Naujausios
„Vadui reikia visą laiką išlikti stipriam“
Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) Prisikėlimo apygardos 6-osios rinktinės vado majoro Nerijaus Kačkausko biografijoje – tarnyba NATO atstovybėje Briuselyje, trys misijos Irake ir Afganistane. „Gyvenimo esu šiek tiek matęs“, – sako 6-ajai rinktinei pusmetį vadovaujantis N. Kačkauskas. Majoras – patyręs elitinis karys, žvalgas.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Įspūdinga karjera
Vasario 6-ąją 40-metį švęsiančio N. Kačkausko gimtinė – Lazdijai. Žvelgdamas į žemėlapį šypsosi: „Kur tik tu, žmogau, per tuos metus nebuvęs!“
Mokykloje N. Kačkauskas buvo padauža, bet mokėsi gerai. Ateitį labai norėjo susieti su fiziniu lavinimu – gerai sekėsi sportuoti. Stoti į universitetą buvo per brangu.
„Žiūrėk, yra policijos, karo akademija“, – netikėtai pasiūlė mama. Stojau be didelio entuziazmo. Įstojau iš pirmo karto be jokių problemų. Paskui supratau, kad visai gerai“, – sako majoras.
Karo akademiją N. Kačkauskas baigė 1996 metais. Pirmojoje tarnybos vietoje Panevėžyje, Karaliaus Mindaugo motorizuotajame pėstininkų batalione, praleido 8 metus. Buvo pėstininkų, žvalgybos būrio vadas, žvalgybos karininkas, trejus metus – kuopos vadas.
Karininko karjeroje – daugybė tarptautinių mokymų, pratybų, kursų (tarp jų – Taktinės žvalgybos karininkų kursai JAV žvalgybos centre Arizonoje).
Į pirmąją misiją Irake išvyko 2004 metų vasarą su lenkų kontingentu. Grįžęs iš misijos tarnavo Alytuje, Didžiosios kunigaikštienės Birutės batalione, operacijų karininku ir vėl grįžo į žvalgybą – tapo S2 viršininku.
2007 metais išvyko į antrąją misiją Irake. Tuo metu jau buvo paskirtas „Geležinio vilko“ brigados žvalgybos kuopos vadu, į Iraką vyko su savo būriu.
„Tai buvo pati geriausia mano misija visais atžvilgiais: patirtis, kovinė praktika. Įvertini save, pavaldinius. 2007 metai Irake buvo patys blogiausi. Ekstremalių situacijų netrūko. Nuolatiniai apšaudymai, kovinės operacijos, pastatų valymas, pavojingų asmenų sulaikymas, patruliavimas“, – vardija N. Kačkauskas.
2008 metais tapo Kęstučio motorizuotame pėstininkų bataliono Tauragėje štabo viršininku ir išvyko į trečią misiją – Afganistaną (su PAG-11).
„Įvykių buvo nemažai, sunkiai sužeisti du kariai. Iki bendros kovinių veiksmų puokštės trūko tik vieno elemento, visi kiti buvo pasiekti“, – sako majoras. Ir apibendrina: „Žinoma, nepalyginsi, ką daro mūsų spec. pajėgos, bet gyvenimo esu šiek tiek matęs.“
2011 metais, po aukštesniųjų kvalifikacijos kursų, N. Kačkauskas išvyko į Lietuvos nuolatinę atstovybę Briuselyje prie NATO, karinio atstovo padėjėju tarnavo trejus metus. Paskui – kvalifikacijos kursai Baltijos gynybos koledže Estijoje, o tada – Šiauliai.
N. Kačkausko šeima liko Alytuje. „Turiu tris vaikus – ne dėl to, kad trijose misijose buvau. Nors daug kas sutapatina“, – juokiasi vadas.
Vado ausys ir akys
„Sausumos pajėgose būti žvalgu yra lygis“, – šypsosi N. Kačkauskas. Žvalgų būrį jis vadina elitiniu padaliniu.
Paklaustas, koks įsimintiniausias tarnybos misijose epizodas, nusišypso: tai būtų visas filmas. Taip ir pasakoja – lyg žiūrėtų įtempto siužeto filmą ir persakytų tik esminius momentus. Vaizdas lieka paslėptas po žodžiais „žvalgybinis paketas“, „sėkminga operacija“, „atnaujinti veiksmai“.
Įstrigo prisiminimas – iš tarnybos Irake. Planuojant operaciją, buvo parengtas žvalgybinis paketas, operacija pavyko 100 procentų: „Vadas pamatė, kad turi tikrai stiprią žvalgybą. Per operaciją buvo paimti labai svarbūs ir ypatingi žmonės. Situacija mūsų atsakomybės rajone kardinaliai pasikeitė, visą savaitę buvo taip ramu, kad prasidėjo kalbos, galbūt reikia pamažinti budrumo lygį. Bet mes, žvalgybininkai, pasakėme, kad nereikia užmigti ant laurų, galime sulaukti blogesnių laikų. Ir tai liūdnai pasitvirtino. Šeši sužeisti, vienas žuvęs. Netektys buvo iš danų pusės.“
– Kuo žvalgas yra „kietas“?
– Žvalgui keliami kitokie, griežtesni, reikalavimai. Padaliniai yra sąlyginai maži, svarbiausia yra vienas kito supratimas, pasitikėjimas. Kai tampi kaip šeimos narys, kartais net nereikia kalbėti. Pasižiūri, ir visi žino, ką reikia daryti. Nežiūrint laipsnio, pareigų: jei reikia kasti – visi ima kastuvą.
Yra posakis, kad žvalgai yra vado ausys ir akys. Pagrindinės užduotys – informacijos rinkimas, perdavimas aukštesniajai vadovybei, taikinių nurodymas, koviniai veiksmai – mažesnių, tikslesnių operacijų, darbas priešo užnugaryje arba priešo gilumoje – savų padalinių priešakyje.
Surinkta ir laiku perduota informacija yra pats vertingiausias dalykas.
Kas ko vertas
– Kaip išsivaduoti iš įtampos, streso?
– Reikia skirti laiko sau, stengtis neužsidaryti, kad ir kaip bebūtų sunku. Būna – ir verki, ir prisimeni visus poterius.
Vadui reikia visą laiką išlikti stipriam. Reikia suvaldyti situaciją. Būna, kad žmonės pasimeta, pradeda neadekvačiai elgtis, nesupranta, kas įvyko. Per antrą misiją atsirinkau, su kokiais žmonėmis aš kariausiu. Stresinė situacija parodo, kas ko vertas. Iš mūsų niekas namo neišvažiavo, bet iš danų siuntė namo, nes neatlaikė psichologinio streso, krūvio.
Už tavęs stovi žmonės, tu juos motyvuoji, drąsini. Bet taip pat ieškai atgaivos. Šnekiesi apie bet ką – apie viską.
Grįžai iš operacijos – viską meti lauk. Sporto salė, dušas, skani vakarienė, skambutis namo, e-mail'as, naujienų skaitymas. Daug duoda bendravimas su šeima. Užtenka poros valandų tokio poilsio, vėl gali rengtis ir eiti už vartų.
Man pavyko. Bent jau aš taip galvoju.
– Savyje atradote savybių, kurių nemanėte turįs?
– Taip. Kas buvo šalia, įvardijo, jog nepasimetu stresinėje situacijoje. Nežinau, bet kažkas įsijungia. Negali išsiduoti, pasirodyti skystas pavaldinių akyse. O paskui nueini, paverki ir viskas gerai.
– Ar buvo momentų, kai atrodė, jau viskas – kritinis taškas?
– Jau pirmoje misijoje. Sakiau, daugiau nevažiuosiu niekur. Paskui atėjo dar dvi misijos. Gal toks kariškio gyvenimas. Negali užsisėdėti vienoje vietoje. Traukia važiuoti. Bet kuo aukštesnės pareigos, tuo mažiau galimybių.
– Jūs – kovos žmogus?
– Manau, taip. Visur reikia kovoti. Čia irgi kovojame: kad medžius nupjautų, kad transporto duotų geresnio. Čia pagrindinė kova – ant popieriaus.
– Sapnuojate misijas?
– Kartais – bet tai nebūna košmarai, tiesiog prisiminimai, draugai.
***
Savanorių autoritetas – aukštas
Praėjusį sekmadienį Vilniuje savanoriai iš visos Lietuvos minėjo KASP 25-ąsias įkūrimo metines. 6-ajai rinktinei atstovavo 30 savanorių būrys su kovine vėliava.
Iškilmingame minėjime Seime Savanorio garbės ženklu apdovanotas grandinis Arvydas Sukuris, Lietuvos kariuomenės pajėgų medaliu „Už pasižymėjimą“ – vyr. seržantas Darius Pileckas, Lietuvos kariuomenės KASP medaliu „Už pavyzdingą kario savanorio tarnybą“ – seržantas Ruslanas Nikulko, grandiniai Andrėjus Ždanko, Kęstutis Kryžanauskas, Nerijus Nagys, vyr. eiliniai Tomas Čerkasas, Igoris Ščepanovas, Darius Senulis ir eilinis Valentinas Ščepanovas.
Pasak N. Kačkausko, 6-ojoje rinktinėje tarnauja apie 800 žmonių, iš jų 13 procentų – merginos. Vadas džiaugiasi, kad rinktinėje yra senbuvių, kurie tarnauja per 20 metų.
Rinktinės skaičiai nuolat kinta: „Ne paslaptis – žmonės ieško geresnio gyvenimo. Pagrindinės priežastys išeiti – nesuderina darbo, persikelia į kitą miestą, didesnis procentas – emigruoja. Į jų vietą ateina kiti. Statistika maždaug tokia – jei atleidžiame keturis, priimame šešis.“
– Ko reikia, kad taptumei savanoriu?
– Noro. Amžius – nuo 18 iki 55 metų. Vyraujantis savanorių amžius yra iki 30 metų. Svarbu sveikata, tvarkingas gyvenimas. Norintieji tapti savanoriais patikrinami bendradarbiaujant su policija. Gauname rekomendacijas.
Asmuo, atitikęs reikalavimus, baigia trijų mėnesių bazinį kario kursą Rukloje, mokomajame pulke.
Savanoris gyvena savo gyvenimą – šeimoje, dirba, mokosi. Kariai savanoriai į mokymus, pratybas per metus kviečiami nuo 20 iki 50 dienų, dažniausiai užsiėmimai vyksta savaitgaliais. Įstatymai numato, jei karys savanoris pakviečiamas į tarnybą, darbdavys turi išleisti. Kartą per metus organizuojame renginį, skirtą darbdaviams.
KASP 25-ųjų metinių minėjime Vilniuje kaip vienam iš geriausių darbdavių Lietuvos kariuomenės vado apdovanojimas įteiktas AB „Lietuvos geležinkeliai“ Radviliškyje viršininkui. Radviliškio kuopoje yra daug geležinkelininkų.
– Kokios karjeros galimybės, tapus savanoriu?
– Po trejų metų įskaitoma karo tarnyba. Žinoma, galima eiti savo noru į privalomą tarnybą – taip pasielgė nemažai savanorių. Dabar tokios geros sąlygos, kad nesuvokiu, kaip galima neiti tarnauti šauktiniu.
Po bazinių kursų žiūrime, kur žmogus linkęs: jei išsilavinimas – ryšininko, priimame į ryšių būrį, jei gerai vairuoja – taps vairuotoju. Sudėstome į personalo lentynėles. Yra begalė kvalifikacinių, tobulinimosi kursų.
Po trejų metų savanoris gali pasakyti: man patiko kariuomenė, noriu tapti profesionalu.
Savanorių autoritetas visuomenėje – aukštas. Yra savanorių – Šiaulių miesto tarybos narių, 22 metus savanoris yra administracijos direktorius.
Turime daug bendradarbiavimo sutarčių, ypač, su mokyklomis, jaunimu, pavyzdžiui, Normundo Valterio jaunimo mokykla. Praktika rodo: kai problemiškam vaikui uždedi kareivišką kepurę, jis pasikeičia.
– Pernai Kariuomenės vadas pranešė apie planuojamą karinį miestelį Šiauliuose. Kokia dabar situacija?
– Užmojai dideli. Savivaldybė jau formuoja sklypus aplink rinktinę, planuojame, kad teritorija padidės 6 hektarais, iš viso bus per 10 hektarų.
Po dvejų metų suplanuota teritoriją aptverti. Kai turėsime detalųjį teritorijos planą, prasidės projektavimo darbų derinimas.
Dalį sovietinės statybos pastatų planuojame nugriauti. Bus statomas naujas kontinerinės sistemos karinis miestelis su infrastruktūra – nauju autoparku, sporto aikštynais.
Prisikėlimo apygardos 6-oji rinktinė
Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba (SKAT) įkurta 1991 metų sausio 17 dieną. 1991 metų birželio 1 dieną Krašto apsaugos departamento generalinio direktoriaus įsakymu įkuriama SKAT Šiaulių rinktinė. Vado pareigas pradėjo eiti Rimantas Jurgaitis.
1993 metų kovo 12 dieną patvirtinamas Šiaulių rinktinės pavadinimas, struktūra. Rinktinė apima Šiaulių, Kelmės, Radviliškio, Pakruojo, Joniškio, Akmenės, Telšių miestus ir rajonus. Rinktinės štabas reorganizuojamas į apskrities teritorinės gynybos štabą, įkuriami rajonų teritoriniai gynybos (RTG) štabai, formuojami batalionai.
1995 metais, SKAT rinktines formuojant pagal administracinį Lietuvos susiskirstymą, rinktinės pavadinimas pakeičiamas – Šiaulių apskrities teritorinės gynybos rinktinė. Keitėsi rinktinės struktūra, sumažėjo teritorija: iš Telšių RTG štabo suformuota Telšių apskrities teritorinės gynybos rinktinė.
1998 metų vasario 2 dieną SKAT pertvarkyta į Krašto apsaugos savanorių pajėgas (KASP). Rinktinė pavadinama Prisikėlimo apygardos 6-ąja rinktine.
Lietuvą priėmus į NATO, rinktinės batalionai reorganizuoti į kuopas. 2004 metais KASP perimant tarptautines operacijas Balkanų regione, 6-osios rinktinės PKT kariai ir kariai savanoriai dalyvavo misijose KFOR-10, KFOR-11, BALTSQN-11, Afganistane PAG-2 sudėtyje, JAV vadovaujamos sąjungininkų koalicijos operacijoje Irake.
2005 metais rinktinės sudėtyje buvo 6 kuopos. Tarnavo apie 90 profesinės karo tarnybos karių ir apie 850 karių savanorių.
2006 metų rugsėjo 29 dieną KASP Prisikėlimo apygardos 6-oji rinktinė reorganizuota, rinktinės kuopos priskirtos Vyčio apygardos 5-ajai rinktinei (Panevėžio apskritis).
2011 metais spalio 3 dieną įsteigta KASP Prisikėlimo apygardos 6-oji rinktinė. Jai priskiriamos Šiaulių, Mažeikių, Telšių, Kelmės, Joniškio, Pakruojo, Radviliškio lengvosios pėstininkų kuopos, motorizuotoji pėstininkų kuopa, štabo ir aprūpinimo kuopa.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
VADAS: „Pirmasis pusmetis buvo įdomus, nauja tarnybos vieta nenuvylė. Nebijau atsakomybės – jei būčiau bijojęs per tarnybos metus, čia nesėdėčiau. Sutinku naujus žmones, naują požiūrį. Savanorių tarnybos ir reguliarių padalinių specifika skiriasi“, – sako Prisikėlimo apygardos 6-osios rinktinės vadas majoras Nerijus Kačkauskas.
TIKSLAS: „Mano tarnybos tikslas – dirbti su žmonėmis. Dirbti su popieriais nesinori“, – sako majoras Nerijus Kačkauskas.