Naujausios
Užgavėnės taikosi prie šiuolaikinio žmogaus
Šiuolaikiniam žmogui Užgavėnės dažniausiai asocijuojasi su etnokultūros darbuotojų surengta marga švente, kurioje labiausiai linksminasi patys šventės organizatoriai. Ar gali Užgavėnės būtų įdomios, suprantamos šių laikų žmogui?
Apie tai svarsto Šiaulių miesto Kultūros centro Etninės kultūros skyriaus vedėja Diana Martinaitienė.
Ateina kaip žiūrovai
Užgavėnės, kurias dabar žmonės mato mieste, labai skiriasi nuo tų, kokios būdavo seniau. Kultūros darbuotojų rengiama šventė iš anksto sustyguota: kas kepa blynus, kas koncertuoja, kas ateina su kaukėmis, rengia žaidimus, padaro Morę ir ją degina. Miesto žmogus į tokią šventę ateina, kaip į pramogą, ne kiekvienas nori kažkur dalyvauti, kviečiamas slepiasi už nugarų. Jis – žiūrovas.
Šventės organizatoriai, taikydamiesi prie laiko bei žmonių, nukrypsta nuo autentiškos Užgavėnių šventimo dienos – antradienio. Šventė rengiama savaitgaliais, jog galėtų ateiti kuo daugiau žmonių. Seniau tokių problemų nekildavę. Žiemos metu būdavo galima pastumdyti į šonus visus darbus ir švęsti kaip pridera.
Persirengėliai būdavo laukiami
Aktyvių žmonių, vaikščiojančių su kaukėmis po savo kaimą, būdavo nedaug. Aštuonių, dešimties žmonių grupė jau buvo laikoma nemaža. Dažniausiai persirengėliais eidavo jauni, subrendę vyrai, apsirengę išverstais senais kailiniais ar palaikiais drabužiais, pasiėmę terbas, lazdas ar kitokį inventorių, reikalingą personažui.
Kiti kaimo žmonės kepdavo blynus, virdavo šiupinį ir laukdavo persirengėlių. Būdavo didelė negarbė, jeigu persirengėliai neužsukdavo į kieno nors namus.
Kita nerašyta taisyklė – persirengėlius privalėdavai įsileisti, pavaišinti. Jei kažkas neįsileisdavo, po to turėdavo nemažai vargo. Jam užremdavo duris, ant stogo užtempdavo akėčias. Mobilių telefonų nebuvo, paskambinti kaimynui, kad ateitų išlaisvinti – negali. Be to, jei per Užgavėnes užrėmė tavo duris, reiškia, tu kažką ne taip padarei, ne taip elgeisi. Turėjai įsileisti, neįsileidai – tavo problema, tavo gėda.
Persirengėlių priėmimu, vaišinimu būdavo atiduodama savotiška duoklė Anapusinio pasaulio būtybėms (jas ir simbolizuodavo persirengėliai), nes žmonės norėdavo būti su jomis dermėje – kad jos padėtų auginti derlių, kad netrukdytų ūkio darbuose, o kai ateis laikas – pasitrauktų iš kiemo. Vėlių laikas, prasidėjęs Vėlinėmis, per Užgavėnes baigiasi, vėlės turi išeiti.
Užgavėnių tradicijoje vaikų nėra
Šiandien persirengę vaikšto vaikai. Jie tarsi bando perimti suaugusių žmonių tradiciją, nes daugeliui suaugusiųjų ši tradicija tiesiog nebeaktuali.
Tikrojoje Užgavėnių tradicijoje vaikai iš viso neminimi – nebent persirengėlė ubagėlė su vaiku, bet dažniausiai jos „vaiką“ atstoja iš kokio skudurų gniutulo pasidaryta lėlė. Papročių aprašymuose užsimenama, kad vaikai bijodavo persirengėlių.
Ir ką atėjęs vaikas gali pasakyti šeimininkui? „...norim blynų ir kavos...“. Neseniai jų klausiau: vaikai, ar taip tų blynų norite, jog kiekvieno prašote? Ne, prisipažino, pas pirmą žmogų ateini, suvalgai kelis, ir jau sotus, pas antrą trečią – nebesinori. Vaikams aktualiau, kad būtų išgirstas kitas žinomos giesmelės posmas: „Jeigu blynai nemaišyti, prašom pinigus krapštyti...“
Vaikai negali atlikti tos funkcijos, kokią savo laiku atlikdavo autentiški persirengėliai, todėl suprantama ir dažna jų atmetimo reakcija. Klausi jų, gal kokią dainą moka, ar ką. Moka. Ir uždainuoja Radži repertuaro dainą. O senesnės nemoka? Senesnės, deja, nemoka. Matai visišką nesuvokimą, kas čia turi būti, dėl ko turi būti, ir atmesti to kategoriškai negali. Vaikai bent kažkokiomis pastangomis bando palaikyti tradiciją.
Seniau, kai persirengėlių vaikščiojimas būdavo natūrali šventės dalis, žmonės – ir tie, kurie eidavo, ir tie, pas kuriuos ateidavo – pažinojo vieni kitus. Neisiu pas tą, kurio nepažįstu, nes nežinosiu ką sakyti, ką daryti, mat tą dieną aplankytam žmogui persirengėlis galėdavo tiesiai į akis ar užuolankomis pasakyti jo ydas, blogybes. Jeigu žmogus – padorus, teisingas, kartu su juo būdavo galima pasišaipyti iš valdžios, netikėlių kaimynų ar pažįstamų. Gerai sustyguoto, tačiau iš anksto nerežisuoto Užgavėnių žaidimo sėkmė buvo tai, kad tame žaidime dalyvaujantys žmonės gerai žinojo tas pačias problemas, svarbiausius bendruomenės įvykius, jiems nebuvo sunku bendrauti.
Daugiabutyje švęsti sunkiau
Švęsti Užgavėnes mieste sudėtinga netgi labai to norintiems. Daugiabučių namų kieme neužsikursi net mažo lauželio. Reikės visokių leidimų, suderinimų. Vieni gyventojai užsikurs, o kitiems pasirodys, jog kilo gaisras. Užgavėnių laužas atkrinta. Lieka galimybė pasivaikščioti, pavažinėti vieniems pas kitus.
Idealus atvejis – lankyti savus žmones. Saviesiems už pastangas ir visai kitaip atsidėkojama: gausiau vaišinama, daugiau į „terbą“ įdedama nei svetimam, nepažįstamam. Grupelė persirengėlių tegu aplanko tris keturias pažįstamas šeimas, bet viską reikia organizuoti taip, kad žmonės atvykstančiųjų lauktų, apsidžiaugtų, maloniai priimtų. Šis žaidimas turi teikti pasitenkinimą – juk švenčiame, ne sunkų darbą dirbame.
Kas blynus kepa, tas kaukės nedaro
Kartą etnokultūriniais klausimais konsultavau vieną mokytoją, kuri buvo nepatenkinta jų mokykloje švenčiamomis Užgavėnėmis. O scenarijus buvo toks: visi vaikai turėdavo pasidaryti kaukes ir Užgavėnių dieną ateiti su jomis į mokyklą. Maža to. Kiekvienas mokinys būtinai turėdavo atsinešti blynų. Vėliau vienų klasių mokiniai eidavo pas kitus ir visi vieni kitus vaišindavo.
Šie išoriškai gražūs dalykai su tradicija visiškai prasilenkia. Tradicijoje akivaizdu: kas blynus kepa – tas kaukės nedaro, kas daro kaukę – tas ateina pas kitą į svečius. Be to, vaikams per Užgavėnes iš viso nepriklauso ką nors daryti, o jiems uždedamas dvigubas krūvis: ir kaukes pasidaryti, ir blynų prisikepti.
Mokytojai pasiūliau keisti šventės scenarijų – užuot malusis visą dieną po mokyklą su blynais ir kaukėmis, suorganizuoti vaikų grupelę, kartu nueiti pas tą dieną nedirbančius mokyklos darbuotojus ar netoliese gyvenančio mokinio močiutę ar mokinės mamą, auginančią nedidelį vaikutį. Vaikams bus aišku pas ką jie eina, ką turi daryti. Jie galės parodyti ką išmokę, bus pagirti, pavaišinti, patirs šilto priėmimo džiaugsmą, nes žmonės, pas kuriuos lankysis, bus patyliukais įspėti, kad lauktų. Grįžus į mokyklą jau galima su visais sudeginti Morę.
Toks scenarijus pasiteisino. Vaikų stichijos nesustabdysi, tad reikia juos bent orientuoti, kad per Užgavėnes einama ne bet kur, o tik pas pažįstamus žmonės.
Negeros mintys varomos į kaukes
Labai svarbu žinoti, kodėl Užgavėnėms kiekvienas žmogus turėtų pats pasidaryti kaukę. Kaukė yra lyg talpykla, į kurią sukrauni per žiemą savyje susikaupusias blogybes. Tradiciškai per Užgavėnes kaukės sudeginamos.
Kitaip elgtis galima tada, jei nusiperki meistrų pagamintą kaukę ir nieko „iš savęs“ į ją neįdedi. Tada ji – tik interjero detalė, galinti kaboti visų akivaizdoje daug metų.
Iš papjė mašė, iš beržo tošies ar iš kokių skudurėlių savo rankomis darytas kaukes per Užgavėnes reikia deginti. Kaukės dažniausiai daromos negražios, iškreiptais veido bruožais, bauginančios, kaip ir neigiama energija, kurią stengiesi iš savęs išvaryti.
Laikais, kai persirengėliai vežiodavosi Morę ir užsukdavo į kiekvienus namus, toks šėliojimas tarsi savaime išnešdavo iš namų žiemos ir dvasines negandas. Prasidėdavo naujas etapas, laikas pakrypdavo į pavasario pusę.
Dabar sulaukti persirengėlių su More kokiame ketvirtame daugiabučio aukšte mažai tikėtina. Ką gali pasidaryti pats – darykis. Gali pasidirbinti kelias kaukes, į vieną sudėdamas visas neramias, negeras mintis, į kitą – šviesius pavasarinius lūkesčius. Tai savotiška kūryba, paremta tradiciniais senais dalykais.
Nauji Užgavėnių personažai
Nuo seno vyravusios gyvulių, antgamtinių būtybių ir žmonių kaukės šiandien nebėra aktualios. Tų kaukių prasmė buvo aktuali tuo metu, kai jos gimė. Žmonių tipo kaukės įkūnydavo žmones, gyvenančius greta, bet kitokį gyvenimą. Pavyzdžiui, žydai, vietoj žemdirbystės užsiėmę prekyba, ar kažkada po Lietuvos kaimus klajoję ir vaistus pardavinėję vengrai. Dabar, kai susimaišęs visas pasaulis, ir žydai, ir vengrai vaistininkai mums neatrodo kuo nors išskirtiniai.
Reikia ieškoti naujų Užgavėnių personažų. Jeigu tik pavyksta, bandyti daryti kaukes, šiek tiek panašias į konkrečius asmenis. Pavyzdžiui, vietos politikus ar keistuolius, ieškančius teisybės su šakėmis. Padarydami konkretaus žmogaus kaukę, tam žmogui netiesiogiai parodome, kad jis yra pastebimas ir pagal tradiciją privalo atkreipti dėmesį į kažkokias savas ypatybes, keistis, taisytis.
Šiuolaikiškų Užgavėnių interpretacijų tikslas yra toks pat, kaip ir anksčiau – krapštyti iš gyvenimo visokias blogybes. Jei žmogus pats nesusipranta, nemato, jam reikia parodyti kas jame negerai. Gimnazijoje ar įstaigoje galima suvaidinti kokį svarbų ar kuriozišką įvykį, pasijuokti iš jo. Užgavėnių tradiciją galima puikiai pritaikyti šiems laikams, šiuolaikinei raiškai.
Deja, originalių kaukių tenka matyti retai. Ankstesnėse Užgavėnių šventėse miesto žmonėms organizuodavome įspūdingiausios kaukės rinkimus, bet kai reikdavo išrinkti – būdavo ne taip paprasta. Žmonių daug, o su kauke – vos vienas kitas.
Visi šaukia – šauk ir tu
Trypti, voliotis sniege, šaukti ir juoktis – pagal tradiciją privalomi veiksmai, kurie padeda žadinti žemę iš sąstingio ir kviesti pavasarį.
Jei žmogus nepasiliks namuose, o ateis į šventę (nors ir kaip žiūrovas) – jau gerai. Gali būti, kad kas nors jį ir paveiks. Argi sunku deginat Morę šaukti: „Žiema, žiema, bėk iš kiemo...“? Nereikia jokių pastangų: visi šaukia, gali ir tu šūktelti. Per krepšinio varžybas tai netgi privaloma. Jei nei šūkauti, nei juoktis visgi nepanorės, bus gerai bent po sniegą pasivolioti. Juk nesivoliosi kieme prie savo daugiabučio? O čia prieis persirengėlis, pervers į pusnį ir turėsi voliotis... Nebus kada galvoti, kaip aš čia atrodau, kaip čia kas...
Nauji dalykai stimuliuoja kūrybiškumą, neleidžia surambėti, pasidaryti viskam abejingu. Žiema nusibosta visiems. Reikia patikėti, kad ir tavo pastangos padeda ją krapštyti iš kiemo.
Parengė Laimutė ZIMKIENĖ
Laimutės ZIMKIENĖS nuotr.
ETNOLOGĖ: Šiaulių miesto Kultūros centro Etninės kultūros skyriaus vedėja Diana Martinaitienė sako, jog senąsias Užgavėnių tradicijas galima kūrybiškai perimti ir išradingai pritaikyti šiems laikams.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
TRADICIJA: Tradicinės kaukės šiuolaikinėse Užgavėnėse.
AKCENTAS: Užgavėnių kaukėse stengiamasi ryškiai akcentuoti personažo veido bruožus.
INTERPRETACIJA: Darydami konkrečių žmonių kaukes, tiems žmonėms netiesiogiai parodome, kad jie yra pastebimi. Kaukių autorius – tautodailininkas Albertas Martinaitis.