Naujausios
KELIAUKITE SU „ŠIAULIŲ KRAŠTU“
Žemyn upe į vyšnių sodą
Žagarę (Joniškio rajonas) galima pažinti ne tik pėdomis tvirtai minant šimtmečius menančiomis gatvėmis, bet ir tyrinėjant ją iš Švėtės upės vandenų.
Nuotykius mėgstanti joniškiečių bendraminčių draugija vandens taku keliauja jau ne pirmus metus ir toliausiai yra pasiekę Augstkalnės (Latvija) miestelį už maždaug 7 kilometrų nuo sienos. Šį kartą bičiuliai pakartojo lengviausią trasą – nuo Kaliausių fabrikėlio iki Vyšnių sodo.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Valtys pajuda link užtvankos
Švėtės gatvėje ant upės kranto įsikūrusiame Kaliausių fabrikėlyje, kuriame artėjant Vyšnių festivaliui užverda didieji kaliausių kūrimo darbai, renkasi vandens mėgėjų, norinčių save išbandyti ir „pasikrauti“ gerų emocijų, būrelis.
Komanda darniai pumpuoja gumines valtis, rikiuoja irklus, aunasi guminius batus, velkasi apsiaustus, neperšlampamas striukes. Žygis privalo vykti pagal planą.
Prie kranto prisišvartuoja Arvydas Leimontas ir Vidas Sakalauskas, atplaukę iki fabrikėlio iš tolesnės pakrantės sodybos.
Du pirmieji ekipažai pajuda link užtvankos, žagariečių vadinamojo „bliūdo“, pastatyto sovietiniais metais. Švėtė čia plati, o vandens gylis, spėjama, siekia apie keturis metrus.
Vanduo neša link užtvankos
Sėkmingai besiiriantys vyrai valtis už kelių šimtų metrų nuvairuoja iki smėlėto paplūdimio. „Bliūdą“ reikės apeiti pėsčiomis.
Kitos dvi komandos, pajudėjusios vandens taku, krykštaudamos slenka dešiniau ir pavojingai artėja link užtvankos.
Vienoje šių valčių sėdėjusi moteris vėliau prisipažins pirmą kartą gyvenime irklavusi.
Į pagalbą nuskuba Žagarės bendruomenės pirmininkas Vidas Sakalauskas. Jis savo valtimi sustabdo kitus du ekipažus ir parstumia iki kranto.
Valtys keliamos ant pečių ir kertamas tiltas ties senu vandens malūnu, kuriame sovietiniais metais įrengti gyvenamieji butai.
Kad pastatas pilnas gyvybės, liudija languose šypsenomis pražydę veidai. Vietiniams smalsu, kokie „dyvų dyvai“ šalia namų dedasi.
Plaukikai nusileidžia laiptukais žemyn po tiltu, ieškodami geriausios vietos tolesniam startui. Tai – nemenka užduotis, nes seklesnėje vietoje upė prižėlusi, žolės pinasi, kimba, tarsi šlapios virvės.
Pats trasos smagumas
Pajudėję pirmyn irkluotojai pajunta trasos smagumą. „Ir vingiuoji, ir šokinėji, ir akmenimis valties dugną brūžini. Tikra turistinė upė,“ – „Šiaulių kraštui“ komentavo Žagarės regioninio parko direktorius Mindaugas Balčiūnas.
Iš valčių sklinda entuziastingi šūksniai, krykštavimas, juokas. Vandens gysla taip susiaurėja, kad galima rankomis atsistumti nuo vieno kranto iki kito. Tenka stumtis ir nuo pavojingai išlindusių šakų. Kai kur jos uždengia upę ir pasijunti lyg po stogu, žaliose, ūksmingose džiunglėse.
Netikėtai vieno ekipažo keleivis ranka užgriebia pakrantės sodyboje įrengtą elektrinį aptvarą. Srovė nupurto jį ir bendrakeleivę. Kažkas replikuoja: „Niekis, bus ką prisiminti.“
Prarėžta valtis, sulūžęs irklas
Kas spėja dairytis į šalis, dešinėje išvysta XIX amžiaus vėjinį malūną netoli D. Naryškino dvaro. Artėjant prie vyšnių sodo, pasodinto Žagarės Vyšnių festivalio garbei, kairėje išnyra laipiojimui skirta medinė konstrukcija „voras“, priešingame krante laigo besiganantys žirgyno ristūnai.
Maršrutas baigiasi. Valtys traukiamos ant žolės. Viena jų – neįprastai sunki. Pavertus šonu iš kelių prorėžų čiurkšlėmis veržiasi vanduo.
Kitas praradimas – lūžęs irklas.
„Mėginčiau trasą įveikti antrą sykį, nors ir plaukti beveik nemoku,“ – atvirauja joniškietė Giedrė Rakštienė.
Iš vandens išlipę keliauninkai gręžia permirkusius darbužius ir skuba į medinę pavėsinę pasišildyti arbata. Įveiktas vienas kilometras Švėtės upės.
Naktinis nuotykis
Keliautojai iš Joniškio turi sudarę tris maršrutus po Žagarę ir apylinkes. Be šio, trumpiausio, dar yra trasa "Raktuvės kalnas–Kaliausių fabrikėlis" ir "Vyšnių sodas– Augstkalnė" (ilgiausias, su daug kliūčių, apie 4 valandas trunkantis maršrutas).
„Kaliausių fabrikėlis–vyšnių sodas" – lengviausia trasa. Ja dažnai plaukiame su vaikais. Dabar gražiausias metas, kai žydi sodai, vyšnios, suvešėjusi gamta. O štai praėjusiais metais iki Augstkalnės yrėmės naktį,“ – mena Aušra Petrauskienė.
Numatyta buvo kitaip, todėl keliautojai tąsyk nepasiėmė net kišeninių žibintuvėlių. Iš Žagarės pajudėjo apie 6 vakaro, bet neapskaičiavo, kad finišą pasieks tik po keturių valandų, jau visiškai sutemus.
„Iriamės, iriamės, sutemos valtis užklojo, o galo nematyti. Ir vis gilesnė upė regisi. Vaikinai buvo pasiėmę meškeres pažvejoti, jas tamsoje sulaužė, – pasakoja joniškietė Rasa Kazimieraitienė. – Galvojome: reikia ieškoti išėjimo iš tamsos karalystės. Bandome į vieną pusę judėti – augalų sąžalynai neleidžia pasiekti kranto. Pasukame į kitą pusę – bebrų išvartos užtveria priėjimą. Nieko kito neliko – tik plaukti, kol pasieksime maršruto pabaigą...“
Besiiriant sprogo viena valtis, kurioje kompanija buvo sudėjusi sausus rūbus persirengti. Teko juos gelbėti, griebiant iš vandens.
Smagiausias maršrutas
Trečiasis maršrutas – nuo Raktuvės piliakalnio iki Kaliausių fabrikėlio, jį išmėginusiųjų teigimu, suteikia daugiausia adrenalino, ypač ties garsiojo puodų namo šeimininko Edmundo Vaičiulio sodyba.
Ten upė pilna slenksčių, akmenų, per kuriuos tenka smagiai pašokinėti, kartais ir iš valties iškristi į negilią, bet sraunią vandens vagą.
Šis vandens kelias – gausus istorinių objektų.
Apie 100 metrų atstumu nuo pirmojo Švėtės vingio ties gyventojų iniciatyva pastatu mediniu tiltu atsiveria 12–14 metrų aukščio Raktuvės piliakalnis su medine koplyčia.
Pačioje koplyčioje, kurią supa kapinės, šiuo metu įrengta sakralinių dirbinių ekspozicija: surinkti nebereikalingi metaliniai kryžiai, kabo dvasininkų rūbai.
Dar vienas vingis ir akys nebežino, ką rinktis – kairiajame upės šlaite žvelgti į žydintį sodą ar į dešinėje išnirusį mūrinį vėjinį Juozo Žlabio Žengės malūną.
Srauni tėkmė neša artyn miesto centro. Pakeliui palieka dar vienas malūnas – vandens, priklausantis jau minėtam Žagarės visuomenininkui E. Vaičiuliui. Toliau prie upės beveik į jį žengdamos rikiuojasi kitų gyventojų sodybos.
Už pirmojo betoninio miesto tilto artėjama prie Senosios Žagarės bažnyčios ir Veidės kalnelio.
Pavasario drąsuoliai
Mintis pirmą kartą išbandyti Švėtės vandenis prieš keletą metų kilo sodybą Žagarėje turinčiai joniškietei Jūratei Nemeikšienei.
„Buvo ankstyvas pavasaris, gal kovo mėnuo, Švėtė smarkiai patvinusi. Išgirdome šūksnius, juoką ir išvydome pro mūsų namus kaip kulka pralekiant valtį su žmonėmis. Kitą savaitę ir išplaukėme. Buvo nuostabus vaizdas – užlietos pievos, nuo medžio link medžio atsistumi,"– mena Jūratė.
Tokių kelionių valtimis entuziastų Žagarėje beveik nėra. Daugiausia plaukia joniškiečiai. Tačiau šias trasas tiktų išbandyti ir į miestą užsukusiems turistams, ir vietiniams gyventojams. Žaluma iš vandens atrodo beveik magiškai, kai kur net primindama džiungles.
Švėtė
Švėtė – upė šiaurės Lietuvoje (Šiaulių ir Joniškio rajonuose) ir pietinėje Latvijoje (Tervetės ir Jelgavos savivaldybės). Ilgis 123 kilometrai, iš jų Lietuvoje – 55 kilometrai. Įteka į Lielupę 8 kilometrai į šiaurės vakarus nuo Jelgavos.
Nuo Lietuvos sienos teka ~10 metro gylio slėniu. Aukštupys sausomis vasaromis išdžiūsta, žiemą įšąla iki dugno.
Prie Švėtės įsikūrusios gyvenvietės: Gaižaičiai, Minčaičiai, Žagarė (Lietuva), Augstkalnė, Mūrmuiža, Ūziniai, Švėtė, Jelgava (Latvija).
Parengta pagal www.wikipedia.org
Autorės nuotr.
NEŠIMAS: Ties užtvanka valtys pernešamos per tiltą.
DŽIUNGLĖS: Kai kur maršrutas tampa panašus į džiungles.
STEBĖJIMAS: Prie užtvankos buvusiame malūne gyvenantys žagariečiai per langus stebi, kokie „dyvai“ čia vyksta.
PRORĖŽOS: Vidas Sakalauskas iš prarėžtos valties bando išleisti vandenį.
STARTAS: Nuo Kaliausių fabrikėlio pajuda Vidas Sakalauskas (irkluoja) ir Arvydas Leimontas.
DVIESE: Gerda Kinderienė jau ne pirmą kartą Švėte plaukė su šešiamete dukra Urte.
UŽTVANKA: Švėtės užtvanka, vietinių vadinama „bliūdu“, įspūdingai atrodo bet kokiu oru.
PAGALBA: Vidas Sakalauskas atskubėjo į pagalbą link užtvankos nešamoms keliauninkėms ir nuvairavo jas į krantą.
IŠPLATĖJIMAS: Artėjant link užtvankos upė platėja.
SANGRŪDA: Negilioje Švėtės vagoje valtims susigrūdus tenka ir pabraidyti.
IEŠKOJIMAS: Kitapus užtvankos reikia paieškoti tinkamos vietos, kur nuleisti valtį.
ĮVEIKTA: Giedrė Rakštienė ir Mindaugas Balčiūnas įveikė maršrutą.
ŽIRGAI: Artėjant prie trasos pabaigos dešiniajame krante akį traukia besiganantys žirgai.
VAIZDAS: Nuo užtvankos tilto atsiveria vešli, žalumos pritvinkusi gamta.
VYŠNAITĖ: Vyšnių sode žydi prieš porą metų pasodintos vyšnaitės.
MALŪNAS: Dešinėje išnyra XIX amžiaus vėjinio malūno kepurė.
PLAUKIMAS: Plaukti galima ir be irklų.
PABAIGA: Prie finišo artėja gausus būrys keliauninkų.
PASIRUOŠIMAS: Guminės valtys ruošiamos žygiui.
GRĘŽIMAS: Sušlapusias kelnes gręžia Lina Rubežienė su sūnumi Ignu.
MEDIS: Pakely išnyra įspūdingo kamieno medis.
ŽVILGSNIS: Ar dar toli iki maršruto pabaigos?..