Turkai stebino dėmesiu vaikams ir svečiui

Turkai stebino dėmesiu vaikams ir svečiui

Neseniai iš vaikų festivalio Turkijoje grįžusi vaikų šokių kolektyvo „Šėltinis“ vadovė Violeta Laugalienė tikina, kad lietuviams vertėtų iš turkų pasimokyti pagarbos vaikams, svečiui ir savo šalies įvaizdžiui.

Nijolė KOSKIENĖ

nikos@skrastas.lt

Svečias šeimoje — vertybė

Nors su kolektyvu į Turkiją V. Laugalienė vyksta jau bene 12 kartą ir žino turkų svetingumą, tačiau kiekvieną kartą susigraudina, kai atvyksta prie merijos ir vaikus pasitinka turkų šeimos.

„Nesu labai jautrus žmogus, bet ir šįkart man ašaros byrėjo. Jie sutinka mus su tokia meile... Miesto meras laukia kiekvienos delegacijos, sveikinasi su vadovais, paglosto kone kiekvieną vaiką, visus dalyvius apdovanoja“, — pasakojo kolektyvo vadovė.

Po oficialaus sutikimo vyksta vaikų pasiskirstymas. „Turkų šeimos nepažįstamus vaikus išbučiuoja į abu skruostus, čiumpa į glėbį ir dvi dienas mes jų nematome. Jie apglobiami didžiule meile, iš vaikų tik gauname žinutes, kad viskas labai gerai“, — pasakoja V. Laugalienė.

Būta ir kuriozinių atvejų. Tik šiaulietė mergaitė įėjo į kambarį, šeimininkai pateikė jai siurprizą — papūgą, kuri turės važiuoti į Lietuvą. „Nevežėme tos papūgos, tačiau kitas berniukas parsivežė dovanotą vėžlį“, — juokėsi V. Laugalienė.

„Savi“ vaikai

Turkų „mamos“ (taip vadinamos laikinos vaikų globėjos) vadovus užbombarduoja pagrindiniu prašymu: “Paklauskite, ko vaikas nori?“

„Vieną rytą susirenkame, o dvi “mamos“ verkia. Pasirodo, vaikai nevalgė ar mažai valgė pusryčių. Aš jau visiems vaikams prisakau, kad tik valgytų“, — pasakojo pašnekovė.

Kai atėjo laikas išvykti, vaikams buvo net supirkti lagaminėliai dovanoms sudėti. O kiekviena šeima ėjo apsikabinusi „savo“ vaiką ir klausė, ar mes kitais metais dar jį atvešime?

Anot V. Laugalienės, turkams svetimas žmogus šeimoje yra didelė garbė, dėl kurios tenka net pakovoti.

Šeimos svečiams apgyvendinti pagal merijos skelbimą savanoriškai atrenkamos iš viso miesto pagal turtinę, socialinę padėtį. Yra sudaroma speciali komisija, kuri patikrina namų sąlygas ir tik tada šeimoms suteikiama teisė priimti svečius.

Valdžios požiūris į svečius

Festivalio šeimininkas Gaziemiro meras Halil Ibrahim Senol, ponios Violetos žodžiais, per visą festivalį buvo šalia visų delegacijų. Jį su žmona, kaip ir kitus valdžios atstovus, galėjai matyti sėdinčius pirmoje eilėje visų koncertų metu.

Po koncerto meras visada užeidavo, paspausdavo vadovams ranką, padėkodavo vaikams.

„Nenoriu reikšti priekaištų mūsų valdžiai, bet per 30 savo darbo metų aš neprisimenu, kad sėdėtų mūsų miesto meras ir žiūrėtų koncertą. Pas mus net garbės raštai paprastai įteikiami prieš koncertą, kad valdžia galėtų išeiti. Taip yra. Šiaip merų neprisikviesi, nes jie labai užsiėmę“, — sakė “Šėltinio“ vadovė.

Vaikų sveikata svarbiau už paradą

Sekmadienį, kai paradu turėjo prasidėti festivalio programa, visos delegacijos gavo žinutę, kad programa pakeista iš esmės. Atvėsus orui, numatytas paradas buvo atšauktas, kad vaikai nesušaltų. Dėl tos pačios priežasties buvo apšauktas ir kitą dieną turėjęs vykti koncertas.

„Man buvo gėda sakyti, kad mes pripratę šokti bet kokiu oru. Kiek dainų švenčių esame “atvarę“ lietui lyjant. Kiek paradų atkentėję — niekam niekada nerūpėjo, ar tie vaikai sušals, ar kojas sušlaps, ar jie susirgs“, — pasakojo Violeta.

Turkijoje renginiai buvo atšaukti, vaikai šiltai aprengti, šeimos surengė jiems programą, išvežė į parkus. Na ir kas, kad vietoj keturių suplanuotų koncertų įvyko tik du.

V. Laugalienė pasakoja su „Šėltiniu“ aplankiusi dešimtis festivalių įvairiose šalyse, daugiausiai Vakarų Europoje. Kai kur vaikams per dieną buvo suplanuota po 4 koncertus. “Mergaitės net verkdavo — kartais susidarydavo įspūdis, kad už kažkokias nuodėmes mes buvome atvežti atidirbinėti“, — lygina Vakarų ir Rytų požiūrį į vaikus V. Laugalienė.

Iš ligoninės — tik su tyrimų rezultatais

Paskutinę dieną delegacija sugužėjo atsisveikinti į mero kabinetą, kur vaikai buvo pavaišinti, meras tradiciškai teiravosi, ar viskas buvo gerai, ar vaikai gavo tai, ko tikėjosi. Iš karto buvo klausiama, kokių yra pageidavimų kitam festivaliui — sekretorė viską užsirašė.

Atsisveikinimo metu, pasakoja V Laugalienė, nualpo viena mergaitė. Per tris sekundes pasirūpinta ją išvežti į ligoninę. Netrukus iš ligoninės buvo paskambinta merui, kad mergaitei viskas gerai, bet ji nebus išleista iš ligoninės, kol nebus atlikti visi tyrimai ir nesulaukta atsakymų. „Nors sakėme, kad vėluojame, mums buvo trumpai atsakyta, kad ji bus išleista tik tada, kai bus aišku, kas mergaitei yra“, — pasakojo V. Laugalienė.

Kol laukė ligoniukės, delegacija buvo nusiųsta į restoraną, kur merijos sąskaita vaišinosi.

Nesuvaidintas rūpestis

„Mes dažnai vaidiname ir deklaruojame, kad rūpinamės vaikais. O ten vaidybos nėra — viskas vyksta natūraliai. Prie namų pristatyta vaikams teniso kortų, aikštelių, mokyklose įrengti žaidimų kambariai“, — pasakojo Violeta.

„Šėltinio“ vadovei su vertėju-studentu teko diskutuoti ir apie aukštąjį mokslą Turkijoje. Ten panaši egzaminų sistema, bet mokslas yra nemokamas. Studentai gauna bendrabutį, už kurį apmoka valstybė, o jei bendrabutyje nėra virtuvių, jie gauna talonus maitinimui.

Apie fabrikus už miesto ir griaunamus namus

V. Laugalienę ne kartą glumino turkų požiūris. „Kai nematydama mieste pramonės paklausiau, kur jūsų gamyklos, man buvo atsakyta, kad visos jos už miesto, nes kenkia žmonėms. O mes susimąstome kiaulides įrengti šalia gyvenviečių“, — stebisi moteris.

O kai ji paklausė, kodėl visi jų daugiabučiai tokie gražūs, turkai paaiškino, kad jie senus griauna, vietoje jų stato naujus, dažniausiai trijų aukštų.

Beje, pats mažiausias butas tokiame name yra keturių kambarių. Vaikai gyveno šeimose, kuriuose yra po 7— 9 kambarius. „Turkai net nesuvokia, kad gali būti vieno kambario butas“, — stebėjosi ponia Violeta.

Tiesa, ji pripažįsta, kad Gaziemiras yra laikomas pačiu europietiškiausiu Turkijos miestu, „Šėltiniui“ yra tekę svečiuotis ir atokesniuose regionuose.

Paklausta, ar balsuotų už Turkijos narystę Europos sąjungoje, jei turėtų balso teisę, ponia Violeta nusijuokė: „Turbūt susilaikyčiau, nes tas jų vėlavimas mus, lietuvius, nuolat siutino“.

„Per 30 savo darbo metų aš neprisimenu, kad sėdėtų mūsų miesto meras ir žiūrėtų koncertą.

GLOBA: „Turkų šeimos vaikus čiumpa į glėbį ir dvi dienas mes jų nematome, jie apglobiami didžiule meile, iš vaikų tik gauname žinutes, kad viskas labai gerai“, — pasakojo V. Laugalienė.

POŽIŪRIS: „Man buvo gėda sakyti, kad mes pripratę šokti bet kokiu oru. Kiek mes dainų švenčių esame “atvarę“ lietui lyjant. Kiek paradų atkentėję — niekam niekada nerūpėjo, ar tie vaikai sušals, ar kojas sušlaps, ar jie susirgs“, — pasakojo Violeta.

Jono TAMULIO nuotr.

ĮVAIZDIS: Tarptautiniai vaikų festivaliai vyksta visoje Turkijoje, jų metu tėvai ima atostogas, vaikai gali neiti į mokyklą, o tokių festivalių tikslas — parodyti pasauliui kuo daugiau teigiamų, kultūrinių šalies pusių. „Turkams labai svarbu, ką grįžę svečiai pasakos apie Turkiją — jie to siekia, ir daro tai protingai. Iš kalbų gali suprasti, kad jie labai nori į ES, ir tokia šalies prezentacija yra vienas iš kelių ten pakliūti“, — pasakojo ponia Violeta.

DĖMESYS: Violeta Laugalienė su Gaziemiro meru Halil Ibrahim Senol, kuris viso festivalio metu šefavo ir globojo visas delegacijas, su žmona stebėjo visus koncertus.

FESTIVALIS: „Šėltinis“ Turkijoje svečiavosi gal 12 kartų, į Gaziemiro tradicinį festivalį, rengiamą vaikų gynimo dieną, ir vykstantį visą savaitę (šiemet nuo balandžio 16 iki 25 dienos) šiauliečiai kviečiami šeštą kartą.

Violetos LAUGALIENĖS asmeninio albumo nuotr.