Vienkiemyje pildosi svajonės

Vien­kie­my­je pil­do­si sva­jo­nės

„Jei nak­tį pa­bu­dęs ne­ga­li už­mig­ti, pa­klau­sai kly­kian­tį apuo­ką, nak­ti­nį gam­tos gy­ve­ni­mą ir lai­min­gas už­mie­gi vėl. Ry­tą pra­ve­riu lan­gą – ave­lės jau duo­nos lau­kia. O dar paukš­čių gies­mės...“ Taip apie sa­vo lai­mę, ne­se­niai įsi­gy­tą vien­kie­mį, pa­sa­ko­ja Lai­ma Sko­pie­nė. Bu­vu­si Šiu­py­lių (Šiau­lių r.) bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė ir vie­tos ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­rė da­bar ūki­nin­kau­ja Pet­ro­nių kai­me, ne­to­li Grik­pė­džių, Pakruojo rajone.

Ja­ni­na VAN­SAUS­KIE­NĖ

pakruojis@skrastas.lt

Pet­ro­niai – Žei­me­lio se­niū­ni­jos nyks­tan­tis vien­kie­mių kai­mas. Se­nie­ji gy­ven­to­jai iš­mi­rė, jau­ni­mas vien­kie­mius pa­li­ko se­niai.

Lai­ma Sko­pie­nė ne vie­ne­rius me­tus ieš­ko­jo nu­si­pirk­ti vien­kie­mį, ku­ria­me bū­tų daug erd­vės, di­de­li se­no­vi­niai ūki­niai pa­sta­tai ir se­ni me­džiai. To­kį vien­kie­mį prieš ket­ve­rius me­tus su­ra­do Pak­ruo­jo ra­jo­ne.

„Kai at­va­žia­vau čia ir pa­ma­čiau di­džiu­lį mo­li­nį tvar­tą, kie­mo vi­du­ry­je – gra­žuo­lį ąžuo­lą, o ap­link – dau­gy­bę me­džių, su­pra­tau, kad ši vie­ta – kaip tik man. Esu vien­kie­mio vai­kas, to­dėl vien­kie­mis bu­vo ma­no di­džio­ji sva­jo­nė“, – so­din­da­ma po ąžuo­lu sve­čius ir vai­šin­da­ma pa­čios spaus­tu sū­riu šyp­so­si po­nia Lai­ma.

„Man bu­vo vi­sai ne­svar­bu, kad vien­kie­mis sken­dė­jo krū­vo­se įvai­riau­sių šiukš­lių ir at­lie­kų. Sunk­ve­ži­miais ga­be­no­me jas į są­var­ty­ną, iš­va­lė­me, iš­rin­ko­me ir iš že­mės iš­ka­sė­me net šu­kes. Kad šva­ru bū­tų“, – apie įsi­kū­ri­mą ap­leis­to­je so­dy­bo­je pa­sa­ko­ja L. Sko­pie­nė.

Kaip po­kštą nau­jie­siems sa­vi­nin­kams Lai­ma pri­si­me­na pa­žin­tį su skly­pu: „Už ūki­nio pa­sta­to bu­vo plo­tas, už­žė­lęs di­des­niais nei žmo­gus ga­li pa­siek­ti, šaukš­čiais. Bri­dom per tų au­ga­lų są­ža­ly­ną su vy­ru ir sva­jo­jom: rei­kia čia įreng­ti la­bi­rin­tą, at­va­žiuos drau­gai, gi­mi­nės, bus pui­ki at­rak­ci­ja. O kai tą pir­mą­jį ru­de­nį pa­ša­lė ir šaukš­čiai su­kri­to, pa­ma­tė­me po jais bu­vus pir­te­lę.“

Net­ru­kus Lai­mos ir jos vy­ro pa­mil­tą vien­kie­mį pa­dė­ti pri­kel­ti nau­jam gy­ve­ni­mui va­žia­vo ir vai­kai, ir gi­mi­nės, ir drau­gai.

Šian­dien čia pa­si­žval­gęs nė neį­tar­si, kad dar prieš ke­le­rius me­tus šis vien­kie­mis bu­vo ša­bakš­ty­nas.

Lai­mos Sko­pie­nės šei­mos na­mai te­bė­ra Gruz­džiuo­se, o jos – jau vien­kie­my­je.

Iš Gruz­džių mo­te­ris va­ži­nė­da­vo į dar­bą Šiu­py­liuo­se. Čia ji dir­bo ne tik kul­tū­ros ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­re. Šiu­py­liš­kiai veik­lią mo­te­rį bu­vo iš­si­rin­kę bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­ke.

„Dėl šio vien­kie­mio at­si­sa­kiau dar­bo. Ma­nau, atė­jo lai­kas, kai ga­liu rink­tis, kaip gy­ven­ti. No­riu oriai gy­ven­ti, ra­miai. Kul­tū­ros dar­buo­to­jas iš at­ly­gi­ni­mo už pu­sę eta­to be šei­mos pa­gal­bos oriai gy­ven­ti ne­ga­li“, – apie sa­vo ap­si­spren­di­mą keis­ti veik­lą sa­ko L. Sko­pie­nė.

„O gy­ve­nant vien­kie­my­je pi­ni­gų daug ne­rei­kia. Tik drus­kos ir duo­nos (jos dar ne­ke­pu) į par­duo­tu­vę ten­ka va­žiuo­ti. O vie­to­je cuk­raus yra me­daus“,– su džiaugs­mu apie kai­miš­ko gyvenimo ypa­tu­mus pa­sa­ko­ja per pen­kias­de­šimt per­ko­pu­si mo­te­ris.

Veik­li mo­te­ris ėmė­si ūki­nin­ka­vi­mo: už­vei­sė ban­dą šku­džių veis­lės avių, au­gi­na eg­zo­tiš­ką hai­len­dų veis­lės kar­vių ban­dą. Na­tū­ra­liai gam­to­je ga­lin­tys žie­mo­ti gy­vu­liai po­niai Lai­mai ne­su­ke­lia daug rū­pes­čių, ta­čiau kas­die­ne jų prie­žiū­ra pa­si­rū­pin­ti ten­ka.

„Vien­kie­my­je kiek­vie­na die­na su vis ki­to­kiais įvy­kiais, dar­bais, ma­lo­nu­mais. Kai vai­kams nu­siun­čiu nuo­trau­ką iš čia, jie ži­no, kad vien­kie­my­je yra kaž­kas nau­jo: kas nors pra­žy­do, nau­jas paukš­tis pa­si­ro­dė ar kiš­kis ko­pūs­tuo­se bu­vo“, – juo­kia­si Lai­ma pri­si­mi­nu­si, kaip iš­siaiš­ki­no, koks „kir­mi­nas“ nak­ti­mis jos ypa­tin­gos veis­lės ko­pūs­tus do­ro­ja.

Siau­ru ta­ke­liu Lai­ma ly­di į poil­sio zo­ną. Praei­na­me tris di­džiu­lius kry­žius. Juos pa­sta­tė Lai­mos gi­mi­nai­tis.

Pa­su­ka­me ta­ke­liu pro ne­di­de­lį tven­ki­nį, pro Lai­mos so­din­tus vais­me­džius, šer­mukš­nius. Pa­čia­me so­dy­bos pa­kraš­ty­je, kur at­si­ve­ria pla­tus ho­ri­zon­tas – va­sa­ros so­das. Stik­li­nį pa­sta­tą nuo sau­lės kait­ros sau­go vi­du­je au­gan­tys de­ko­ra­ty­vi­niai vi­jok­li­niai au­ga­lai, pa­kraš­čiuo­se sto­vi sta­lai, suo­lai.

Lai­ma ima nuo len­ty­nė­lių skulp­tū­rė­les. Jas kū­rė ji ir jos mies­tie­tės drau­gės. Mo­te­rys šią va­sa­rą čia pra­lei­do daug ma­lo­naus lai­ko.

„Ap­si­gy­ve­nusi vien­kie­my­je pa­mė­gau fo­tog­ra­fi­ją. Tai la­bai mie­las ir įdo­mus už­siė­mi­mas“, – kaip ar­tu­mas su gam­ta pa­ska­ti­no dar vie­nai me­ni­nei veik­lai, pa­sa­ko­ja vien­kie­mio sa­vi­nin­kė.

„Kuo to­liau, tuo esu tik­res­nė, kad man rei­kia kur­ti ag­ro­tu­riz­mo so­dy­bą. Kad šei­mos iš mies­to ga­lė­tų at­va­žiuo­ti su vai­kais, pa­ro­dy­ti jiems, jog pie­ną ir kiau­ši­nius ne mak­si­mos ga­mi­na. Kad vai­kai pa­si­klau­sy­tų gam­tos, paukš­čių, iš ar­ti pa­ma­ty­tų gand­rus, ger­ves, pa­tys ga­lė­tų iš­si­rau­ti mor­ką ar nu­si­skin­ti žir­nių“, – sa­ko Lai­ma, šią va­sa­rą ne­ti­kė­tai sve­čių su­lau­ku­si iš už­sie­nio.

Va­sa­rą „Šiau­lių kraš­te“ per­skai­tė, kad ke­liau­jan­ti jau­na po­ra – is­pa­nas ir ita­lė – no­rė­tų ap­si­sto­ti kur nors šei­mo­je. Su­si­sie­kė su jais, pa­siū­lė pa­vie­šė­ti vien­kie­my­je.

Jie li­ko su­ža­vė­ti, pa­klau­sė, ar jų drau­gai ga­lė­tų ki­tą va­sa­rą at­vyk­ti pas juos.

„Tu­riu to­bu­lė­ti, keis­tis, kaip kei­čia­si vi­sas gy­ve­ni­mas. To­dėl vėl esu stu­den­tė, stu­di­juo­ju kul­tū­ros vers­lo va­dy­bą. Teo­ri­nės ži­nios ir įgy­ta kul­tū­ri­nio dar­bo pra­kti­ka tik­rai pra­vers“, – sa­ko vien­kie­mio šei­mi­nin­kė ir pra­si­ta­ria apie ar­ti­miau­sius pla­nus.

Suk­vies drau­gus, gi­mi­nes į šer­mukš­nių šven­tę. Vir­s šer­mukš­nių uo­gie­nę.

Au­to­rės nuo­tr.

OA­ZĖ: Lai­ma Sko­pie­nė vien­kie­my­je su­kū­rė ra­my­bės oa­zę sau, ar­ti­mie­siems ir drau­gams.

RY­ŠYS: Vien­kie­mio sa­vi­nin­kei svar­bus ry­šys su sa­vo au­gin­ti­niais, ku­rie jai at­si­lie­pia šau­kia­mi var­du.

KŪ­RY­BA: Lai­ma su sa­vo drau­gė­mis va­sa­ros so­de lei­džia kū­ry­bos va­lan­das.

SRIU­BA:Į tal­kas vien­kie­my­je su­si­ren­kan­tie­ji ži­no: Lai­ma virs sriu­bą ant lau­žo.

Lai­mos SKO­PIE­NĖS nuo­tr.

GAM­TA: Lai­mos nuo­trau­ko­se ir gam­ta, ir ant­rą šim­tą me­tų skai­čiuo­jan­ti vien­kie­mio so­dy­ba.

GRO­ŽIS: Gam­to­je vi­sais me­tų lai­kais gy­ve­nan­tys Ško­ti­jos hai­len­dai ir lie­tu­viš­ko­sios šku­dės po lan­gu – vien­kie­mio šei­mi­nin­kei di­džiau­sias gro­žis.