Naujausios
Trys savaitės pasaulio pakraštyje
Keturios paros lėktuvuose, oro uostuose ir viešbučiuose, beveik 20 tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos ir trys savaitės bei beveik penki tūkstančiai kilometrų namelyje ant ratų. Tokios buvo šiųmetinės kelmiškės Nijolės Stamburienės atostogos pasaulio pakraštyje, Naujojoje Zelandijoje, prieš keletą metų oficialiai pripažintoje gražiausia pasaulio valstybe.
Dalia KARPAVIČIENĖ
daliak@skrastas.lt
Du tūkstančiai kilometrų namelyje ant ratų
Kelionę pasaulio pakraštyje kelmiškė Nijolė Stamburienė su Naujoje Zelandijoje gyvenančiais draugais buvo suplanavę iki smulkmenų.
„Norėjau kuo daugiau pamatyti, todėl nusprendėme išsinuomoti namelį ant ratų ir pirmiausiai porą savaičių pakeliauti po šiaurinę naujosios Zelandijos salą. Tik grįžę suskaičiavome nuvažiavę 2200 kilometrų“, — sakė N. Stamburienė.
Naujoji Zelandija kelmiškei pasirodė panaši į kaimyninę Australiją, kurioje irgi yra buvusi, tik labai žalia ir šilta šalis. Australijoje daugiau raudonų spalvų ir atspalvių.
„Rodos, pasaulio pakraštys, o jaučiausi labai gerai. Kaimuose ganosi avių, karvių bandos, gyvulius būtinai saugo šuo. Pakelėse auga ir žydi žolės ir gėlės, tokios pat, kaip ir Lietuvoje, bitelės po žiedus dūzgia. Tačiau yra ir didelių skirtumų, pavyzdžiui, kalnai ir vandenynas, laukinė, žmogaus nepaliesta gamta“, — panašumus ir skirtumus tarp Naujosios Zelandijos ir Lietuvos vardijo kelmiškė.
200 rūšių augalų
Savotišką jausmą N. Stamburienei kėlė nuolatiniai rūkai, kalnus dengiantys debesys. Keliautojai aplankė vieną didžiausių Naujosios Zelandijos miestų — Oklendo uostą, kuriame gyvena apie milijonas iš keturių visos šalies gyventojų. Šalia Oklendo išsidėstę apie 50 vulkaninės kilmės salų. Pačiai jauniausiai — Rangitoto — apie 600 metų. Sala negyvenama. Laivai turistus atplukdo ir pasiima atgal.
„Į salos viršūnę veda takas. Manoma, kad saloje auga 200 rūšių augalų. Bet beveik negirdėti paukščių. Rangitoto — tikros džiunglės, kuriose karaliauja medžiai, žolės, krūmai, susipynę, susiraizgę, apsamanoję. Nors buvo nelengva, įkopėme į pačią viršūnę. Atsivėrė nuostabūs vaizdai, puikiai matėsi ir Oklendas, ir kitos vietovės. Rangitote draudžiama palikti net ir menkiausią šiukšlelę, maisto trupinėlį. Apskritai, Naujoje Zelandijoje žmonės labai saugo gamtą. Jiems į kraują įaugęs toks supratimas“, — sakė N. Stamburienė.
Netoli Rangitoto — gyvenama Waiheke sala, kurioje zelandiečiai dažnai romantiškai susituokia ir švenčia vestuves.
Lauktuvių — akmenukai
Po pietinę Naujosios Zelandijos salą kelmiškė keliavo su draugais nuosavu jų automobiliu. „Per savaitę nuvažiavome dar daugiau — 2600 kilometrų“, — teigė moteris.
Lankomiausia pietinėje dalyje — Hokitikos vietovė. N. Stamburienė pasakojo iš pradžių labai nustebusi dėl keistos spalvos vandens. Paskui paaiškėjo, jog žalsvą atspalvį suteikia akmenukai — nefritas. Moteris parsivežė nefrito akmenukų į Lietuvą. Naujojoje Zelandijoje iš šių akmenukų daromi maorių pakabukai, suvenyrai.
„Mums pasakojo, jog trijų kilometrų aukštyje, Prano Juozapo žemėje, apie 350 metrų virš jūros lygio, plyti ledynai. Tiksliau būtų pasakyti — po truputį slenka. Nelabai dera miškai, vandenynas, kalnai ir ledynai. Bet taip yra. Daug į šitokį stebuklą žvalgančių iš malūnsparnių, bet ir mes matėme nepakilę. Įspūdinga“, — pasakojo N. Stamburienė.
Didelį įspūdį moteriai paliko kriokliai, kaip sumūryti, neįžengiami miškai, fiordai, uolos, ramybė ir saugumas. Naujojoje Zelandijoje, skirtingai negu Australijoje, nėra nei gyvačių, nei skorpionų, nei milžiniškų skruzdžių. Gali drąsiai vaikščioti basomis. N. Stamburienė sakė ilgai atsiminsianti nuostabaus grožio veidrodinį ežerą.
Maorių dainos panašios į romansus
N. Stamburienei Naujosios Zelandijos sostinė Velingtonas pasirodė labai jaukus tarp kalnų išsidėstęs uostas.
„Sostinėje — daug muziejų. Labai nustebau Te Papos muziejuje radusi iš Lietuvos kilusio dailininko Rudolfo Gopo paveikslą. Šis žmogus, 1913 metais gimęs Lietuvoje, Pamario krašte, vėliau emigravo į Naująją Zelandiją, Christ Church mieste gyveno ir kūrė iki mirties, buvo vedęs vietinę moterį“, — įspūdžiais dalijosi kelmiškė.
Muziejuose N. Stamburienė matė daug maorių kultūros pavyzdžių: ryškiaspalvių pirogų, įvairių dirbinių, ornamentų, detalių. Ir vietinius, ir turistus maorės moterys moko savų dainų. Kelmiškei maorių dainos pasirodė labai panašios į romansus, melodingos.
N. Stamburienei teko klausytis maorių koncerto. Moterys dainavo iš visos širdies, palydėdamos dainas specifiniais judesiais, visos basakojės, atsipalaidavusios, nieko aplinkui nematydamos. Labai išraiškingi dainuojančių maorių vyrų veidai, atrodo net žiaurūs, kiaurai veriantys, deginantys žvilgsniai. „O nulipa maoriai nuo scenos — ir visiškai pasikeičia, kaip vaikai šypsosi. Beje, man labai gražios pasirodė maorių mergaitės, per šventę ornamentais, savotiškais ženklais išsipaišiusius skruostus, melsva spalva paryškinusios lūpas“, — staigiais pokyčiais stebėjosi moteris.
Žemė verda ir garuoja
Iš Velingtono keliautojų maršrutas tiesėsi į Oklendą, pakeliui sustojant įvairiose gražiose, išskirtinėse vietose.
Viena tokių — Rotornos terminis kaimelis. „Veikiantys terminiai šaltiniai atrodė įspūdingai. Rodėsi, jog žemė verda ir garuoja. Dumblas, vanduo įkaitę iki 100 laipsnių temperatūros. Todėl maoriai, įdėję maisto produktus į specialias dėžes, tuose šaltiniuose verdasi valgį“, — pasakojo N. Stamburienė.
Dauguma maorių — katalikai. Kelmiškė lankėsi jų bažnyčioje, kapinėse, kuriose kiekvienas kapelis pražydęs gėlėmis. „Naujosios Zelandijos valdžia maoriams yra suteikusi daug teisių, privilegijų. Važiuodami matėme originalių, tarytum iš cemento sulipdytų ir baltai dažytų maorių namų. Ne maoriams tokių namų nebūtų leista pasistatyti“, — sakė kelmiškė.
KAULAI: Įspūdingo dydžio banginio kaulų takas viename iš Naujosios Zelandijos parkų.
ATSTUMAI: Nuo Bluff vietovės Naujojoje Zelandijoje iki Londono — 18958 kilometrai. Iki Lietuvos — dar pora tūkstančių kilometrų toliau. Ne veltui Naujoji Zelandija vadinama pasaulio pakraščiu.
VEIDRODIS: Kelmiškei teko keliauti veidrodiniu, įspūdingo grožio ežeru.
MAORIAI: Dainuojantys maorių vyrų veidai — išraiškingi, net žiaurūs, moterys — labiau atsipalaidavusios. Mažos maorių mergaitės per šventes mėgsta ornamentais, ženklais išsipaišyti skruostus, lūpas.
LEDYNAI: Naujojoje Zelandijoje, trijų kilometrų aukštyje, yra slenkančių ledynų.
ŠALTINIAI: Terminiuose šaltiniuose vietiniai verda valgį.
AVYS: Naujojoje Zelandijoje auginama daug avių.
AUGALAI: Tolimoje šalyje — tikra augalų karalystė. Pavyzdžiui, vulkaninės kilmės negyvanamoje Rangitoto saloje priskaičiuojama 200 įvairiausių augalų.
Nijolės STAMBURIENĖS albumo nuotr.
Apie Naująją Zelandiją
Naujoji Zelandija (maorių kalba — Aotearoa) — salų valstybė ramiajame vandenyne, apie 2000 kilometrų į pietryčius nuo Australijos. Valstybinės kalbos — maorių ir anglų. Sostinė Velingtonas. Didžiausias miestas — Oklendas.
Naujosios Zelandijos salas XI — XIV amžiuje apgyvendino polineziečių gentys, labiausiai įsitvirtino maoriai, taip pat — moririai. 1642 metais į Naująją Zelandiją atvyko pirmasis europietis — Abelis Tasmanas. 1769 metais salų pakrantes tyrinėjo anglų jūrininkas Džeimsas Kukas, Naująją Zelandiją paskelbęs Anglijos valda. Bet maoriai priešinosi kolonizacijai ir pasiekė Vaitangos taikos sutartį (1840 metai), pagal kurią išsaugojo savo žemes. Imigracija prasidėjo 1860 metais, atradus aukso. Aukso atsargoms išsekus, daugelis ėmė verstis žemės ūkiu. 1893 metais Naujoji Zelandija tapo pirmąja pasaulio valstybe, suteikusia moterims rinkimų teisę.
Tris ketvirtadalius salų paviršiaus užima kalnai, aukštumos ir kalvos. Apie 20 procentų šalies ploto dengia miškai. 2006 metais Naujoji Zelandija buvo oficialiai pripažinta gražiausia pasaulio valstybe.