Vaikštūnas Rolandas Rastauskas mėgsta pasiklysti

Vaikštūnas Rolandas Rastauskas mėgsta pasiklysti

Tekstų autorius, skaitovas, vaikštūnas Rolandas Rastauskas-RoRa vis grįžta pavaikščioti po Šiaulius. Jį sutikti dažniausiai galima netikėtose erdvėse. Paskutinįkart – apleistame „Elnio“ fabrike. Pokalbis ant medinio suolo – apie mąstymo krypties paieškas ir dar neatskleistus talentus.

Simona PUŽAITĖ

simona@skrastas.lt

Tekstai apšviesti spingsule

„Elnio“ fabriko pastate vyko medijų meno festivalio „Enter“ renginys „Tekstas + vaizdas“ paieškos.

Ant nutriušusios kažkada mėlynos sofos prisėdo Rolandas Rastauskas (RoRa). Spingsule, pritvirtinta ant galvos, pasišviesdamas traukė iš šiukšlių dėžės vokus su laiškais ir kitais tekstais. Skaitė. Siena ropojo bitė, skleidėsi fantasmagoriniai vaizdai.

Baigęs skaitymo performansą RoRa atsistojo, nuo pakabos nusiėmė savo languotą kepuraitę.

R. Rastauskas sutiko pasikalbėti. Kitame fabriko aukšte užklystame į tuščią salę, išpieštą grafitiniais elniais žaibuojančiomis akimis. „Kiekvienai formai savos durys“ – pasikartojanti frazė lentelėje už nugaros, kur ant medinio suolo prisėdome. Ritmingai daužosi pusiau atvertas langas.

Metafizinės erdvės poveikis

– Kaip jaučiatės po pasirodymo?

– Sunki erdvė. Sunkiai akustiškai suvaldoma. Erdvė atlikėjui apskritai vos ne metafizinė kategorija: kartais ji būna priešiška, kartais draugiška. Čia, kultūrai, manau, nebeprikeliamuose griuvėsiuose, kurie gerai atrodo tik nuotraukose, erdvė buvo gan priešiška. O ir žiūrovų – katino ašaros.

– Esate vienas aktyviausių literatūrinio performanso propaguotojų? Ką kaskart juose atrandate?

– Išties vienas iš anksčiausiai pradėjusių ir jį kultivuojančių.

Mano performansai visada skirtingi. Tuo aš skiriuosi nuo skaitančių aktorių. Jie visada skaito vienodai – pagaminama tiražuojama klišė. Aš kiekvieną kartą skaitau kitaip. Man patinka keisti ritmą, intonaciją, žaisti su artikuliacija.

Taip, daugeliu atvejų forma išeina į pirmą planą. Apie turinį verta kalbėti, kai skaitome vienatvėje, sau. Čia žodžio funkcija keičiasi – jis ne tiek komunikacijos priemonė, kiek, na, tokie dažai ant drobės. Akustika turi sukurti prasmę, o ne aš turiu išryškinti teksto prasmes, jas vienaip ar kitaip akcentuodamas.

Nepanaudotas aktorinis genas

– Norėčiau pasirinkti neutralų apibūdinimą. Kai darai daug įvairių darbų, vieno apibrėžimo apskritai neįmanoma taikyti. Galima teigti – rašytojas, kadangi esu Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Tuo pat metu, kai žmogus sako „aš rašytojas“, atrodo, prisiima sau kažkokių dieviškųjų galių. Tekstų autorius? Taip. Gali būti. Man patiktų tokia vizitinė kortelė.

Kai išeisiu į pensiją ir nebedėstysiu Klaipėdos universitete, tada galėsiu vizitinėje rašyti – skaitovas.

– Dėstydamas studentams daugiau iš jų pasisemiate ar duodate?

– Skaitau daug teorinių kursų, tad nelengva „čia ir dabar“ sulaukti grįžtamojo ryšio. Galbūt studentų reikėtų klausti?

Išlieka ir akivaizdus teatrinis elementas: salė, suvokėjai ir atlikėjas. Yra buvę atvejų, kai mano patarimas ar postūmis, suformuluotas laiku ir vietoje, turėjo jaunam žmogui tam tikros įtakos.

Kai kas liko dėkingas, kad patariau elgtis taip, o ne kitaip. Pasiūliau domėtis ta, o ne kita sritimi. Tokie momentai brangūs abiem pusėms. Kai sužinai, kad tavo buvę studentai tampa įdomiais aktoriais, režisieriais, poetais ir mokslininkais, pagaliau netgi verslininkais, džiaugiesi.

– Jums pačiam patinka lipti į sceną? Kai kurie rašytojai nemėgsta viešumo, pasislepia po savo kūriniais.

– Matyt, esama kažkokio neišnaudoto aktorinio geno... Nors ir sakau, kad viską darau skirtingai, nei darytų aktoriai. Gal čia astrologija kalta? Suverskime viską žvaigždėms.

Serialas apie Šiaulius

– Esate minėjęs, kad žmogus turi daugybę talentų ir dažniausiai realizuoja tik vieną šimtąją. Kokius talentus dar norėtumėte realizuoti?

– Man labai gaila, kad nieko nesu nuveikęs kine. Jei dabar reikėtų rinktis iš naujo, ką studijuoti, nedvejodamas rinkčiausi kino režisūrą. Pavydžiu Mariui Ivaškevičiui, kuris ėmė sėkmingai dirbti kine.

Sovietmečiu teatro ir kino režisūrą buvo galima studijuoti tik Maskvoje arba Leningrade. Na, dar kartais Gruzijoje. Tai reiškė drastišką gyvenimo būdo pakeitimą... Dabar jauniems, talentingiems žmonėms žymiai lengviau.

– Jeigu visgi būtumėte režisierius, kino kūrėjas, kokius svarbiausius Lietuvos visuomenės įvykius norėtumėte parodyti?

– Save laikau miesto kultūros žmogumi, todėl pilnai įsivaizduočiau ne vieną ir ne du filmus iš tarpukario Kauno gyvenimo, o tiksliau – iš Lietuvos europėjimo laikų. Taip pat būtų įdomu patyrinėti Vilniaus kultūrų bei tautybių mišinį.

– O Šiauliai?

– Sėdime buvusiame „Elnio“ fabrike. Visa Ch. Frenkelio vilos istorija kaip ant delno, kai keičiantis santvarkoms, keitėsi pastato funkcija. Mano velionis tėvas čia dirbo karo gydytoju – vienu metu sovietmečiu čia buvo karo ligoninė. Įsivaizduokime serialą „Vila“ nuo pat Ch. Frenkelio laikų iki dabarties. Būtų puikus! O kur žydiškųjų Šiaulių gyvenimas – yra iš ko rinktis.

– Lietuvių kinas dažnai būna sunkus, mąslus... Mums taip užprogramuota?

– Mūsų kino meistrai tradiciškai daugiau galvojo apie saviraišką, o ne įdomią istoriją. Tas perdėtas mąslumas, tas žvilgsnis į niekur vienu metu buvo mūsų kino ženklas.

Manau, laikai keičiasi, ateis žmonių, kurie norės ir mokės pasakoti istorijas. Demonstruodamas vien savo ar savo herojų būsenas, nejučiom prarandi pasakojimo rišlumą. Viskas staiga subyra. Stambus planas ar montažo triukai stoja pasakojimo vieton. Juk per tą laiką galėjo kažkas įvykti, bet, deja, taip ir neįvyko.

Kelionėse – pokalbis su vieta

– Apie ką dabar labiausiai norite rašyti?

– Kaip tik rengiu savo trečią esė rinkinį, dirbu su jau parašytais tekstais, kurių centrinė tema – kelionės, jų aprašai. Toks vaikštūno dienoraštis.

Keliaujant svarbiausias mano paties itin asmeniškas pokalbis su vieta: sekasi ar ne susikalbėti su vieta, kurioje atsidūriau pirmą sykį gyvenime. Ar pajutau vietos dvasią, ar ji mane įsileido.

– Kaip užmegzti tą pokalbį?

– Kiekvienas keliautojas turi savo būdų. Labai retai vaikštau su kelionių vadovu rankoje. Man patinka pasiklysti miesto labirinte – kojos visada išveda ten, kur reikia. Yra, matyt, kažkoks vidinis GPS. Labai svarbu neiti visų išmintais takais. Minia visada juda „ekspertų“ nurodyta kryptimi. Keliaujant svarbiausia nevirsti turistu.

– Sakėte, jog neinate visų išmintais takais. Dėl to jus yra pavadinę ir keistuoliu, ekscentriku. Ar tokiu jaučiatės? Ar Lietuvoje trūksta keistuolių?

– Tikros demokratijos ženklas – neginčijama galimybė kiekvienam būti savimi. Kai visuomenė taps ne minėta minia, o individų suma, pamatysime, kad reikalai žymiai pagerėjo. Dabar jie irgi gerėja, tik labai lėtai. „Kievienai formai – savos durys“ – štai ir visa programa.

Simonos PUŽAITĖS nuotr.

PERFORMANSAS: Ant nutriušusios kažkada mėlynos sofos prisėdęs Rolandas Rastauskas (RoRa) kūrė Samuelio Becketto personažą, kuris skaito jaunystėje gautus laiškus.

PROGRAMA: Meninis suoliukas be sėdinčio Rolando Rastausko. „Kievienai formai – savos durys“ – pasikartojantis užrašas už nugaros.

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.