Varnas: reperis su gitara

Var­nas: re­pe­ris su gi­ta­ra

„Oi ojo­joj, suau­gę žmo­nės kaip da­vat­kos de­juoj – oi, kaip ch****a Lie­tu­vOi. O mo­ra­las ir dur­niui aiš­kus, ir kam su gal­va tvar­koj – kas kaip lo­vą pa­si­klo­ja, tas taip iš­mie­ga Lie­tu­vOi“, – re­puo­da­mas teks­tą gi­ta­ra brąz­gi­na Var­nas. Po šiuo pseu­do­ni­mu – šiau­lie­tis Ar­nol­das Je­mel­ja­no­vas. Gat­vės poe­tas, re­po teks­tuo­se su­gul­dan­tis šių die­nų ak­tua­li­jas. „Šiau­liai – pa­si­kaus­tę re­pu, tie­siog re­pe­riai la­bai nuo­šir­džiai un­derg­raun­di­niai“, – paaiš­ki­na.

Si­mo­na SI­MO­NA­VI­ČĖ

simona@skrastas.lt

Re­pas nuo gi­ta­ros

„Esu mu­zi­kos be­raš­tis – nie­ka­da nie­kur ne­si­mo­kiau mu­zi­kos“, – pri­si­pa­žįs­ta Ar­nol­das, in­ter­ne­te dar ži­no­mas kaip Ar­nius. Paaug­lys­tė­je su­si­rgo, nė­jo į mo­kyk­lą ir nuo­bo­džiau­da­mas na­mie spin­to­je at­ra­do tė­čio gi­ta­rą. Pap­ra­šė pa­ro­dy­ti ke­lis akor­dus. Nuo to vis­kas ir pra­si­dė­jo.

Šiau­lių pie­ti­nia­me ra­jo­ne, kie­me ant suo­liu­ko, tri­se ėmė brū­žin­ti gi­ta­ro­mis, ne­leis­da­vo mie­go­ti kai­my­nams. „Bū­da­vo ir alaus... Ne­bu­vom pa­tys ge­riau­si vai­kai, esam pri­dir­bę daug ne­są­mo­nių, bet išau­gom vi­sai ge­ri žmo­nės“ – sa­ko.

Ta­da paaug­liai brąz­gi­no And­riaus Ma­mon­to­vo ar „Re­bel­heart“ dai­nas, va­ka­ri­nė­je mo­kyk­lo­je net tu­rė­jo pir­mą­jį kon­cer­tą. Po ku­rio lai­ko, ieš­ko­da­mas sa­vęs, Ar­nol­das ta­po už­kie­tė­ju­siu re­pe­riu.

Bai­gęs mo­kyk­lą mu­zi­ką ap­lei­do. „Vers­lai, dar­bai, mer­gi­nos, ban­dy­mai ka­bin­tis į gy­ve­ni­mą. Pas­kui bank­ro­tai, gi­lus su­si­mąs­ty­mas apie gy­ve­ni­mą“, – api­bū­di­na prie­žas­tis. No­rė­da­mas ati­duo­ti sko­las po vers­lo žlu­gi­mo Ar­nol­das iš­va­žia­vo į Nor­ve­gi­ją, ten ra­do ga­na leng­vą dar­bą – iš­ne­šio­jo laik­raš­čius. Tu­rė­da­mas daug lais­vo lai­ko ėmė vėl mu­zi­kuo­ti, kur­ti dai­nas.

„Gy­ve­ni­me bu­vo toks eta­pas, kai ėmė rū­pė­ti glo­ba­li­nės pro­ble­mos, žmo­nių bu­ku­mas, pra­dė­jau ap­link ma­ty­ti daug ne­tei­sy­bių... Skau­džiausia te­ma – pa­pras­tų žmo­nių ato­trū­kis nuo val­dan­čių­jų. No­rė­jau ieš­ko­ti tei­sy­bės, maiš­tau­ti, ban­džiau tai ap­dai­nuo­ti“, – var­di­ja Ar­nol­das. No­ro iš­gar­sė­ti ne­bu­vo, ne­bent šiek tiek pri­min­ti kie­tus bi­čus mu­zi­ki­niuo­se kli­puo­se.

„Re­pe svar­biau­sia tu­rė­ti ką pa­sa­ky­ti, svar­biau­sia min­tis. Jei pa­sa­kai kaž­ką tei­sin­gai, gal ko­kį žmo­gų pa­kei­si? Gal­būt įdė­si kam nors ti­kė­ji­mą? Gal kaž­kas bus ge­riau“, – svars­to.

„Ma­ro­ziš­ki“ pa­si­spar­dy­mai

Nor­ve­gi­jo­je su­si­for­ma­vo re­po gru­pė IGG – Iki Gy­vos Gal­vos, į ku­rią su­si­bū­rė Ar­nius su bend­ra­min­čiais Mo­de ir Slayu­mi. Apie pen­ke­rius me­tus gy­va­vu­si drau­gų gru­pė na­tū­ra­liai iš­si­skirs­tė, prieš tai iš­lei­du­si pir­mą ir pa­sku­ti­nį al­bu­mą sa­vo gerbėjams „Vie­na die­na“.

„IGG dai­no­se bu­vo pa­sku­ti­niai ma­no „ma­ro­ziš­ki“ pa­si­spar­dy­mai. Su jo­mis iš­lie­jau vi­są ber­niu­kiš­ką ir kvai­lą su­si­ža­vė­ji­mą jė­gos kul­tu, gat­vės tai­syk­lėmis. Dai­no­se ma­žai ne­tei­sy­bės, rea­liai taip gy­ve­nom. Gal­būt ten šiek tiek ban­džiau pa­ro­dy­ti, koks no­rė­jau bū­ti, ko­kio sa­vęs neį­gy­ven­di­nau. Nors dai­no­se keiks­ma­žo­džių ne­daug, jų yra. Ta­da at­ro­dė, kad rei­kia. Dėl kai ku­rių dai­nų da­bar ne­tgi gė­da, bet tai nor­ma­lu, ma­tyt rei­kė­jo iš­si­lie­ti“, – kal­ba Ar­nol­das.

Jo ma­ny­mu, įdo­miau­si kū­ri­niai li­ko vien­kar­ti­niuo­se „dže­muo­se“ (angl. jam ses­sion), spon­ta­niš­kuo­se drau­gų pa­si­gro­ji­muo­se, ku­rių nie­kas neuž­fik­sa­vo. „Leng­vai atė­jo, leng­vai ir pa­lei­dau. Kaž­kiek gai­la, aiš­ku, nes juos įra­šius bū­tų ką pa­klau­sy­ti“, – šyp­te­li.

Šiuo me­tu Var­no gy­ve­ni­me re­po kū­ry­bi­nis šti­lis, ku­rį pa­kei­tė elekt­ro­ni­nės mu­zi­kos kū­ri­mas. „Da­bar dai­nos ne­be­si­ra­šo, duo­bė. Gal pa­se­nau?“ – svars­to 35-erių vy­ras.

In­ter­ne­te pa­vie­šin­tų sa­vo dai­nų ir klau­sy­to­jų reak­ci­jų jis ne­se­ka, ne­skai­to ko­men­ta­rų po dai­no­mis, ne­žiū­rė­jo, kiek kar­tų jos klau­sy­tos. Di­džiau­sias ma­lo­nu­mas – dai­nas at­lik­ti gy­vai, kai ga­li žmo­nėms per­teik­ti jaus­mą.

Kaip pa­si­klo­ti lo­vą?

Akus­ti­nis pro­jek­tas "Var­nas" at­si­ra­do vė­liau, kai pri­rei­kė kaip nors pa­va­din­ti sa­vo poe­ti­nę as­me­ny­bės pu­sę. Ko­dėl Var­nas? „Tai ne­kvai­las paukš­tis, – paaiš­ki­na. – Pro­tin­gas ste­bė­to­jas, kaž­kiek tam­sus, daž­nai su­si­jęs su mis­ti­ka, mi­ni­mas pa­sa­ko­se. Tuo lai­ku tai ma­ny­je gy­ve­no“.

Jei rei­kė­tų pri­sta­ty­ti Var­ną vie­na dai­na? Tai bū­tų „Lie­tu­vOi“ – pa­si­ren­ka iro­niš­ką kū­ri­nį apie nuo­lat de­juo­jan­čius lie­tu­vius. Dai­ną prieš dve­jus me­tus Ar­nol­das pa­ra­šė at­si­bu­dęs nak­tį.

„Pa­bu­dau su to­kiu kar­tė­liu ir pa­ra­šiau. Ta­da man bu­vo ak­tua­lu. Lie­tu­viai mėgs­ta verkš­len­ti. Tau­to­je leng­vas yra kan­ki­nio bruo­žas, mėgs­tam pa­si­skųs­ti, nors yra daug blo­giau už mus gy­ve­nan­čių. Mes gy­ve­nam la­bai ge­rai, tik la­bai daug skun­džia­mės. Nu­si­lei­džiam val­džiai, esam pri­pra­tę, kad lip­tų mums ant gal­vos, nes, at­ro­do, nie­ko ne­ga­lim pa­keis­ti“, – kal­ba Ar­nol­das.

Kaip lo­vą pa­si­klo­si, taip iš­mie­go­si – dai­no­je re­ziu­muo­ja Var­nas. Kaip tai pa­vyks­ta pa­da­ry­ti pa­čiam?

„Kas­dien klo­ju lo­vą ir ją su­lanks­tau. Bū­na ge­riau, bū­na blo­giau, bet ne­si­skun­džiu – vis­kas ge­rai. Te­ko pa­tir­ti vis­ko: ir kris­ti, ir kil­ti. Tik­riau­siai ne re­zul­ta­te, o pa­čia­me ke­ly­je įdo­mu­mas. Ne­ga­li su­si­sta­ty­ti gy­ve­ni­mo ir gra­žiai įsi­la­mi­na­vus ja­me gy­ven­ti. Kaž­kas kei­čia­si, ry­to­jus jau bus ki­toks. Svar­bu pa­jus­ti tėk­mę. Tie­siog gy­ven­ti“, – kal­ba Ar­nol­das.

Re­pui rei­kia ne­tei­sy­bės

Da­bar Ar­nol­das va­dy­bi­nin­kas, nors gy­ve­ni­me te­ko iš­ban­dy­ti įvai­riau­sių dar­bų: nuo au­to­mo­bi­lių ser­vi­so, au­to­de­ta­lių par­duo­tu­vių dar­buo­to­jo, nuo­sa­vo au­to­mo­bi­lių ser­vi­so vers­lo, iki ug­nia­ge­sio gel­bė­to­jo.

Su­dė­jus bend­rą emig­ra­ci­jo­je Nor­ve­gi­jo­je pra­leis­tą lai­ką A. Jemel­ja­no­vas ten pra­lei­do apie 10 me­tų. Te­ko ne tik iš­ne­šio­ti laik­raš­čius, bet ir rink­ti rū­bų lab­da­rą va­ži­nė­jant po vi­są ša­lį, pa­virs­ti sta­ty­bi­nin­ku. Gy­ve­ni­miš­ka pa­tir­tis at­si­spin­dė­jo ir ra­šo­muo­se teks­tuo­se.

„Re­pas yra maiš­to iš­raiš­ka, tam rei­kia ne­pa­to­gu­mų, kaž­ko gat­viš­ko, ne­tei­sy­bės, ne­kom­for­to. Sa­vo teks­tuo­se pra­džio­je ban­džiau bū­ti di­de­lis tei­sin­guo­lis, no­rė­jau pa­ro­dy­ti, ko­kie ne­to­bu­li esa­me“, – kal­ba Ar­nius.

Šlykš­čiau­sia so­viet­me­čio at­lie­ka jis va­di­na ko­rup­ci­ja ir „at­ka­tus“. Nors žmo­nės tuo skun­džia­si, kiek­vie­nas yra pa­si­li­kęs ma­žą ni­šą jai gy­vuo­ti.

„Kaž­kas nu­su­ki­nė­ja ben­zi­ną, par­si­ne­ša kaž­ką iš dar­bo... Jei tai pa­ts da­rai – ne­tu­ri tei­sės skųs­tis. Yra ant­ras še­šė­li­nis gy­ve­ni­mas, apie ku­rį ne­kal­ba­ma. Nuo to la­biau­siai svy­ra ran­kos – dar rei­kės ke­lių kar­tų, kad kaž­kas pa­si­keis­tų. Mū­sų bė­da, kad ne­ma­to­me kaip gy­ve­na ki­tos tau­tos. La­bai ge­rai, kad žmo­nės iš­va­žiuo­ja į už­sie­nį – kaž­ka­da grįš“, – įsi­ti­ki­nęs A. Je­mel­ja­no­vas.

Kas pa­ska­ti­no grįž­ti iš emig­ra­ci­jos jį pa­tį? „Vi­sų pir­ma – šak­nys. Mei­lė, nes be mei­lės mes išvis nie­kas. Tai vie­nin­te­lis da­ly­kas, ku­riam žmo­gus ne­ga­li at­si­spir­ti, kad ir koks bū­tum sno­bas. Su­si­ku­ri kaž­ko­kias vil­tis, nes jei ne­bū­tų ti­kė­ji­mo, kad kaž­kas pa­si­keis į ge­ra, bū­tų liūd­na“, – kal­ba Ar­nius.

Pri­si­pa­žįs­ta, jog yra lin­kęs pa­dep­re­suo­ti, bet liū­de­sio pe­rio­dą tie­siog rei­kia pra­lauk­ti: „Tai kaip ban­ga­vi­mas – jei ne­bū­tų blo­gai, ne­ži­no­tum, kaip yra ge­rai“.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

GY­VE­NI­MAS: „Te­ko pa­tir­ti vis­ko: ir kris­ti, ir kil­ti. Tik­riau­siai ne re­zul­ta­te, o pa­čia­me ke­ly­je įdo­mu­mas. Ne­ga­li su­si­sta­ty­ti gy­ve­ni­mo ir gra­žiai įsi­la­mi­na­vus ja­me gy­ven­ti. Kaž­kas kei­čia­si, ry­to­jus jau bus ki­toks. Svar­bu pa­jus­ti tėk­mę. Tie­siog gy­ven­ti“, – kal­ba Ar­nol­das Je­mel­ja­no­vas, vie­šu­mo­je la­biau ži­no­mas Var­no sla­py­var­džiu.

RE­PAS: Re­po dai­nų teks­tus ra­šan­tis Ar­nol­das Je­mel­ja­no­vas įsi­ti­ki­nęs – re­pe svar­biau­sia tu­rė­ti ką pa­sa­ky­ti.

As­me­ni­nės nuo­tr.

VAR­NAS: Poe­ti­nę sa­vo as­me­ny­bės pu­sę Ar­nol­das Jer­mel­ja­no­vas pa­va­di­no Var­nu – pri­tar­da­mas sau gi­ta­ra jis re­puo­ja teks­tus apie gy­ve­ni­mą.

IGG: Ar­nius (pir­mas iš kai­rės) su bend­ra­min­čiais bu­vo įkū­ręs re­po gru­pę IGG (Iki Gy­vos Gal­vos).