Padauža šeštadienis sagstė, traukė nuo pečių šiltesnius drabužius, kedeno plaukus ir viliojo iš namų į gamtos glėbį. Gaivaus oro gurkšnis kaip šviežias medus. Kojos nešte neša į A. Dauguviečio parką.
Pakeliui ir pirmieji pašnekovai. Ką tik iš kirpyklos ištrūkusi pasigražinusi Ramutė. Ji pasuko ne namo, bet į paupį. Įdomesnius vaizdelius fotografuoja. Juos nusiųs draugei Jūratei į Londoną.
Simpatiška mamytė Samanta vyresnėlį Tomą prie Apaščios upės moko žvejoti. Pamokėles stebi mažasis broliukas Adamas.
– Jeigu užkibs, nenešim namo, nekepsim, paleisim atgal į upę, tegul gyvena, – aiškina Adamas.
Dviejų sūnelių mama pasakoja: gyvena jie netoliese, dažnai laisvalaikį leidžia gamtoje, prie Apaščios upės. Stebi ir susipažįsta su augalais, grožisi plaukiojančiomis žuvelėmis. Maudykloje atsirado ir vėžių.
Prie parko gyvenanti Ina iš savo daržo jau rauna savo užsiaugintus ridikėlius. Užaugo Staselės anūkė. Kartu pasidžiaugiam šviestuvų eile. Vakarais jie nušviečia taką į parką.
Pats vidurdienis. Parke žmonių nedaug. Pakrantės naujiena – laiptai į upę. Kai kas juos kritikuoja. Per daug masyvūs tokiai pakrantei. Be to pavojingi. Bus traumų. Pasigendama turėklų… Vyriškis netoliese iš upės traukia žuvį.
Nekimba. Ne, upėje žvejys dar šiemet nesimaudė. Todėl ir negali atsakyti, kokie jie, tie laiptai į upę: patogūs, pavojingi, reikalingi. Apie tai dabar biržiečiai diskutuoja. Vieni laiptus peikia, kitiems laiptų reikia. Kiek žmonių, tiek nuomonių.
Vaikų žaidimo aikštelėje – jauna šeima. Tėvelis Marius, mamytė Kristina su savo dviem atžalom – Marku ir Migle.
– Marius – biržietis. Mes iš Kauno. Visą karantiną leidžiame Biržuose pas Mariaus tėvelius. Labai patinka šiame parke. Ramybės oazė. Tokiame mažame plote kiek daug sutalpinta: upė, miškas, vaikų žaidimo aikštelė, sporto treniruokliai, kalnas, – džiaugiasi Kristina.
Takeliu nuo treniruoklių šnekučiuodamasi su anūkais ateina biržietė Zinaida. Zinaidos anūkai – iš Vilniaus.
– Vilniuje tokio parko nėra, – rimtai pareiškia Tomas.
Tomo žodžius patvirtina sutikta dar viena vilnietė. Lina. Lina – buvusi biržietė. Su dukryte Luka svečiuojasi pas savo mamą Biržuose. Ji dažnai vaikštinėja po parką. Prie moteriškos kompanijos šeštadienį prisijungė Linos krikštasūnis biržietis Domas. Negali nepastebėti ir nepagirti: Lukai gėlių vainikėlis ant galvos. Labai tinka.
– Močiutė Marija jį nupynė. Mano močiutei – 90 metų, – pasidžiaugia Luka.
Vilnietė Lina tikina: parkas – atgaiva. Vilniečiai, anot jos, per karantiną irgi bėga į miškus, bet miškuose žmonių tirštai, kaip autostradoje. Tik čia – ramybė…
– Stebiu pokyčius. Man jie patinka. Ne sąstingis, darbai juda į priekį. Kai ko dar ir nemačiusi. Man įdomu. Atsiranda žmonių, kurie peikia vieną ar kitą iniciatyvą. Diskutuojama dėl betoninių laiptų į upę. O man atrodo, kad viskas čia gerai, pagalvota ir apie vaikus, ir apie jaunimą, ir apie suaugusius, – kalba Lina.
Į parką bandau pažvelgti svečių akimis. Kaip ryškiai žydi eglės. Kur ne kur ant žolės pritiškę neužmirštuolių žiedų ašarėlių. Pakalnučių kvapas – tik prisiminimuose. Užtat obelis prie tvenkinio baltais žiedais apsnigta. Nebe nuotaka. Sengalvėlė. Bus tų spalvų. Prisodinta naujų medelių: beržų, pušų, šermukšnių…
Kai kimba – žvejoja, kai dygsta – grybauja