Vienos nuotraukos istorija: „Žmogus planuoja, Dievas juokiasi“

Vie­nos nuo­trau­kos is­to­ri­ja: „Žmo­gus pla­nuo­ja, Die­vas juo­kia­si“

Jei kas nors šiau­lie­čiui Ne­ri­jui Kund­ro­tui prieš du de­šimt­me­čius, kai tar­na­vo mi­si­jo­je Kroa­ti­jo­je, bū­tų pa­sa­kęs, jog atei­ty­je taps pe­da­go­gu, bū­tų pa­si­juo­kęs į akis. Li­ki­mas pa­siū­lė dar įdo­mes­nį vi­ra­žą: da­bar jis yra mi­si­jo­je žu­vu­sio drau­go Nor­mun­do Val­te­rio var­do mo­kyk­los di­rek­to­rius.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Ve­žė fo­tog­ra­fą

1994 me­tų ru­de­nį fo­tog­ra­fo Ta­do Damb­raus­ko da­ry­to­je nuo­trau­ko­je Kroa­ti­jo­je, prie kont­ro­lės po­sto pa­sie­nio zo­no­je, sto­vi tri­se: Nor­mun­das Val­te­ris, Ne­ri­jus Kund­ro­tas ir Vi­das Za­bie­la.

Tai bu­vo pir­mo­ji tarp­tau­ti­nė tai­kos pa­lai­ky­mo mi­si­ja, ku­rio­je da­ly­va­vo Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės ka­riai – tarp­tau­ti­nė Jung­ti­nių Tau­tų ope­ra­ci­ja UNP­RO­FOR.

N. Kund­ro­tas pui­kiai pri­si­me­na, kaip bu­vo pa­da­ry­ta ši nuo­trau­ka. Tą­kart ka­rius lan­kė tuo­me­tis kraš­to ap­sau­gos mi­nist­ras Li­nas Lin­ke­vi­čius, da­ly­va­vęs su­si­ti­ki­me su Da­ni­jos gy­ny­bos mi­nist­ru. Mi­nist­rai sto­vyk­lo­je ap­ta­rė to­les­nius veiks­mus – lie­tu­viai į pir­mą­ją mi­si­ją va­žia­vo Da­ni­jos ba­ta­lio­no su­dė­ty­je.

Fo­tog­ra­fas T. Damb­raus­kas N. Kund­ro­tui pa­si­sa­kė no­rįs įam­žin­ti ka­ro žaiz­das. N. Kund­ro­tas, bū­rio vai­ruo­to­jas, pui­kiai ži­no­jo te­ri­to­ri­ją. Fo­tog­ra­fui jis pa­ro­dė su­sprog­din­tus na­mus, su­šau­dy­tą ge­le­žin­ke­lio sto­tį bei trau­ki­nį su te­be­by­ran­čiais grū­dais, snai­pe­rių liz­dus. Pag­rin­di­nė mies­to gat­vė, sau­gan­tis nuo snai­pe­rio iš van­dens bokš­to, bu­vo pa­deng­ta bre­zen­tu.

Pos­te at­sky­ri­mo zo­no­je ZOS (Zo­ne of Se­pa­ra­tion), prie Ser­bi­jos lai­ki­nai užim­tos Kroa­ti­jos te­ri­to­ri­jos, bu­dė­jo Nor­mun­das Val­te­ris ir Vi­das Za­bie­la, bu­vo to­li­miau­sias ke­lio­nės taš­kas.

N. Kund­ro­tas pri­si­me­na: si­tua­ci­ja tuo lai­ku bu­vo įtemp­ta. Kroa­tai sie­kė at­siim­ti sa­vo is­to­ri­nes že­mes, pa­siek­ti Sa­vos upę, Bos­ni­ją ir Her­ce­go­vi­ną. Hrvats­ka Kos­taj­ni­ca ir Bo­sans­ka Kos­taj­ni­ca – mies­tas, ku­rį upė da­li­ja į Kroa­ti­ją bei Bos­ni­ją ir Her­ce­go­vi­ną.

„Pa­si­se­kė, kad mū­sų mi­si­jos me­tu nie­ko la­bai rim­to neį­vy­ko. Ži­no­ma, pa­si­šau­dy­mų, pa­sprog­di­ni­mų bū­da­vo“, – sa­ko N. Kund­ro­tas.

Nuot­rau­kų, pri­si­me­na šiau­lie­tis, T. Damb­raus­kas pa­da­rė daug, ne vi­sos jos pa­si­ro­dė vie­šu­mo­je. Vė­liau, kai ka­riai jau grį­žo iš mi­si­jos, T. Damb­raus­kas su­ren­gė fo­tog­ra­fi­jų pa­ro­dą Sei­me.

Ko­dėl iš­po­pu­lia­rė­jo nuo­trau­ka su tri­mis sa­va­no­riais? N. Kund­ro­to nuo­mo­ne, dėl N. Val­te­rio žū­ties. N. Val­te­ris žu­vo 1996 me­tais, pa­tru­liuo­da­mas šiau­ri­nė­je Bos­ni­jo­je NA­TO va­do­vau­ja­mos IFOR ope­ra­ci­jos me­tu.

Bu­vo nu­baus­tas

Tri­jų ka­rių nuo­trau­ka tu­ri ir is­to­ri­jos tę­si­nį. Sve­čiams iš­vy­kus, po sa­vai­tės N. Kund­ro­tas su­lau­kė griež­to tuo­me­čio kraš­to vi­ce­mi­nist­ro Jo­no Ge­čo pa­pei­ki­mo.

„Ma­ne la­biau­siai skau­di­na tai, už ką bu­vau nu­baus­tas. Pa­pei­ki­mo prie­žas­tis – sa­va­va­liš­kas pa­si­ša­li­ni­mas iš tar­ny­bos vie­tos, – sa­ko N. Kund­ro­tas. – No­rint iš­va­žiuo­ti, rei­kia pra­šy­ti aukš­tes­nio vir­ši­nin­ko lei­di­mo. Man rei­kė­jo nuei­ti pas bū­rio va­dą. Si­tua­ci­ja su­si­klos­tė taip: Ta­dui pa­sa­kiau, kad be lei­di­mo vež­ti ne­ga­liu. Tuo la­biau, kad Ta­das, vir­ši­la, bu­vo su ci­vi­lio rū­bais. Jis nuė­jo pas bū­rio va­dą ir grį­žo ap­si­vil­kęs ka­pi­to­no uni­for­mą. Tuo me­tu vie­nin­te­lis ka­pi­to­nas bu­vo bū­rio va­das. Vis­kas tvar­ko­je: su­de­rin­ta. Kai par­va­žia­vo­me, bū­rio va­das ma­nęs jau lau­kė: „Kur tu bu­vai? Kas ta­ve lei­do?“

N. Kund­ro­tas iš ka­ri­nės pu­sės pri­pa­žįs­ta sa­vo klai­dą, bet ma­no, kad tą­kart lai­mė­jo as­me­ni­nės va­do am­bi­ci­jos.

Nuot­rau­ko­je N. Kund­ro­tas įam­žin­tas su ūsais. Juo­kia­si, kad ūsai bu­vo kerš­to pla­nas tam pa­čiam bū­rio va­dui. Ka­riai bu­vo už­si­žel­di­nę barz­das, nes mu­sul­mo­nai la­biau ver­ti­na barz­do­tus vy­rus. Bet va­das už­si­spy­rė, kad ka­riai tu­ri at­ro­dy­ti taip, kaip at­vy­ko į mi­si­ją. „O aš at­va­žia­vau su trum­pais ūsais! Barz­dą nu­si­sku­tau, o il­ges­nius ūsus pa­si­li­kau“, – juo­kia­si N. Kund­ro­tas. Ūsus nu­si­sku­to iš kar­to grį­žęs na­mo.

Li­ki­mo iro­ni­ja

Dvie­jo­se tai­kos pa­lai­ky­mo mi­si­jo­se Bal­ka­nuo­se da­ly­va­vęs N. Kund­ro­tas tar­nau­ti Ku­ni­gaikš­čio Vai­do­to me­cha­ni­zuo­tųjų pės­ti­nin­kų ba­ta­lio­ne pra­dė­jo 1992 me­tais – bu­vo priim­tas ant­ruo­ju įsa­ky­mu.

Su N. Val­te­riu su­si­pa­ži­no 1994 me­tais, per pra­ty­bas Pab­ra­dė­je, ku­rio­se da­ly­va­vo ke­lių vals­ty­bių ka­riai. 85 pro­cen­tai pra­ty­bo­se da­ly­va­vu­sių lie­tu­vių rugp­jū­tį iš­vy­ko į mi­si­ją.

Ar tuo­met ka­rys ga­lė­jo bent įsi­vaiz­duo­ti, kad vie­ną die­ną taps sa­vo drau­go var­do mo­kyk­los di­rek­to­riu­mi?

„Žmo­gus pla­nuo­ja, Die­vas juo­kia­si“, – šia tie­sa įsi­ti­ki­no N. Kund­ro­tas. Dar „gi­lio­je jau­nys­tė­je“ jis no­rė­jo sto­ti į ka­ro mo­kyk­lą. Kai ma­mos drau­gė pe­da­go­gė siū­lė tap­ti pe­da­go­gu, prieš­ta­ra­vo iš vi­sos šir­dies: „Ką kal­ba­te? Aš – pe­da­go­gas, mo­ky­to­jas?! Kad ir kaip gy­ve­ni­mas su­si­klos­tys – ge­riau grį­šiu į ko­lū­kį, dirb­siu vai­ruo­to­ju!“

Ir gy­ve­ni­mas su­si­klos­tė ki­taip. Ka­riuo­me­nė, Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bė, Sa­va­no­rių pa­jė­gos, tar­ny­ba Vai­do­to ba­ta­lio­ne, baig­ta tuo­me­ti­nė Kau­no ka­ri­nin­kų mo­kyk­la. Ga­vo lei­te­nan­to laips­nį, iš­vy­ko į mi­si­ją. Atė­jo lai­kas sto­ti į Ka­ro aka­de­mi­ją. Tar­nau­da­mas Ruk­lo­je, tai­kos pa­lai­ky­mo pa­jė­go­se, bai­gė pir­mą­ją stu­di­jų pa­ko­pą.

Kai kū­rė­si Mo­ko­ma­sis pul­kas, N. Kund­ro­tas pa­reiš­kė no­rą tęs­ti moks­lus Ka­ro aka­de­mi­jo­je, bet ne­ga­vo lei­di­mo. Ne­nu­si­lei­do: įsto­jo į Šiau­lių uni­ver­si­te­tą, ga­vo tuo­me­čio ka­riuo­me­nės va­do Jo­no Kron­kai­čio pa­lai­mi­ni­mą mo­ky­tis ir įgi­jo so­cia­li­nio pe­da­go­go iš­si­la­vi­ni­mą.

Dar be­si­mo­ky­da­mas at­li­ko pra­kti­ką Lie­po­rių gim­na­zi­jo­je, kur su­si­pa­ži­no su Lo­re­ta Ta­mu­lai­tie­ne, kar­tu or­ga­ni­za­vo vai­kams žy­gius, sto­vyk­las. Kai L. Ta­mu­lai­tie­nė ta­po da­bar­ti­nės Nor­mun­do Val­te­rio jau­ni­mo mo­kyk­los di­rek­to­re, N. Kund­ro­tui pa­siū­lė or­ga­ni­zuo­ti sto­vyk­las šios mo­kyk­los moks­lei­viams. Sa­va­no­riš­kai dirb­ti mo­kyk­lo­je pra­dė­jo dar be­tar­nau­da­mas ka­riuo­me­nė­je. Gi­mė min­tis dėl ne­for­ma­laus švie­ti­mo – mo­kyk­lo­je įstei­gė jau­no­jo ka­rio bū­re­lį, ku­ris po me­tų ta­po ikip­ro­fe­si­niu ug­dy­mu.

Mo­kyk­lo­je N. Kund­ro­tas įsi­dar­bi­no prieš pen­ke­rius me­tus, išė­jo į at­sar­gą. Šie­met lai­mė­jo kon­kur­są ir ta­po mo­kyk­los va­do­vu.

Nuo 2012 me­tų šio­je švie­ti­mo įstai­go­je vei­kia eks­po­zi­ci­ja, skir­ta žu­vu­siam ka­riui. N. Val­te­rio ma­ma, iš­vyk­da­ma į JAV, N. Kund­ro­tui ati­da­vė daug sū­naus daik­tų. Dau­gu­mą jų N. Kund­ro­tas per­da­vė Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jui. Mo­kyk­los eks­po­zi­ci­jo­je sau­go­mos ka­rio nuo­trau­kos, juos­ta, ant ku­rios N. Val­te­ris bu­vo su­se­gęs ženk­liu­kus, ant­siu­vus, liu­di­jan­čius, ko­kio­se pra­ty­bo­se, mi­si­jo­se da­ly­va­vo.

Jau­ni­mo mo­kyk­lai Nor­mun­do Val­te­rio var­das bu­vo su­teik­tas prieš tre­jus me­tus.

Jo­no TA­MU­LIO repr.

NUOT­RAU­KA: 1994 me­tų nuo­trau­ko­je – (iš kai­rės) Vi­das Za­bie­la, Nor­mun­das Val­te­ris ir Ne­ri­jus Kund­ro­tas. De­ši­nia­me kam­pe ma­ty­ti N. Kund­ro­to at­vai­ruo­to sunk­ve­ži­mio du­rys.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr. repr.

LI­KI­MAS: Šiau­lių Nor­mun­do Val­te­ro jau­ni­mo mo­kyk­los di­rek­to­rius Ne­ri­jus Kund­ro­tas prieš po­rą de­šimt­me­čių ne­ga­lė­jo nė pa­gal­vo­ti, jog vie­ną die­ną taps mo­kyk­los, pa­va­din­tos jo drau­go var­du, va­do­vu.

VA­DO­VAS: Šiau­lių Nor­mun­do Val­te­ro jau­ni­mo mo­kyk­los di­rek­to­rius Ne­ri­jus Kund­ro­tas ro­do eks­po­zi­ci­ją, skir­tą bu­vu­siam mi­si­jų drau­gui Nor­mun­dui Val­te­riui.

KA­RYS: Mi­si­jo­se Bal­ka­nuo­se Ne­ri­jus Kund­ro­tas tar­na­vo du kar­tus.