VĖJAVAIKĖ

PAP­RAS­TOS IS­TO­RI­JOS

VĖ­JA­VAI­KĖ

Ni­jo­lė Sai­mi­nin­kie­nė

Vis­kas, ko jai no­rė­jo­si, – dar vie­nos die­nos. Dar vie­nos, te­gu lie­tin­gos, te­gu nuo­bo­džios, bet dar vie­nos die­nos ši­ta­me Die­vo už­mirš­ta­me kam­pe­ly­je, il­gos me­di­nės tro­bos ant­ra­me ga­le, ku­rio pir­ma­me gy­ve­na se­nu­tė Liu­ci­ja, o ši­ta­me, ge­ra­ja­me, ga­li­ma va­sa­rą iš­si­nuo­mo­ti kam­ba­rį.

Jau try­li­ka me­tų kiek­vie­ną va­sa­rą, ly­giai de­šim­čiai die­nų Ra­min­ta at­va­žiuo­ja čia, kur žo­lė ap­link na­mus pjau­na­ma dal­giu, kur iki ke­lio – du ki­lo­met­rai, o so­do obe­lys to­kios se­nos, kad pa­mir­šo pra­me­čiuo­ti.

Se­ni ser­ben­tų ir ag­ras­tų krū­mai pil­ni smul­ku­čių rūgš­čių uo­gų, ir Ra­min­ta ką tik pa­pra­šė Ka­ro­lio, kad jai į lo­vą at­neš­tų puo­de­lį tos mar­gas­pal­vės rūgš­ties. Ka­ro­lis dvip­ras­miš­kai nu­si­juo­kia, kad taip grei­tai Ra­min­tą “ant rūgštelės” pa­trau­kė, bet ke­lia­si iš lo­vos, pusp­li­kis ei­na į so­dą.

Ra­min­ta pro lan­gą ma­to, kaip jis juo­kin­gai styb­čio­ja po aukš­tą, pil­ną ra­sos žo­lę, o so­de tarp še­šė­lių iš­si­drie­ku­si mig­la ne­pas­le­pia jo tuk­te­lė­ju­sio kū­no ir bliz­giai pra­pli­ku­sio vir­šu­gal­vio.

Ant ne­da­žy­tų me­di­nių grin­dų lie­ka šla­pių pė­dų pėd­sa­kai. Ka­ro­lis įsi­ropš­čia į lo­vą, žo­le ir ša­pais ap­li­pu­sias ba­sas ko­jas tri­na į pa­klo­dę, len­da po ant­klo­de šil­dy­tis.

Ra­min­ta val­go rūgš­čias uo­gas, sau­ja de­da į bur­ną ne­plau­tas, ne­ska­by­da­ma ko­tu­kų, kram­to ir ry­ja su to­kiu go­du­liu, koks bū­na tik bi­jant, jog vi­sa tai – pa­sku­ti­nį kar­tą.

Bet ko­dėl pa­sku­ti­nį? Juk vis­kas kar­to­ja­si kas­met. Kas­met čia iš dvie­jų skir­tin­gų vie­tų at­va­žiuo­ja du žmo­nės, ku­rie su­si­tin­ka tik čia ir tik de­šim­čiai die­nų. Kas tu­ri, kas ga­li pa­si­keis­ti?

“Vis­kas ga­li pa­si­keis­ti. Vis­kas ga­li baig­tis, ding­ti, pra­pul­ti bet ku­rią aki­mir­ką, jei tik jai pablogės”, – gal­vo­ja Ra­min­ta, jau at­si­go­dė­ju­si rūgš­čio­mis uo­go­mis. Da­bar jos ei­lė ropš­tis iš lo­vos, iš­vir­ti ka­vos sau ir Ka­ro­liui ir su­rū­ky­ti ci­ga­re­tę, sė­dint ant suo­lo po di­džiu­liu šei­va­me­džio krū­mu.

“Šei­va­me­džio močiutė”, – taip vai­kys­tė­je Ra­min­ta va­di­no se­nu­tę Liu­ci­ją. Prieš tris­de­šimt me­tų Liu­ci­ja bu­vo to­kia pat se­nu­tė, kaip ir šian­dien. O gal ne to­kia, gal jau­nes­nė, bet vai­ko akims juk ki­taip ro­do­si. Sruo­ga ži­lų plau­kų po ska­ru­te, raukš­lė­tos ran­kos, ir vis­kas. Se­nu­tė.

Ra­min­ta pa­si­žiū­ri į sa­vo ran­kas. Ir­gi šiek tiek raukš­lė­tos. Jau. Va­di­na­si, ir ji jau se­nu­tė. Vai­ko aki­mis.

Se­nu­tė Liu­ci­ja at­šlep­si iš ki­to tro­bos ga­lo, pri­sė­da, nu­žvel­gia Ra­min­tą: “Oi, bet ir vė­ja­vai­kė tu. Jau kiek me­tų su tuo Ka­ro­liu čia va­sa­ro­ji? O ko ne­si­že­ni­ja? Tu tik ne­sa­kai. Aš ži­nau. Nu­ma­nau. Ji­sai – ženotas”, – pa­sa­ko ir lau­kia lyg at­sa­ko, lyg pa­nei­gi­mo.

Ra­min­ta šyp­so­si, nie­ko neat­sa­ko, to­dėl Liu­ci­ja tę­sia: “La­bai ne­ge­rai. Ir sa­ve skriau­di, ir tą, ki­tą šei­mą. Škur­lis tas Ka­ro­lis. Vy­ras bū­tų – ap­si­spręs­tų. Bet gal jam ge­rai taip. Sa­vai­tę nu­trūks­ta nuo šei­mos kaip šu­va nuo len­ciū­go...”

Ra­min­ta at­lo­šia gal­vą, į dan­gų iš­pu­čia mė­ly­no dū­mo de­be­sį.

“Ir tas ta­vo rū­ky­mas. Nu kam sa­ve tru­čyt? O jau bran­gy­bė tų ci­ga­rie­tų da­bar, jėzusmarijėle... Va, tu­rė­tum vai­ką, jam už tuos pi­ni­gus žais­lą ar sal­dai­niu­kų nu­pirk­tum. O dabar...Nieko iš ta­vęs neišėjo...O tė­ve­liai, am­ži­ną jiems atil­sį, tiek daug tikėjosi...Gal ir ge­rai, kad ne­ma­to, ką tu čia iš­da­ri­nė­ji, kaip gy­ve­ni paleistuvystėj... Grabe apsiverstų...”– pa­sa­ko ir sto­ja­si ei­ti.

At­sig­rę­žu­si tars­te­li: “Jei šian­dien iš­va­žiuo­sit, tai rak­tus ži­nai, kur pa­lik­ti. O pi­ni­gus pa­dėk ant šal­dy­tu­vo po duo­ni­ne. Aš į gry­bus išeinu”, – pa­sa­kė, ir nu­šlep­sė­jo at­gal.

Ra­min­ta go­džiai rū­ko, tar­si vi­sa, ką pa­sa­kė se­nu­tė Liu­ci­ja, bū­tų pa­sa­ky­ta ne apie ją. Jos min­tys ten, už se­nos dar­ži­nės, kur pa­si­bai­gia so­das ir už pie­vos pra­si­de­da miš­kas, kur spyg­liais ir kan­ko­rė­žiais api­bi­ru­si že­mė kve­pia smė­liu ir sa­kais, ar­ba drėg­me ir sa­ma­nom, jei lyja... Kur upe­lis su kvagž­da­giais ir mė­tom kran­te, su mit­riom žu­vy­tėm skaid­ria­me van­de­ny, kur de­be­sys, plauk­da­mi dan­gum, re­gis, už­kliū­va už pu­šų vir­šū­nių, iš­si­drai­ko ir nu­plau­kia to­lyn, pa­li­kę da­lį sa­vo gro­žio ant tams­ža­lių spyg­lių.

Ra­min­tai no­ri­si dar vie­nos die­nos čia, kur ty­lu ir ža­lia. Kur, be se­nu­tės Liu­ci­jos ir jos ka­ti­no, dau­giau nie­ko nė­ra, tik paukš­čiai pa­de­be­siuos ir skruz­dė­ly­nas prie pu­šies ka­mie­no. Dar vie­nos die­nos...

Bet tos die­nos jau ne­bė­ra. Ši­ta – pa­sku­ti­nė, to­dėl Ra­min­ta ky­la nuo suo­lo, ei­na į vir­tu­vę, kur prie praus­tu­vo Ka­ro­lis skus­tu­vu grem­žia sa­vo tri­jų die­nų smak­ro aug­me­nis.

“Vėl Liu­ci­ja auk­lė­jo?” – klau­sia Ka­ro­lis. Ra­min­ta nu­si­šyp­so ir pri­ta­ria­mai link­te­li gal­va.

“Bet juk yra tie­sos jos žo­džiuo­se, Raminta... Ko­dėl tu drau­di? Ko­dėl neį­si­lei­di ma­nęs į sa­vo gy­ve­ni­mą? Kiek ga­lim ši­taip, tik­rai, kaip šu­nes, nu­trū­kę nuo len­ciū­go. Čia ji ge­rai pasakė”, – Ka­ro­lis ima ner­vin­tis. “Aš ir­gi ne am­ži­nas, tu ži­nai ma­no sveikatą... Tai nors tiek, kiek mud­viem li­ko, ga­lim kaip žmo­nės, kar­tu nu­gy­vent?”

Ra­min­ta at­si­sė­da ant ta­bu­re­tės prie lan­go, nuo sta­lo pa­sii­ma ap­džiūv­sios duo­nos kriaukš­lą, sun­kiai at­kan­da, lė­tai kram­to. “Neat­lai­ky­si tu. Duk­ters tė­vas, ir tas neat­lai­kė. Po dve­jų me­tų pa­bė­go. O tu sve­ti­mas. Tu ne­ži­nai, kas tai yra, tu neį­si­vaiz­duo­ji. Aš ne­ga­liu dar ir ta­vo gy­ve­ni­mo pra­ga­ru pa­verst.”

“Bet tu juk gy­ve­ni. Va­di­na­si, ne pra­ga­ras tai, – Ka­ro­lis pri­tu­pia prieš Ra­min­tą.  – Ta­vo na­mai pil­ni mei­lės. Aš ži­nau. Tos mei­lės tiek daug, kad ir man dar lie­ka. Ne­daug, de­šimt die­nų per me­tus, bat ji yra, ta­vo mei­lė.”

Ra­min­ta liūd­nai šyp­so­si, glos­to iš­re­tė­ju­sius Ka­ro­lio plau­kus, vė­sias lū­pas pri­glau­džia prie iš­pli­ku­sio vir­šu­gal­vio. “Su­sen­di­nau sa­ve ir tave”, – pa­gal­vo­ja. Bet nie­ko ne­sa­ko, tik pa­si­len­kia, ap­ka­bi­na Ka­ro­lio gal­vą ir ty­liai sū­puo­ja.

Daik­tus į au­to­mo­bi­lius abu ne­ša ty­lė­da­mi. Ne­daug tų daik­tų, bet vis tiek. Su­sik­ro­vę su­sto­ja vie­nas prie­šais ki­tą. “Ra­šom. Ir skam­bi­nam. Ir skai­pas va­ka­re dešimtą”, – Ka­ro­lis, lai­ky­da­mas Ra­min­tą už abie­jų ran­kų, žiū­ri į akis. Ne­si­bu­čiuo­ja. Tie­siog sė­da kiek­vie­nas į sa­vo au­to­mo­bi­lį.

Ka­ti­nas nuo suo­liu­ko ste­bi veiks­mą, ku­ris jam pa­si­ro­do tiek nuo­bo­dus, kad už­si­mer­kia ir ima snū­du­riuo­ti sė­dė­da­mas. Pra­si­mer­kia tik tuo­met, kai du au­to­mo­bi­liai vie­nas pa­skui ki­tą iš­lin­guo­ja žo­lių priau­gu­siom pro­vė­žom iš kie­mo. Iki ki­tų me­tų. Gal...

Ra­min­tai trū­ko dar vie­nos die­nos. Vie­nuo­lik­tos. Ta­da, jai taip at­ro­do, bū­tų jau at­si­ga­vu­si vi­siš­kai. Kaip anais, ir dar anais me­tais. Ly­giai de­šim­ties die­nų už­tek­da­vo iš­šnibž­dė­ti vi­sus sal­džius nak­ties šnabž­de­sius, iš­glos­ty­ti, iš­gla­mo­nė­ti vi­sas mie­lo kū­no įdu­bas ir vin­gius, išal­suo­ti vi­sus al­sa­vi­mus, nuo ku­rių ap­ra­so­da­vo ry­to dan­gus.

O šie­met neuž­te­ko. Trū­ko dar vie­nos die­nos. Ma­tyt, lai­kas grei­tė­ja. Vis­kas grei­čiau bė­ga, le­kia, su­ka­si, vis­ko trūks­ta, vis­ko ne­ga­na, ma­žai...­Vė­ja­vai­kė...

Kai, at­ra­ki­nu­si na­mų du­ris, ji įžen­gė į ko­ri­do­rių, vos ne­parg­riu­vo ant de­šim­čiai die­nų sam­dy­tos slau­gės daik­tų, su­dė­tų prieš­kam­ba­ry­je. Iš­gir­dus, kad Ra­min­ta grį­žo, ji at­sku­bė­jo į ko­ri­do­rių.

„Pui­ku. Aš jau vis­ką su­si­dė­jau. Žo­džiu, taip: ry­ti­nį ma­sa­žą at­li­kau, pa­mai­tin­ta, su­tvar­ky­ta”, – grei­ta­kal­be iš­bė­rė slau­gė ir vi­sa sa­vo po­vy­za pa­ro­dė, kad čia ne­be­liks nė vie­na mi­nu­te il­giau, ne­gu pri­klau­so pa­gal su­si­ta­ri­mą.

Ra­min­ta lė­tai įė­jo į kam­ba­rį. Paaug­lė duk­ra, li­gos iš­klai­py­tu kū­nu ir krei­va bur­ne­le gu­lė­jo lo­vo­je, at­suk­ta vei­du į lan­gą, už ku­rio – vie­no­di pil­ki be­to­no blo­kai su lan­gų kvad­ra­tė­liais.

Ra­min­ta pa­si­len­kė ties sa­vo vai­ku. Mer­gai­tės akys iš­si­plė­tė, krei­vą bur­ne­lę iš­ly­gi­no lai­min­gas šyps­nys. Lie­som, ne­gra­biom ran­ky­tėm ji ap­si­vi­jo Ra­min­tos kak­lą ir pri­si­trau­kė prie pat sa­vęs. Iš ga­lu­gerk­lio pa­ki­lo ir pro sei­lė­tas lū­pas lau­kan iš­si­ver­žė keis­tas šūks­nis, ku­rį su­pra­to tik juod­vi – ma­ma ir duk­tė.

“Vis­kas, sau­lu­že ma­no, vis­kas. Ma­ma na­mie. Mes vėl bū­sim abi. Bū­sim?” – kiek at­si­trau­ku­si pa­klau­sė Ra­min­ta. Mer­gai­tė kaž­ką vog­ra­vo sei­lė­ta bur­na, my­lin­čiom akim gla­mo­nė­da­ma kiek­vie­ną Ra­min­tos vei­do raukš­lę. “Bū­sim, vi­sus me­tus bū­sim. Sė­sim į ve­ži­mė­lį, va­žiuo­sim į lau­ką. No­ri į lau­ką?” – Ra­min­ta glos­tė duk­ters ran­kas, skys­tu­čius, pa­kau­šy­je su­si­vė­lu­sius plau­kus, ne­jud­rias ko­je­les. Pas­kui at­si­sė­do ša­lia ir iš­dū­sė­jo gi­liau­sią mei­lės ato­dū­sį: “Ta­vo ma­ma to­kia vė­ja­vai­kė...”