Naujausios
Žemaitę pavergė aukštaičių folkloras
Baisogalos (Radviliškio rajonas) folklorinio ansamblio „Dainoriai“ vadovė Stasė Anglickienė jau ne vieną dešimtmetį sėkmingai puoselėja šio krašto folklorą. Ansamblio, kuris pripažintas geriausiu šalies kaimo folkloro ansambliu, darbas įvertintas “Aukso paukšte“.
Saulius JUŠKEVIČIUS
Su muzika visada
Nuo mažens S. Anglickienę jos žemaičių tėvų namuose lydėjo muzika. Tėvelis buvo kaimo muzikantas. Grojo smuiku, armonika, būgnu, basete, o mama, nors dirbo fermoje, buvo kaimo šviesuolė, dainorka ir giedotoja. Namuose visada būdavo pilna žmonių.
„Moterys pas mamą dažnai iki vidurnakčio užsisėdėdavo, dažnai pas mus vykdavo vakaruškos. Būdavo šokami ir etnografiniai šokiai. Todėl daugelis etnografinių elementų man žinomi dar nuo vaikystės“, — pasakoja baisogalietė.
Pradėjo nuo zootechnikos
Kultūros darbuotojos profesiją S. Anglickienė pasirinko spontaniškai.
Jaunystėje ji svajojo tapti zootechnike ir buvo padavusi dokumentus mokytis technikume, į kurį įstojo be vargo. „Kai patekau į laboratoriją ir išvydau gyvulių skeletus, iš karto susirinkau savo daiktus ir — namo“, — prisimena moteris.
Kaip tik tuo metu po rajoną važinėjo Vilniaus kultūros mokyklos priėmimo komisija, kuri ieškojo būsimų moksleivių, buvo rengiamos kandidatų peržiūros. Į vieną iš jų nuėjo ir Staselė. Ji iš karto buvo atrinkta į būsimųjų moksleivių grupę.
Baigus mokslus, Kultūros skyriuje jai pasiūlė padirbėti neseniai Baisogaloje pastatytuose zoniniuose kultūros namuose.
Du dešimtmečiai su „Dainoriais“
Beveik dešimtmetį ansambliui vadovaujanti ir antra tiek su kolektyvu dirbanti S. Anglickienė sako, kad „Dainoriai“ — išskirtinis kolektyvas.
Kai 1994-aisiais ji pradėjo dirbti antrąja ansamblio vadove, kolektyvas jau buvo pradėjęs byrėti. Senieji, nuo pat įkūrimo ansamblyje dainavę baisogališkiai, buvo iškeliavę Anapilin arba pasiligoję. Jaunų žmonių į ansamblį sunkiai galėjai prisikviesti. Neskubėjo čia ir pagyvenusieji. Buvo likęs tik ansamblio branduolys.
„Kartu su Jadvyga Kabliene ėmėme vaikščioti po kiemus, ieškoti muzikantų, dainininkų, šokėjų. Pavyko prisikviesti ir keletą jaunesnių žmonių“, — sako vadovė.
Puoselėja tradicijas
Pradėjus vadovauti kolektyvui, kilo idėja parengti programą, kurioje būtų tik Baisogalos krašto dainos, muzika, šokiai, skambėtų tik to krašto tarmė. Ir vėl iškilo klausimų: kokia ta Baisogalos krašto tarmė? Vienoje pusėje kalba vienaip, kitoje — kitaip.
Vėl buvo vaikščiojama po kiemus, važinėjama po kaimus. Kai ko pavyko rasti archyvuose. Iš surinktos medžiagos ir buvo nuspręsta parengti trumpą programėlę „Baisogalietiškos krikštynos“.
„Krikštynas“ pamatę, Dainų šventės atrankos komisijos nariai įvertino trumpai: ansamblis vyksta į šventę!
Vilniuje dalį baisogaliečių programos nufilmavo televizija ir parodė visai Lietuvai.
Keliauta, koncertuota
Per beveik dvidešimt metų S. Anglickienei su ansambliu teko pabuvoti Prancūzijoje, Latvijoje, nemažai koncertuoti Lietuvoje, dalyvauti įvairiuose festivaliuose, patirti nuotykių, patekti į įvairias situacijas. Vienas jų vadovė prisimena su šypsena, kitas — su kartėliu širdyje.
Įsiminė išvyka į Prancūziją. 20 žmonių grupė, visi pirmą kartą savo gyvenime, vyko į šią šalį.
Kasdien žiūrovams kolektyvas parodydavo po du koncertus ir surengdavo vakaronę. Pradžioje prancūzai į baisogališkių renginius nelabai noriai eidavo, nes liūdnokos etnografinės dainos šeimininkų netraukė. Teko skubiai keisti programą, ir lietuvių kolektyvas tapo pats mėgstamiausias.
Etnografinis palikimas — tautos turtas
S. Anglickienė džiaugiasi, kad dabartinis jaunimas pamažu pradeda domėtis savo kultūra, etnografija. Jei dar prieš dešimtmetį gimnazijoje rengiamuose koncertuose vos vieną kitą galėjai ištempti šokti liaudiškų šokių, tai dabar ne tik mažesnieji, bet ir abiturientai iki devinto prakaito sukasi polkos ritmu.
Į kultūros namus dažnai užsukantys darželinukai taip pat jau pratinami prie tautos kultūrinio palikimo. „Su kokiu susidomėjimu jie apžiūrinėja instrumentus, bando spaudyti armonikų klavišus ar stebi kolektyvo repeticiją“, — patenkinta pasakoja S. Anglickienė.
Jai prieš dešimtmetį kilo idėja rengti festivalį „Nemirštanti tautos gaida“, kuris — tarsi kvietimas saugoti savo kultūrinį palikimą, etnografiją, folklorą. Moteris jau daugelį metų etnografinį palikimą propaguoja ir pindama juostas. Jos juostomis pasidabinęs ne tik “Dainorių“ ansamblis, bet ir kultūros namų šokių kolektyvas, kapela, kelių Kauno miesto mokyklų ir darželių kolektyvai, Garliavos folkloro ansamblis. Ji — tautodailininkų sąjungos narė.
Sauliaus JUŠKEVIČIAUS nuotr.
VADOVĖ: „Dainorių“ kolektyvo vadovė Stasė Anglickienė — Baisogalos krašto folkloro puoselėtoja.
ŠVENTĖ: Baisogalos folkloriniam ansambliui „Dainoriai“ buvo įteikta “Aukso paukštė“.
KRIKŠTATĖVIAI: Buvęs Kultūros skyriaus vedėjas Augenijus Jurgauskas ir Stasė Anglickienė beveik dešimt metų buvo folkloro festivalio „Nemirštanti tautos gaida“ iniciatoriai ir puoselėtojai.