėl ji lei­do Jo­nui, vai­ra­vu­siam se­ną sa­ni­ta­ri­nę au­to­ma­ši­ną PAZ, tal­kin­ti mu­zie­jui ren­kant eks­po­na­tus.

Ta pir­ma eks­pe­di­ci­ja vy­ko Žve­jot­ga­lė­je ir ap­lin­ki­niuo­se kai­muo­se. Jo­nas Kos­tą Snars­kį pa­lik­da­vo prie Kir­ki­lų ka­pi­nių (po ke­lio­li­kos me­tų jis man pa­ro­dys nuo ant­ka­pių nu­si­ra­šy­tus teks­tus), o ki­tas eks­pe­di­ci­jos da­ly­ves nu­vež­da­vo ir už Žve­jot­ga­lės, iki Lat­vi­jos pa­sie­nio. Va­ka­rop vi­sus su­rink­da­vo. Grį­žę į Bir­žus, eks­po­na­tus iš­krau­da­vo prie mu­zie­jaus, Kęs­tu­čio gat­vė­je. „Eks­pe­di­ci­jos da­ly­vės, at­si­svei­ki­nu­sios iki ry­to­jaus, iš­si­vaikš­čio­da­vo po na­mus, – pri­si­me­na Jo­nas Da­gi­lis, – o mes su K. Snars­kiu – į res­to­ra­ną – pie­tų va­ka­rie­nės pa­val­gy­ti, alu­mi die­nos dul­kes nu­plau­ti.“

Te­ko ir ki­tais me­tais Jo­nui su mu­zie­ji­nin­kais ir kraš­to­ty­ri­nin­kais da­ly­vau­ti eks­pe­di­ci­jo­se pa­gal Ne­mu­nė­lį, po San­da­riš­kius, Dau­gu­vie­ti­nę, Age­niš­kio apy­lin­kes. Bet ne­pa­ti­ko, kad yra pri­klau­so­mas nuo ki­tų. Ge­riau dar­buo­tis vie­nam.

Šiek tiek biografijos

Gi­mė Jo­nas 1934 me­tų ge­gu­žės 25 die­ną Vinkš­ni­nių kai­me. Vien­kie­my­je. Tė­vai Jo­nas ir Ol­ga Va­ria­ko­jy­tė kar­tu su miš­ku tu­rė­jo 16 hek­ta­rų že­mės. Po ke­le­rių me­tų Da­gi­liai su­lau­kė ir duk­ros Da­nu­tės. Paū­gė­jęs Jo­nas lan­kė Bū­gi­nių mo­kyk­lą. Ją bai­gęs, no­rė­jo mo­ky­tis to­liau. Me­dei­kiuo­se kaip tik bu­vo stei­gia­ma vi­du­ri­nė mo­kyk­la. Ten gy­ve­no ma­mos dė­dė. Kvie­tė pas jį gy­ven­ti ir mo­ky­tis. Bet tė­vai ne­lei­do. Bu­vo po­ka­rio me­tai. Trem­tys. No­rė­jo, kad vai­kas bū­tų ar­čiau na­mų. Taip bu­vo ra­miau tais ne­ra­miais ir ne­sau­giais lai­kais.

Kai su­si­kū­rė Pa­ro­vė­jos ma­ši­nų – trak­to­rių sto­tis, Jo­ną ten priė­mė dirb­ti pri­ka­bi­nė­to­ju, nors jis dar bu­vo ne­pil­na­me­tis.

Vė­liau tar­ny­ba so­vie­ti­nė­je ar­mi­jo­je. Tar­na­vo Vil­niu­je, 16 – oje lie­tu­viš­ko­je di­vi­zi­jo­je. „Paė­mė ru­de­nį, – yra pa­sa­ko­jęs Jo­nas, – prieš spa­lio šven­tes. Pra­dė­jo mus ri­kiuo­tė­je vai­ky­ti, ruoš­ti šven­ti­niam pa­ra­dui. Bu­vau kup­ro­tas, ran­kos nu­tį­su­sios, jo­kio žings­nio ka­riš­ko ne­tu­rė­jau. Pa­ma­tė di­vi­zi­jos va­do pa­va­duo­to­jas pul­ki­nin­kas Lu­nia ir lie­pė to­kius kaip aš „klaus­tu­kus“ iš ri­kiuo­tės pa­ša­lin­ti. Ka­dan­gi bu­vau me­cha­ni­za­to­rius, nu­krei­pė į di­vi­zi­jos au­to­mo­kyk­lą. Tar­ny­bą bai­giau bū­da­mas šta­bo vai­ruo­to­ju.“

Grį­žo Jo­nas vėl į Pa­ro­vė­jos MTS. Tik neil­gam. „Em­tėe­sai“ bu­vo nai­ki­na­mi, jun­gia­mi prie ko­lū­kių. Ko­lū­ky­je dirb­ti Jo­no ne­trau­kė. Rin­kuš­kiuo­se kū­rė­si me­lio­ra­ci­jos įmo­nė. Ten gal me­tus eks­ka­va­to­ri­nin­ku dar­ba­vo­si. Vė­liau ke­lio­li­ka me­tų vai­ruo­to­ju li­go­ni­nė­je.

Čia su­si­pa­ži­no su sa­vo bū­si­ma žmo­na, vais­ti­nė­je dir­bu­sia Vil­gel­mi­na Gry­nai­te. Bu­vo taip. Bir­žų vais­ti­nė daug vais­tų ga­min­da­vo vie­to­je. Juos rei­kė­da­vo iš­ve­žio­ti po li­go­ni­nės sky­rius, ku­rie bu­vo „iš­mė­ty­ti“ po vi­sus Bir­žus. Tek­da­vo vež­ti vais­tus ir iš san­dė­lių, ku­rie bū­da­vo di­džiuo­siuo­se Lie­tu­vos mies­tuo­se. Kar­tais rei­kė­da­vo at­vež­ti ir stip­riai vei­kian­čius pre­pa­ra­tus. Jų vie­niems vai­ruo­to­jams neiš­duo­da­vo. Kar­tu tu­rė­da­vo va­žiuo­ti ir vais­ti­nin­kė. Su Jo­nu daž­nai tek­da­vo va­žiuo­ti Vil­gel­mi­nai. Taip ir su­si­pa­ži­no. Ta­po ar­ti­mi. Su­si­tuo­kė 1964 me­tais. Žmo­nos pa­vel­dė­to­je že­mė­je, Vy­tau­to gat­vė­je, pa­si­sta­tė na­mą. Ke­ti­no sta­ty­ti ma­žes­nį, bet val­džia ne­lei­do. Te­ko sta­ty­ti dvie­jų aukš­tų, nes Vy­tau­to gat­vė – pa­grin­di­nė Bir­žų gat­vė. Bet koks ne­ti­ko.

Kaip pradėjo rašyti į spaudą

Li­go­ni­nė­je dirb­da­mas ir su kraš­to­ty­ra bei mu­zie­ji­nin­kys­te suar­tė­jo. Nors nuo ma­žens se­ni daik­tai ir is­to­ri­jos trau­kė. O į spau­dą ra­šy­ti, sa­ko, pra­dė­jęs iš pik­tu­mo. Ma­tė, kaip ko­lū­kių pir­mi­nin­kai ir ki­to­kia val­džia ty­čio­ja­si iš ko­lū­kie­čių. Vie­nu pri­sė­di­mu per va­ka­rą pa­ra­šė straips­nį „Lai­ki­ni žmo­nės.“ Iš­siun­tė į „Tie­sos“ re­dak­ci­ją. Išs­paus­di­no. Laik­raš­čio vy­riau­sias re­dak­to­rius Gen­ri­kas Zi­ma­nas net pa­dė­ką at­siun­tė.

Nuo ta­da ir ki­ti laik­raš­čiai spaus­din­ti pra­dė­jo. Ir net žur­na­lai. Ne vie­nas Jo­no ra­ši­nys bu­vo iš­spaus­din­tas po­pu­lia­ria­me „Švy­tu­rio“ žur­na­le. Gal ir to­dėl, kad čia dir­bo ge­ras Jo­no bi­čiu­lis ra­šy­to­jas Vy­tau­tas Mi­se­vi­čius. Dau­giau­siai jo teks­tus spaus­di­no sa­vi: „Bir­žie­čių žo­dis“, vė­liau – „Šiau­rės ry­tai“, o bus ir toks me­tas, kai Jo­nas su bend­ra­min­čiais pa­ban­dys at­gai­vin­ti ir leis­ti „Bir­žų ži­nias.“

Atsirado „Biržų žinios“

Prie to ne­tie­sio­giai tik­riau­siai pri­si­dė­jau ir aš. Bu­vo taip. Mo­ky­to­jas ir li­te­ra­tas Mar­ty­nas Mie­žiū­nas pa­do­va­no­jo 1922 – 1926 me­tų „Bir­žų ži­nių“ komp­lek­tą. Ne bet ko­kį – pri­klau­siu­sį šio laik­raš­čio re­dak­to­riui Mar­ty­nui Ma­žui­kai. Jis ap­ke­lia­vo be­veik vi­sus ma­no pa­žįs­ta­mus. Il­go­kai pa­bu­vo­jo ir pas Jo­ną Da­gi­lį.

Skai­tant „Bir­žų ži­nias“ man ki­lo min­tis pa­dis­ku­tuo­ti, ar ne­rei­kė­tų „Bir­žie­čių žo­džio“ per­var­din­ti į „Bir­žų ži­nias.“ Pa­ra­šiau apie tai straips­nį. Į jį su­lau­kiau apie de­šimt at­si­lie­pi­mų. Ma­no idė­jai pri­ta­rė mu­zie­ji­nin­kas Al­gi­man­tas Baub­lys, JAV gy­ve­nan­tis žur­na­lis­tas ir ra­šy­to­jas Vla­das Bū­tė­nas – Ra­mo­jus, mo­ky­to­jas ir poe­tas Pet­ras Zab­loc­kas, ka­nau­nin­kas de­ka­nas Bro­nius Straz­das (pa­si­ra­šęs Žil­vi­čio sla­py­var­džiu), dar ke­li. Ta­čiau šios idė­jos taip ir neį­gy­ven­di­nau.

Tik­riau­siai ma­no pra­dė­ta dis­ku­si­ja apie „Bir­žų ži­nias“ ir „Bir­žie­čių žo­dį“ pa­ska­ti­no Jo­ną ir jo bend­ra­min­čius įsteig­ti ūki­nę bend­ri­ją ir at­kur­ti „Bir­žų ži­nias.“ 1991 me­tų sau­sio 19 die­ną 3000 eg­zemp­lio­rių ti­ra­žu pa­si­ro­dė pir­ma­sis „Bir­žų ži­nių“ nu­me­ris. Re­dak­ci­nės ko­le­gi­jos na­riais pa­si­ra­šė J. Da­gi­lis, P. Ga­siu­lis, R. Glo­bys, A. Ka­zi­tė­nas, A. Va­la­ši­nas. Vė­liau Jo­nas pa­sa­kys, jog jie sku­bė­jo at­kur­ti „Bir­žų ži­nias“, nes bi­jo­jo, kad to pir­mas ne­pa­da­ry­tų „Bir­žie­čių žo­dis.“ Ket­ve­rius me­tus Bir­žuo­se bu­vo lei­džia­mi du laik­raš­čiai. Bu­vo­me lyg ir kon­ku­ren­tai. To­dėl na­tū­ra­lu, kad tais me­tais san­ty­kiai su Jo­nu ta­po šal­tes­ni, nes „Bir­žų ži­nio­se“ ret­kar­čiais pa­si­ro­dy­da­vo „Bir­žie­čių žo­džiui“ ar jo re­dak­to­riui ad­re­suo­ja­mi kri­tiš­kes­ni žo­džiai. „Bir­žų ži­nių“ lei­dy­ba bu­vo nuo­sto­lin­ga, to­dėl 1995 me­tų spa­lio 7 die­ną iš­leis­tas pa­sku­ti­nis „Bir­žų ži­nių“ nu­me­ris.

Jo­nas man yra pa­do­va­no­jęs 1991 – ųjų me­tų „Bir­žų ži­nių“ komp­lek­tą. Ja­me daug jo straips­nių. Ne­pails­da­mas ra­šė kiek­vie­nam nu­me­riui. Ver­tin­gi ir įdo­mūs, tik­riau­siai Jo­no rū­pes­čiu iš­spaus­din­ti Vy­tau­to Va­je­gos pri­si­mi­ni­mai apie Bir­žų gim­na­zi­ją, Liu­ci­jos Ja­nu­še­vi­čiū­tės pa­sa­ko­ji­mas apie Bir­žų kny­gy­no stei­gė­ją Jo­ną Ja­nu­še­vi­čių, ki­ti ra­ši­niai, by­lo­jan­tys, kad kraš­to­ty­ri­nin­kui ir pub­li­cis­tui bu­vo svar­bu ne tik tų die­nų ak­tua­li­jos, bet ir kul­tū­ri­nė Bir­žų praei­tis.

Rimčiausias Biržų kraštotyrininkas

Jo­nas Da­gi­lis pel­ny­tai ti­tu­luo­ja­mas pa­čiu rim­čiau­siu Bir­žų kraš­to­ty­ri­nin­ku. Jis daug kuo do­mė­jo­si. Rū­pė­jo kai­mų is­to­ri­jos, žmo­nių gy­ve­ni­mai ir bui­tis, iš už­marš­ties pri­ke­lia­mos gim­to­jo kraš­to is­to­ri­jo­je ir kul­tū­ro­je ryš­kius pėd­sa­kus pa­li­ku­sios as­me­ny­bės. Ne­leng­va bū­tų vis­ką iš­var­din­ti. Jo dar­bai – tar­si so­li­di ir įvai­rias­pal­vė Bir­žų kraš­to is­to­ri­jos ir žmo­nių mo­zai­ka. Tarp pa­čių ryš­kiau­sių – Bir­žų fo­tog­ra­fi­jos is­to­ri­ja. Ke­le­tą me­tų kruopš­čiai rink­ti at­si­mi­ni­mai apie bir­žie­čius fo­tog­ra­fus. „Fo­tog­ra­fa­vo bei se­nas nuo­trau­kas per­fo­tog­ra­fa­vo „Bir­žie­čių žo­džio“ fo­to­ko­res­pon­den­tas Ze­no­nas Meš­kaus­kas, ku­ris pa­da­rė dau­giau ne­gu ka­da nors tiks spau­dai. Kraš­to­ty­rai tai ne­tu­rė­tų pa­kenk­ti“, – yra sa­kęs Jo­nas.

Jo­no Al­ber­to Nak­ti­nio pa­reng­to­je ir iš­leis­to­je kny­go­je „Į Va­ka­rus nuo Bir­žų gi­rios“ iš­spaus­din­ta ke­le­tas Jo­no Da­gi­lio pa­sa­ko­ji­mų. Dau­giau­siai apie gim­tuo­sius Vinkš­ni­nius ir jų žmo­nes. Įdo­mūs, pa­grįs­ti is­to­ri­niais šal­ti­niais ir pri­si­mi­ni­mais teks­tai apie Vinkš­ni­nių kar­če­mą, Vinkš­ni­niuo­se deg­tas kal­kes, kai­lių ir au­di­nių ap­dir­bi­mą, ro­gių ir ra­tų ga­mi­ni­mą, ki­tus kai­mo žmo­nių ama­tus.

Rašė Parovėjos valsčiaus istoriją

Daug me­tų Jo­nas Da­gi­lis rin­ko ir ruo­šė me­džia­gą Pa­ro­vė­jos vals­čiaus is­to­ri­jai. Yra iš­lei­dęs ke­lio­li­ka at­ski­roms tos is­to­ri­jos te­moms skir­tų kny­ge­lių, pa­va­di­nęs jas ne­re­da­guo­tais sa­vo rank­raš­čiais. Tu­riu to­kią kny­ge­lę, pa­va­din­tą „De­šimt­me­tį akis­ta­to­je su mir­ti­mi“ apie par­ti­za­nų tė­vo­ni­jos „Pi­lė­nai“ va­dą Ste­po­ną Gied­ri­ką. Kny­ge­lės įžan­go­je Jo­nas ra­šo, kad į žo­džius ne­re­da­guo­tas rank­raš­tis rei­kia žiū­rė­ti pla­tes­ne pra­sme. Ne­re­da­guo­ta ne tik kal­ba.

Yra „bal­tų dė­mių“ ir pa­grin­di­nio he­ro­jaus S. Gied­ri­ko biog­ra­fi­jo­je. Jo­je ap­stu ne­tiks­lu­mų, prieš­ta­ra­vi­mų ki­tų da­ly­vių san­ty­kiuo­se. Siek­da­mas tai iš­gy­ven­din­ti, Jo­nas ke­lio­li­ka eg­zemp­lio­rių pa­da­lin­da­vo tiems, ku­rie ga­lė­tų šį kraš­to­ty­ri­nį dar­bą pa­to­bu­lin­ti, pa­pil­dy­ti. De­ja, rim­čiau par­ti­za­nų ko­vos is­to­ri­ja Bir­žų kraš­te ne­si­do­mė­jau, to­dėl Jo­no pa­sa­ko­ji­mo kuo nors pa­pil­dy­ti ne­ga­lė­jau. Jis li­ko pas ma­ne kaip Jo­no reik­lu­mo sau, at­sa­ko­my­bės res­tau­ruo­ti tai, kas bu­vo prieš dau­gy­bę me­tų, įro­dy­mas.

Poe­tas ir ver­tė­jas Ar­vy­das Va­lio­nis ke­le­rius me­tus ren­gė Bir­žų vals­čiaus mo­nog­ra­fi­ją. De­ja, ji tik­riau­siai dėl fi­nan­si­nių ne­sklan­du­mų, die­nos švie­sos taip ir neiš­vy­do. Jo­nas jai bu­vo pa­ren­gęs 13 teks­tų. Jie įvai­rūs. Iš­var­din­ki­me bent tų straips­nių pa­va­di­ni­mus: Bir­žų urė­di­jos būs­ti­nė Pa­ro­vė­jo­je, 1905 me­tai Pa­ro­vė­jo­je, Kai­ze­ri­nė oku­pa­ci­ja, Bir­žų ug­nia­ge­siai, 1940 me­tų bir­že­lis prie Ro­vė­jos, Ko­lek­ty­vi­za­ci­ja Me­dei­kiuo­se ir ap­lin­ki­niuo­se kai­muo­se, Vinkš­ni­nių kal­kės, MTS – as gy­ve­ni­mo mo­kyk­la, Sek­mi­ni­nin­kai, Vinkš­ni­nių kar­če­ma, Ga­jū­nai, Age­niš­kis, Pa­ro­vė­ja, Me­to­dis­tų dva­si­nin­kas Kos­tas Bur­bu­lys.

Ne vie­nas Jo­no Da­gi­lio kraš­to­ty­ri­nis ty­ri­nė­ji­mas, ta­pęs straips­niu ar do­ku­men­ti­ne apy­brai­ža, iš­spaus­din­tas ra­jo­no laik­raš­ty­je, bu­vo įdo­mus at­ra­di­mas. Pri­si­me­nu, kar­tą jis pa­pra­šė iš­drož­ti at­mi­ni­mo len­tą iš Jo­no gim­to­jo Vinkš­ni­nių kai­mo ki­lu­siam pro­fe­so­riui My­ko­lui Gal­ve­lei. Apie to­kį ne­bu­vau gir­dė­jęs. Iki mir­ties jis dir­bo Pe­ter­bur­go ka­ro aka­de­mi­jos Bio­che­mi­jos ka­ted­ro­je. Areš­ta­vo 1941 me­tų rug­sė­jį. 1942 me­tų sau­sio 30 die­ną jis mi­rė so­vie­ti­nio ka­lė­ji­mo li­go­ni­nė­je. Jo­no apy­brai­žą apie M. Gal­ve­lę iš­spaus­di­no­me 1995 me­tų bir­že­lio 8 die­nos „Bir­žie­čių žo­dy­je.“ To­mis die­no­mis su Jo­nu nu­va­žia­vę į Vinkš­ni­nius at­mi­ni­mo len­tą pri­ka­lė­me prie pa­ke­lė­je au­gu­sios lie­pos ka­mie­no.

Aktyvus Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos narys

Jo­nas po pa­sa­ko­ji­mu apie pro­fe­so­rių iš Vinkš­ni­nių vie­to­je sa­vo pa­var­dės pa­ra­šė žo­džius: „Lie­tu­vos Re­for­ma­ci­jos is­to­ri­jos ir kul­tū­ros drau­gi­jos Bir­žų sky­rius.“ Ne at­si­tik­ti­nai. Jis bu­vo ak­ty­vus šios Drau­gi­jos na­rys, ne vie­ną sa­vo dar­bą pri­sky­ręs Drau­gi­jai. Toks už­ra­šas ir po jo pa­reng­tu buk­le­tu apie gar­sią pia­nis­tę Ra­min­tą Lamp­sa­ty­tę, ku­rios se­ne­lių šak­nys Bir­žų kraš­te, Me­dei­kiuo­se. Pa­ren­gė pa­na­šių lei­di­nių ir dau­giau.

Tu­riu apie Se­me­niš­kių ka­pi­nes ir juo­se pa­lai­do­tus iš­ki­lius že­mie­čius, vo­kie­čių ka­rių ka­pi­nes Bir­žų ra­jo­ne, re­for­ma­tų šei­mos bib­lio­te­kė­lę, apie 1863 me­tų su­ki­li­mą („Vi­vat, val­na būk. Lie­tu­va“). Buk­le­tai apie pro­le­ta­ri­nį Pa­ro­vė­jo­je gi­mu­sį poe­tą, Ma­ga­da­ne 1938 me­tais su­šau­dy­tą And­rių Da­bu­le­vi­čių ir Bir­žų gi­rio­je 1942 me­tais žu­vu­sią so­vie­ti­nių ak­ty­vis­tų ir par­ti­za­nų gru­pę by­lo­ja, kad tais me­tais kraš­to­ty­ri­nin­kams rei­kė­jo ati­duo­ti duok­lę ir so­vie­ti­nei ideo­lo­gi­jai, rink­ti va­di­na­mų ka­ro ve­te­ra­nų (Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro da­ly­vių) pri­si­mi­ni­mus.

Ta­čiau di­džiau­sias Jo­no rū­pes­tis bu­vo pa­ra­šy­ti ir iš­leis­ti Pa­ro­vė­jos vals­čiaus is­to­ri­ją. Kar­tą dėl jos re­da­ga­vi­mo krei­pė­si ir pas ma­ne, bet aš tu­rė­jau sa­vų pla­nų. Ro­dos, dėl tos is­to­ri­jos ta­rė­si ir su kny­gų au­to­re, mo­ky­to­ja ir žur­na­lis­te Gra­ži­na Da­gy­te. Ta­čiau gau­si, įdo­mi ir tu­ri­nin­ga Jo­no su­rink­ta me­džia­ga iki šiol taip ir ne­ta­po kny­ga.

Reikalingų knygų ieškojo visoje Lietuvoje

O kny­ga jam bu­vo šven­tas rei­ka­las. Jo­ną Da­gi­lį drą­siai ga­li­ma va­din­ti ne tik kraš­to­ty­ri­nin­ku, bet ir bib­lio­fi­lu. De­šimt­me­čiais kau­pė kny­gas, ku­rios bent šiek tiek sie­jo­si su Bir­žais ir bir­žie­čiais. Jam rei­ka­lin­gų kny­gų ieš­ko­jo vi­so­je Lie­tu­vo­je.

Esa­me su Jo­nu ap­lan­kę ne vie­ną kai­mo bib­lio­te­ką, nu­ra­šy­tų kny­gų krū­vo­se ieš­ko­ję to­kių, ku­rias ver­ta iš­sau­go­ti. Ku­rios ga­li pra­vers­ti kau­piant fak­tus ir is­to­ri­jas apie sa­vo kraš­tą. Jo­no bib­lio­te­ka Bir­žuo­se bir­žie­tiš­ka te­ma­ti­ka tik­riau­siai bu­vo pa­ti tur­tin­giau­sia. Jo­je su­kaup­ta daug tar­pu­ka­rio me­tais Bir­žų spaus­tu­vė­je iš­spaus­din­tų kny­gų, laik­raš­čių, žur­na­lų. Jais Jo­nas dos­niai da­lin­da­vo­si su ki­tais pa­na­šių po­mė­gių tu­rin­čiais bir­žie­čiais. Ne kar­tą te­ko ir man ieš­ko­ti in­for­ma­ci­jos jo bib­lio­te­ko­je. Jo­nui pa­siū­lius, ku­rį lai­ką dir­bo­me at­lie­kų su­rin­ki­mo punk­te pre­suo­to­jais. Tai bu­vo ga­li­my­bė iš­gel­bė­ti su­nai­kin­ti pa­smerk­tus lei­di­nius. Ir, su­pran­ta­ma, pra­tur­tin­ti as­me­ni­nes bib­lio­te­kas.

Dagilių namuose būrėsi kultūros žmonės

Jo­no ir Vil­gel­mi­nos Da­gi­lių na­mai bu­vo ta­pę kul­tū­ros žmo­nių su­si­bū­ri­mo vie­ta. Bir­žuo­se nie­ka­da ne­tru­ko įvai­rių kul­tū­ros ren­gi­nių. M. Gor­ba­čio­vo „pe­rest­roi­kos“ laik­me­čiu bib­lio­te­ka bi­jo­da­vo po ren­gi­nio sve­čius pa­vai­šin­ti, to­dėl jie bū­da­vo at­ve­ža­mi į vai­šin­gus Da­gi­lių na­mus. Ten ir gi­mė tra­di­ci­ja sve­čiams ra­šy­ti au­tog­ra­fus Da­gi­lių bib­lio­te­ko­je bu­vu­sio­se sa­vo kny­go­se.

Be­ne pir­mas sma­gus au­tog­ra­fas bu­vo poe­tės Al­mos Ka­ro­sai­tės, su Vil­niaus me­ni­nin­kais ap­lan­kiu­sios Bir­žus. Ji pa­ra­šė: „Už res­tau­ruo­tą Bir­žų pilį/Už Da­gi­lie­nę ir Dagilį/Už Apaš­čią – pla­čiau­sią upę/Už Vil­niaus me­ni­nin­kų gru­pę!“ Vė­liau au­tog­ra­fams bu­vo nau­do­ja­mas ži­ny­nas „Ta­ry­bų Lie­tu­vos ra­šy­to­jai.“ Vos ne kiek­vie­na­me sto­ros kny­gos pus­la­py­je įra­šy­ti poe­tų ir ra­šy­to­jų pa­lin­kė­ji­mai Da­gi­lių šei­mai.

Jono kieme tašiau ąžuolo skulptūras

Erd­vus Da­gi­lių kie­mas ne vie­ną va­sa­rą bu­vo ta­pęs ma­no ąžuo­lo skulp­tū­rų ir sto­gas­tul­pių skap­ta­vi­mo vie­ta. Lie­tu­vos At­gi­mi­mo me­tais su­lau­kiau ne vie­no pa­siū­ly­mo kaž­ką su­kur­ti iš me­džio. Gal to­dėl, kad po dro­žė­jų se­mi­na­ro Juodk­ran­tė­je, Ra­ga­nų kal­ne, kaip dro­žė­jas jau bu­vau kaž­kiek ži­no­mas.

Rei­kė­jo tik su­ras­ti vie­tą, kur ga­lė­čiau ta­šy­ti sa­vo skulp­tū­ras. Jo­nas ir pa­siū­lė sa­vo kie­mą. Nep­rieš­ta­ra­vo, kad jį šiukš­lin­siu skied­ro­mis, kel­siu triukš­mą, kal­da­mas kal­tu ar kir­viu me­dį. Ir pa­ts prie dar­bo pri­si­dė­da­vo. O ne­re­tai iš na­mo rū­sio at­neš­da­vo ir ąso­tė­lį alaus. Jo­no kie­me gi­mė trem­ti­niams skir­ti sto­gas­tul­piai, ki­ti stam­bes­ni dar­bai. Jo dė­ka at­si­ra­do ir sto­gas­tul­pis tė­vams Pa­bir­žės ka­pi­nė­se.

Pri­si­me­nu, kaip su Jo­nu va­žia­vo­me ieš­ko­ti ąžuo­lo tam tė­vo skir­tam pa­mink­lui. Su­si­ti­ko­me su da­bar jau am­ži­ną atil­sį gi­ri­nin­ku Jo­nu Va­ria­ko­ju. Tas ir pa­ro­dė ne­to­li Kir­ki­lų lau­kuo­se au­gu­sį vie­ni­šą ąžuo­lą. Jau pra­dė­ju­sį džiū­ti. Jo­nas jį ir nu­pjo­vė. Ir at­ve­žė į ma­no tė­viš­kę, Dai­niū­nus. Pa­gul­dė­me tą ąžuo­lai­tį po tė­vo so­din­to­mis lie­po­mis. Išd­ro­žiau jau ki­tą va­sa­rą. Skap­tuo­da­mas liūd­ną Rū­pin­to­jė­lį, vis pri­si­min­da­vau tas 1978 – ųjų me­tų Ka­lė­das. Ta­da te­ko lai­do­ti Tė­vą.

Iš­gir­dęs apie jo mir­tį, at­va­žia­vau į na­mus. Nus­te­bau, pa­ma­tęs kie­me be­si­tvar­kan­čius Jo­ną ir ge­riau­sią tė­vo kai­my­ną Mar­ty­ną Kregž­dę. Kiek jau me­tų praė­jo. Tuoj bus pen­kias­de­šimt. Ne­bė­ra nei Mar­ty­no, nei Jo­no, o iki šiol juos pri­si­me­nu. Jų ge­ru­mą, jaut­ru­mą, sie­los dos­nu­mą man skau­džią va­lan­dą.

Paskutinieji metai

Ne­leng­vi Jo­nui Da­gi­liui bu­vo ke­le­ri pa­sku­ti­nie­ji gy­ve­ni­mo me­tai. Te­ko ko­vo­ti su grės­min­ga li­ga. Ta­čiau ne­nu­lei­do ran­kų. Ir to­liau ra­šė apy­brai­žas ir straips­nius apie žy­mius gim­to­jo kraš­to žmo­nes, juos spaus­di­no „Šiau­rės ry­tuo­se“ ir ki­tuo­se laik­raš­čiuo­se bei žur­na­luo­se. Rū­pė­jo jam ir Lie­tu­vos miš­kų būk­lė, be ato­dai­ros ker­ta­mi miš­kai. Šia te­ma pa­ra­šė ir pa­skel­bė ne vie­ną jaut­rų pub­li­cis­tiš­ką straips­nį.

Sa­vai­tė prieš mir­tį dar ap­lan­kė tė­viš­kę. Tai bu­vo jau­di­nan­čios aki­mir­kos ir jam, ir Jo­ną ly­dė­ju­siai žmo­nai Vil­gel­mi­nai bei ar­ti­miau­siems bi­čiu­liams. Jo­nas jau­tė ir ži­no­jo, kad tai pa­sku­ti­nis at­si­svei­ki­ni­mas su jo gi­mi­mo die­nai pa­žy­mė­ti tė­vo so­din­tu ąžuo­lu, gim­tai­siais na­mais, ku­riuo­se pra­si­dė­jo pra­smin­go gy­ve­ni­mo ke­lias.

Mi­rė Jo­nas po sa­vai­tės, 2019 me­tų ge­gu­žės 18 die­ną. Sa­vai­tė bu­vo li­ku­si ir iki jo 85–ojo gim­ta­die­nio. Po mir­ties „Šiau­rės ry­tuo­se“ pa­si­ro­dė jaut­rus pa­sa­ko­ji­mas apie Jo­ną ir pa­sku­ti­nį jo ap­si­lan­ky­mą tė­viš­kė­je.

Z. Meš­kaus­ko nuo­tr.

Z. Meš­kaus­ko nuo­tr.

Z. Meš­kaus­ko nuo­tr.

Z. Meš­kaus­ko nuo­tr.