„Invalidus… į balą”

Taip tvir­ti­na ast­ra­vie­tis Ra­mu­tis Moc­kai­tis. Jis iš ga­ra­žiu­ko iš­si­stu­mia sa­vą neį­ga­lio­jo trans­por­to prie­mo­nę – ža­lią "mo­to­cik­liu­ką", sė­da ant jo ir de­monst­ruo­ja kliū­tis, su ku­rio­mis dau­ge­lį me­tų su­si­du­ria.

Ast­ra­vo gy­ven­to­ją, sta­ty­bi­nės or­ga­ni­za­ci­jos eks­ka­va­to­ri­nin­ką, bul­do­ze­ri­nin­ką Ra­mu­tį Moc­kai­tį su­sarg­di­no mėgs­ta­mas dar­bas. Ra­mu­tis Moc­kai­tis svei­ka­tą dėl pro­fe­si­nės li­gos pra­ra­do prieš 20 me­tų. Ne­ga­lia vy­riš­kį įsprau­dė į kam­pą, bet jis ne­pa­si­duo­da. Pri­vers­tas ne­pa­si­duo­ti, nes rei­kia rū­pin­tis ne tik sa­vi­mi, bet ir li­go­ta sa­vo žmo­na. Iš Ast­ra­vo Bir­žų mies­to cent­rą pa­siek­ti sun­ku, tad vy­riš­kis prieš ke­le­rius me­tus nu­si­pir­ko spe­cia­lią neį­ga­lie­siems skir­tą trans­por­to prie­mo­nę. Iš sa­vo san­tau­pų. Kom­pen­sa­ci­ja jam ne­prik­lau­sė. Juk Ra­mu­tis ne po in­sul­to…

Ra­mu­čiui daž­nai ten­ka lan­ky­tis pas gy­dy­to­jus, rei­kia nu­si­pirk­ti mais­to par­duo­tu­vė­se, tur­gu­je. Kar­tais vy­riš­kis ant sa­vo „mo­to­cik­liu­ko” ga­li­nės sė­dy­nės so­di­na­si ir sa­vo žmo­ną.

– Ma­no mo­to­cik­liu­kas – ki­nų ga­my­bos, bet jei­gu nu­tuo­ki, kaip jį pri­žiū­rė­ti, tai džiaugs­mas, – gi­ria sa­vo trans­por­to prie­mo­nę pa­šne­ko­vas. Vi­sa bė­da, kad Ra­mu­čio mo­to­cik­liu­kas be spar­nų…

Ke­lias, ku­riuo Ra­mu­tis Moc­kai­tis iš na­mų iš­va­žiuo­ja į Bir­žų mies­tą nu­sė­tas gi­lio­mis duo­bė­mis. Ra­mu­tis du kar­tus skai­čia­vo, kad neap­si­rik­tų: ke­lio at­kar­po­je – 60 duo­bių duo­be­lių. Ke­lias prieš 50 me­tų bu­vęs net as­fal­tuo­tas. Ke­liu nau­do­ja­si ke­lių dau­gia­bu­čių na­mų gy­ven­to­jai, laiš­ka­ne­šė, sku­bios pa­gal­bos tar­ny­bos, ko­lek­ty­vi­nio so­do šei­mi­nin­kai…

– Kaip tik duo­be­lė, taip ir virs­tu ant šo­no. Duo­bės van­dens pil­nos. Aną­kart pa­si­py­nė po ra­tais duo­bė ap­trauk­ta le­du, įlū­žau ir stop. Ge­rai, kad tu­rė­jau dvi gel­bė­ji­mo­si prie­mo­nes – laz­dą ir mo­bi­lų­jį te­le­fo­ną. Iš­sik­vie­čiau kai­my­ną Bro­nių. Bro­nius ma­ne iš­va­da­vo iš ba­los. Da­bar ka­da tik va­žiuo­ju iš na­mų, į na­mus grįž­da­mas skam­bi­nu ir šau­kiuos sa­vo ge­ro­jo kai­my­no pa­gal­bos. Bro­nius ma­ne per ba­las pri­lai­ko, – pa­sa­ko­ja sa­vo nuo­ty­kius Ra­mu­tis.

Ir kvie­čia­si į tal­ką Bro­nių. „Bir­žie­čių žo­džiui” Ra­mu­tis de­monst­ruo­ja, kaip jis per ba­las va­žiuo­ja. Iš­ma­tuo­jam ir ba­los gy­lį. 30 cen­ti­met­rų!

– Bu­vęs Bir­žų se­niū­ni­jos se­niū­nas, da­bar­ti­nis me­ras Vy­tas Ja­rec­kas mū­sų pro­ble­mą ži­no­jo, krei­piau­si ne kar­tą. Ne­pa­dė­jo. Val­džia ir to­liau mus mai­ti­na pa­ža­dais. Bu­vo at­va­žia­vu­si ma­ši­na, skal­dos pa­py­lė ant ke­lių duo­be­lių ke­lio at­kar­pos pra­džio­je, kur sto­vi bui­ti­nių šiukš­lių kon­tei­ne­riai, ir vis­kas. Čia, ma­tyt, ko­mu­na­li­nin­kai sau ke­lią pa­si­tai­sė, kad jiems ne­rei­kė­tų per duo­bes kra­ty­tis, o mes vargs­tam ir kiek dar varg­sim? – skun­dė­si vy­riš­kis.

Varg­sim, Ra­mu­ti, tol, kol mū­sų val­di­nin­kai dirbs ne­mėgs­ta­mą dar­bą.