Naujausios
Šviesuoliui rūpi krašto ateitis ir atminimas
Šviesuolis iš Pašvitinio (Pakruojo rajonas) Juozas Mockūnas – neabejingo aplinkai žmogaus pavyzdys. Jo rūpesčiu miestelyje pastatytas kryžius Lietuvai, sukaupta kraštotyrinės medžiagos, senovinių daiktų ekspozicija; o praėjusiais metais aktyvaus pašvitiniečio raginimą sutvarkyti pradėjusį griūti vietos paminklą – akmeninį malūną išgirdo ir rajono valdžia.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Senoje klėtyje senoviniai daiktai
Juozas Mockūnas iš stalčiaus pasiima didelį geležinį raktą ir gurgdžančiu po kojomis sniego taku veda į kieme stovinčią medinę klėtį. Pastogėje kabo lašinių bryzelis – maistas paukšteliams, prie įėjimo – kelios girnapusės, mediniai ratlankiai.
Dar sovietmečiu šią klėtį, statytą 1921 metais, vyras parsigabeno iš žmonos tėviškės – Striukų kaimo. Rudenį sukėlė pamatus, pakišo rąstus, iš kurių surentė kažką panašaus į roges, o žiemą traktoriumi partempė. Maždaug 9 kilometrus. Pasitaikė nelabai sniegingas metas, tad teko pavargti, kol pastatas parkeliavo į naują jam skirtą vietą.
Atvėrus klėties duris tvoksteli šaltis, tačiau viduje yra į ką pažiūrėti. Žibalinė lempa, rusiškas virdulys – samovaras, anglimi kaitinami lygintuvai, senovinės knygos, pinigai, puošnios kamanos. Nuo sienos žvelgia ir Lenino protretas, – tokia buvo istorija, ir rusiška kariška kepurė kabo.
„Turiu surinkęs daugiau kaip 200 eksponatų. Kai žmonės išsikėlė iš vienkiemių, daug daiktų liko. Sunešiau, kad nepranyktų be pėdsako. Mano tokia prigimtis,“ – savo pomėgį aiškina garbaus amžiaus pašvitinietis.
Rūpestis dėl malūno
Kadangi senoviniai rakandai beveik nebetelpa, jis turi planų įrengti nuolatinę ekspoziciją Pašvitinio vėjo malūne. Sovietiniais metais kolūkis malūną paremontavo, uždėjo skardinį stogą, pagamino sparnus. Tiesa, pastarieji neatlaikė vėtrų ir dabar tik vienas jų moja visu ilgiu.
Šis akmeninis keturių aukštų pastatas – miestelio puošmena, tačiau viduje nelikę buvusios įrangos, o ir sienos, ardomos gamtos bei žmonių, pradėjo griūti. Prieš keletą metų radosi skylė, kuri tolydžio didėjo ir jau siekė maždaug 4 metrus aukščio bei 3–4 metrus pločio.
Juozas Mockūnas, matydamas tyliai nykstančią vertybę, kreipėsi į rajono mero pavaduotoją Romą Medzvecką.
„Jis pasakė: pirmą kartą girdžiu šią problemą. Tiek to mano rūpesčio ir tereikėjo,– kuklinasi pašvitinietis. – Netrukus mero pavaduotojas apžiūrėjo malūną ir pasirūpino, kad anga būtų užmūryta. Dabar reikėtų naujus langus ir duris įstatyti. Tada būtų galima perkelti ekspoziciją.“
Rinko kraštotyrinę medžiagą
Kolūkyje Juozas Mockūnas dirbo statybos inžinieriumi. Tada ėmė domėtis kraštotyra, rinkti žmonių atsiminimus, pasakojimus. Sudarė Pašvitinio miestelio planą tarpukariu, surašė gyventojus, kas kuo vertėsi. Iš viso užrašuose išlikusios 118 šeimų, iš jų – 26 žydų.
Šviesuolis rinko duomenis apie dvarus, išnykusius seniūnijos kaimus, vėliau – ir apie partizanus, tremtinius, medžiagą pateikdavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui, taip pat davė rengiamai monografijai apie Pašvitinį.
„Žmonės, kuriuos kalbindavau, pasakodavo atvirai, buvo nuoširdūs. Gal pasitikėjo manimi. Teko su daug kuo bendrauti dirbant kolūkyje. Taip apie reikalus šnekėdami prieidavome ir iki atsiminimų,“ – pasakoja pašvitinietis.
Šviesuolio iniciatyva Lietuvos valstybės atkūrimo 80-mečiui 1998 metais Pašvitinyje buvo pastatytas kryžius. Apie jį J. Mockūnas sako galvojęs gal dešimtmetį, bet vis nerado tinkamos medienos. Pagaliau ąžuolo parūpino Jonas Drupa, o pagaminti kryžių padėjo Bronius Kazakevičius, kuris už darbą net užmokesčio neėmė. Taip pat J. Mockūno prisidėta įamžinant partizanų atminimą.
Patriotas ir optimistas
„Esu patriotas, – sako Juozas Mockūnas, 1991-ųjų sausio 13-ąją su dar dviem kartu važiavusiais į sostinę pašvitiniečiais budėjęs prie Seimo rūmų, ir priduria: – manau, kad ištikus negandai dabar žmonės irgi eitų ginti valstybės.“
Nors garbaus amžiaus pašvitinietis sutinka, kad pastaruoju metu auga nepasitenkinimas socialine padėtimi, keičiasi žmonių požiūris į pasaulį, liberalėja, viskas tampa mažiau konkretu ir sunkiau apčiuopiama, dauguma širdies gelmėse išlieka tikri lietuviai.
„Žinau iš istorijos: lietuviai nesikarščiuoja, bet ir neužmiršta, kas reikalinga,“ – įsitikinęs miestelio šviesuolis, galvojantis, kad ir emigracija nėra tokia pragaištinga, kaip apie ją kalbama.
Jis dar pamena tėvų pasakojimus, kaip lietuviai po 1918 metų traukė į Vakarus: Ameriką, Kanadą, Argentiną. Ten, kur tikėjosi skalsesnio duonos kąsnio, didesnio uždarbio. Važiavo ne menkiau negu dabar.
„Lietuvis kadaise nuėjo iki Maskvos ir Juodosios jūros... Vis negana, norisi daugiau ir geriau. Po anų laikų emigracijos daug žmonių sugrįžo užsidirbę, nusipirko namų, žemių. Ir dabar taip bus. Gaila nubyrančių protų, bet ir jie ten toli dirba Lietuvos labui,“ – mano J. Mockūnas.
Autorės nuotr.
MALŪNAS: Juozas Mockūnas paragino valdžią, kad užmūrytų didžiulę malūno sienoje žiojėjusią skylę.
MEDŽIAGA: Juozo Mockūno rankose – segtuvas su jo surinkta medžiaga apie apylinkes, tarpukario Pašvitinio miestelio planas.
EKSPONATAS: Iš klėtelėje sudėtų eksponatų lentynos Juozas mockūnas ištraukia senovinį rusišką virdulį.
KLĖTIS: Klėtį Juozas Mockūnas parsigabeno iš Striukų kaimo.