Naujausios
Sveiki atvykę į pasaulio pakraštį
„Šiaulių kraštas“ baigia rašinių ciklą apie keliautojo Audriaus Daunio patirtus įspūdžius ir apie jo aplankytus kraštus. Beveik pusantrų metų keliautojas praleido plaukiodamas Byglio kanalu (Beagle) ir kitais mažesniais Pietų Argentinos bei Čilės kanalais, bendravo su pakrančių gyventojais, pažino jų gyvenimo būdą, civilizacijos ypatumus.
Prisimindamas piečiausius pasaulio uostus ir juose gyvenančius žmones Audrius Daunys šypsosi.
Laimutė ZIMKIENĖ
redakcija@skrastas.lt
Argentiniečiai didžiuojasi Ušuaja
„Argentiniečiai mano esą pasaulio bamba. Jie atvykę iš Europos, davę pasauliui argentinietišką tango“, – pasakoja keliautojas, lygindamas argentiniečius ir čiliečius. Tikina esąs objektyvus: argentinietiškas tango jo nežavi.
Argentiniečiai labai didžiuojasi Ušuaja – didžiausiu miestu Ugnies žemės, Antarktidos ir Pietų Amerikos salų srityje, turizmo centru. Mieste – apie 70 tūkstančių gyventojų.
Čiliečiai nosį riečia dėl Puerto Viljamso. Šiame Čilės uoste gyvena apie pustrečio tūkstančio laivyno kariškių ir koks šešiasdešimt šeimų, per šimtą civilių gyventojų.
Pasak A. Daunio, Pietų Amerikoje kiekvienas, kuris ko nors nežino, vis tiek sako, kad žino. Tai normalu. Pakrančių jachtų klubuose argentiniečiai, brazilai lenda į akis, perša savo nuomonę, meluoja. Paklausysi jų patarimų – žūsi. Čiliečiai kitokie, į gringo (Lotynų Amerikoje – „svetimšalis") jie žiūri pagarbiai, iš atvykėlio galima ir ko nors išmokti, bendrauti su juo naudinga. Kodėl nepasižiūrėjus, nepasimokius?
Amžini varžovai
A. Dauniui teko gyventi abiejose Ugnies žemės dalyse – ir priklausančioje Argentinai, ir toje, kuri priklauso Čilei. Tai nesudėtinga, jau atsikapsčius iki šių vietų. Susitvarkai dokumentus ir plaukioji Byglio kanalu nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno. Tik reikia laiku pasikeisti vėliavą laivo dešinėje pusėje pagerbiant šalį, per kurios vandenis plauki.
Supainioti šalių vėliavas ir, tarkime, Argentinos teritorijoje plaukti su Čilės vėliava reikštų nemažus nemalonumus.
1978-1984 metais argentiniečiai ir čiliečiai buvo rimtai susikivirčiję, šalys rengėsi karui. Ušuaja tebuvo maža gyvenvietė. Nors karas neįsiliepsnojo, argentiniečiai gyvenvietės vietoje pastatė miestą, sutelkė karinio laivyno pajėgas. Čiliečiai, aišku, nenusileido, nusiuntė prie Byglio kanalo savo laivyną ir įkūrė karines bazes. Argentiniečiai negyvenamose salose pasodino po atstovą karininką, čiliečiai – taip pat. Salų „gubernatoriai“ draugiški. Laiko savo priederme svetingai priimti atvykstančius keliautojus, naudojasi šiuolaikiškomis technologijomis. Tai modernu.
Gilioji įlanka – egzotiškas kraštas
Ušuajos uoste – karininkų tiek, kiek per karą. Argentiniečiai kariškiai laivais neplaukioja, nes karinis laivynas jiems neskiria kuro.
„Atvykėliai tik galvas pakraipo tūkstančius kareivių ir karininkų išvydę. Niekas nežino, ką jie tenai veikia, kam tokia gausybė reikalinga,“ – sako A. Daunys.
Šiame pasaulio krašte Ušuaja yra ne tik didelis, bet ir vienintelis miestas, nors jį galima apeiti pėstute per kelias valandas. Argentinos vyriausybė stengiasi, kad uostas taptų turistų lankoma vieta, reklamuoja kaip išmanydama.
Ušuaja ispaniškai kalbančiame pasaulyje yra gerai žinoma kaip Fin Del Mundo (isp. Pasaulio pabaiga). Atvyksti į šį miestą, o ten plakatai visomis kalbomis: „Sveiki, atvykę į Fin Del Mundo!“. Mažai kas iš vietinių žino, kad vietovės pavadinimas indėnų jamanų kalba reiškia „gili įlanka“ (Ush Wuaia). Prieš 100 metų uostas įlankoje buvo kalinių tremties vieta.
Už keliolikos kilometrų nuo Ušuajos prasideda Ugnies žemės nacionalinis parkas, kurio pasididžiavimas – ne tik nuostabus kraštovaizdis, bet ir piečiausias pasaulyje 8 kilometrų geležinkelis. Turistai viliojami pingvinų kolonijomis Byglio kanale, piečiausiu pasaulio Les Éclaireurs švyturiu, kuris įkvėpė Žiulį Verną parašyti romaną. Iš Ušuajos rengiami kruiziniai reisai į Antarktidą.
A. Dauniui teko dirbti viename kruiziniame laive, vežiojančiame turistus į Antarktidą. „Buvau vienintelis, kuris tuo metu išdrįso plukdyti rusus, – pasakoja keliautojas. – Visi jachtų savininkai bijo rusų dėl jų polinkio į alkoholį. Iškris koks neblaivus per bortą, ir kelionių organizatoriaus gyvenimas baigtas!“
Faneriniame name – 28 laipsniai šilumos
Ušuaja – brangus miestas atvykėliams. Žemė brangi, būstas brangus, viešbučių ir maisto kainos daug didesnės nei šiaurės Argentinoje. Iš faneros lapų sukonstruoto mažo namelio nuomos kaina – 2000 pesų (apie 400 eurų ar 1.4 tūkst. litų) per mėnesį. Būstai atrodo kiaurai žiemą perpučiami, tačiau žmonės juose gyvena. Neišvaizdžių, vienaukščių medinių namelių Ušuajoje daug daugiau nei ištaigingų.
A. Daunys pasakojo, jog kartą į jo laivelį atėjo svečių iš „fanerinių“ namelių: „Šalta pas tave“, – drebėjo svečiai. Nustebau, kodėl šalta. 18-20 laipsnių šilumos, nešalta! „Pas mus namelyje 28 laipsniai“, – išgirdau.“
Argentinos vyriausybė, norėdama apgyvendinti tas vietas, privilioti žmonių, pristeigė sumažintų mokesčių zonų, nedidelių elektronikos prietaisų gamyklėlių, suteikė naujakuriams daug privilegijų.
Ugnies žemė yra turtinga naftos ir dujų klodais, todėl lengva ranka atsukami kranai. Už 7 JAV dolerius per mėnesį pleškink kiek nori, galima gyventi ir popieriniame name.
Į kino salę – su gėrimais ir maistu
Ušuaja dar vadina šokoladine vieta. Daugelis žmonių iš šiaurės Argentinos suplūsta į uostą prie Byglio kanalo vieninteliu tikslu – užsidirbti šiek tiek pinigų. Prekybos centro kasininkė čia uždirba apie 2 tūkstančius JAV dolerių. Už tokį pat darbą Argentinos sostinėje, 14 milijonų gyventojų turinčiose Buenos Airėse ji daugiausia gautų 500 dolerių atlyginimą.
Pietų argentiniečiai mąsto savitai: jeigu pasiekei Ušuają, reiškia esi protingas. Niekam neįrodysi, kad žmonės dirba ir dėl to, jog galėtų keliauti. Turtingi argentiniečiai atvyksta į Ušuają (automobiliais, keltais, lėktuvais) sutikti naujų metų ir vėliau tuo puikuojasi visus metus.
Ušuaja nėra didelis, gražus ir tvarkingas miestas, vertinant jį lietuviškais standartais. Tačiau nemažai dalykų čia stebina ir daug pasaulio mačiusius keliautojus.
Ušuajoje pradėta naudotis internetu prieš keletą metų, kinas demonstruojamas ir kino, ir bibliotekos salėse. Pažiūrėti kino žmonės susirenka nešini puodeliais arbatos, kavos, įvairiais užkandžiais. Pasižiūrėję filmą jį aptaria.
„Kitoje Byglio kanalo pusėje esančiame Puerto Viljamse kinas taip pat rodomas, – sako A. Daunys. – Operatorius – labai paslaugus. Jei kuris žiūrovas ima skųstis dėl šalčio, operatorius sustabdo juostą, įmeta į krosnelę keletą malkų, patalpa sušyla, visi toliau žiūri filmą.“
Lituano – geras dailidė
„Gyvenau savo burlaivyje ant vandens Ušuajos įlankoje, – prisimena keliautojas. – Kiekvieną rytą su puodeliu arbatos išeidavau ant denio. Grožėdavausi pakrantėje įsikūrusiu miestu, apsuptu snieguotų kalnų.“
Puerto Viljamsas – ne mažiau gražesnio kraštovaizdžio dalis. Vieni Audriaus Daunio pažįstami atplaukė čia, ieškodami savo svajonių kranto, ir gyvena šiose vietose 8 metus, kiti – 15 metų, treti net nebeprisimena, kiek laiko. Jei turi pajamų, dirbi ir užsidirbi – išvaryti sunku. Šitos vietos išliko tokios, kokias jas Dievas sukūrė prieš daugelį amžių.
Pirmąją atvykimo dieną Puerto Viljamse A. Daunys nesutiko nė vieno žmogaus, tačiau centrinėje miestelio gatvėje vos neužmynė ant snaudžiančio arklio. Antrą dieną jis jau buvo pažįstamas su keliais čiliečiais, trečią dieną gavo darbo – suremontuoti nedidelės kavinės patalpas.
„Apie mane garsas pasklido greitai, – patirtais įspūdžiais dalijosi keliautojas. – Čiliečiai ateidavo pasižiūrėti, kaip dirbu, tapšnojo per petį, sakė, kad lituano yra geras dailidė, o greitai vadino ir dar draugiškiau – čiluano“.
Pasak lietuvio, paprastus tinkavimo, dažymo ir kitus nesudėtingus apdailos darbus galėtų atlikti kiekvienas vyras, jeigu čilietis gali nedirbti – jis ir nedirba.
Merginos nemėgsta aukštakulnių
Rugsėjo mėnesį čiliečiai švenčia Nepriklausomybės dieną. Miestelis kelias dienas skęsta linksmybėse, šurmuliuoja būreliai tautiniais rūbais pasipuošusių suaugusių ir vaikų, visi kemša empanadas – čebureką primenančius tešlos blynus su mėsos įdarais.
Kai kurių merginų veidai gana rūškani – šventės proga jos apsiavė aukštakulniais bateliais, o mūvėti batelius (ne tik aukštakulnius) nepratusios, nėra kur vaikščioti. Vaikšto krypuodamos, dar sunkiau šoka. Tačiau merginos nori būti gražios ir fotografuojamos stengiasi išspausti šypseną.
Tos, kurios atėjo į šventę basos, trykšta gyvenimo džiaugsmu.
„Neblizgu ir aš, – juokiasi A. Daunys. – Pasikvietė mane į vietos rodeo, paklausė, ar žinau kas yra lasas, padavė ir liepė gaudyti laukinį žirgą. Tikriausiai tikėjo, kad dvimetrinis „gringo“ parodys „aukštąjį pilotažą“. Nieko jiems neparodžiau, stypčiojau ant pirštų galų po mėšliną aptvarą, o žirgas lakstė karčius kratydamas ir žvengė iš linksmumo. Man nebuvo taip linksma.“
„Viskas yra reliatyvu!“
A. Daunio atmintyje įsirėžė Ušuajoje ant sienos matytas Alberto Einšteino portretas ir jo garsioji frazė: „Viskas yra reliatyvu!“ Pasaulio pakraštį galima laikyti ir pasaulio pradžia.
„Kito gyvenimo neįsivaizduoju! Ką dar pasaulyje galima rasti gražiau už naują krantą?“ – tvirtina keliautojas.
Savo burlaivį „Taura“ Audrius Daunys yra palikęs Ušuajos jachtų klube. Rudenį grįš gyventi į laivą ir vėl plauks. Galbūt šį kartą ne į Markizų salas, o kitur, bet plauks, neplūduriuos vietoje. Ant kairiojo stiebo vėl plazdės Lietuvos vėliava. Nepaisant, jog dažniausiai visa įgula – tik jis vienas.
Audriaus DAUNIO nuotr.
ŽVILGSNIS: Ušuaja nuo laivo denio graži, kaip ją supantis kraštovaizdis.
BYGLIS: Vaizdas į Byglio sąsiaurį iš Čilės pakrantės.
KOPLYČIA: Piečiausia pasaulio koplyčia – Čilės žemėje.
KAREIVINĖS: Čiliečių uoste Puerto Viljamse gyvena apie 2,5 tūkstančio kariškių ir tik kiek daugiau nei šimtas civilių gyventojų.
LAUKIMAS: Puerto Viljamsas laukia audros.
GATVĖ: Puerto Viljamso gatvėse sutikti žmogų kartais –retenybė.
ALBATROSAS: Karališkas paukštis čiliečiams asocijuojasi su jiems brangiausia vertybe – laisve.
ŠOKĖJOS: Puerto Viljamse gyvenančios merginos retai avi batelius ir net šventėje joms patogiau basomis.
Rugsėjo mėnesį čiliečiai švenčia Nepriklausomybės dieną. Puerto Viljamsas skęsta linksmybėse, šurmuliuoja būreliai tautiniais rūbais pasipuošusių suaugusių ir vaikų.
PENTINAI: Šventėje čiliečių vyrai puikuojasi pentinuotais batais.
REKLAMA: Argentinos vyriausybė deda daug pastangų, kad vienintelis miestas Ugnies žemėje-Ušuaja taptų turistų lankoma vieta.
PAKRANTĖ: Piečiausi pasaulio uostai neretai suvilioja atvykėlius pasilikti juose visam laikui.
ATVYKĖLIS: Keliautojas Audrius Daunys prie piečiausio pasaulyje miesto.
KAREIVĖLIAI: Argentina su Čile karinio konflikto išvengė, bet turistų lankomame uoste liko nemažos karinės pajėgos, neturinčios ką veikti. Suaugusieji ir vaikai viliojami žaisti jūrų kareivėliais.
NUOMA: Ušuajoje mažo fanerinio namelio nuoma brangi – 2000 pesų (apie 1.4 tūkst. litų) per mėnesį.
VAIZDAS: Ne visa Ušuaja turistams rodoma.
UOSTAS: Į Ušuają plūsta daugelis žmonių: vieni užsidirbti, kiti – pramogauti.
VILIOKLĖ: Kelias į Ušuają.
CENTRAS: Ušuajos centras – piečiausias civilizacijos taškas Žemės rutulyje.
ŠVYTURYS: Ant stačios Horno rago uolos pastatyta maža meteorologijos stotis. Name gyvena Čilės atstovas su savo šeima, kaip tos salos gubernatorius.
Byglio sąsiauris
Tai sąsiauris Pietų Amerikos pietuose, Ugnies žemės salyne. Skiria pagrindinę salą Isla Grande nuo kitų salyno salų. Sąsiaurio ilgis – 240 km, plotis 5-13 km. Pagrindiniai uostai – Ušuaja (Argentina) ir Puerto Viljamsas (Čilė).
1978-1984 metais tarp Argentinos ir Čilės vyko konfliktas dėl pietinėje Byglio sąsiaurio dalyje esančių salų.
Byglio kanalu galima perplaukti iš Atlanto į Ramųjį vandenyną.
Sąsiauris pavadintas Anglijos ekspedicinio karinio laivo „Beagle“ vardu. Šiuo laivu 1831 metais Čarlzas Darvinas išvyko į kelionę aplink pasaulį. Ekspedicijos metu buvo tyrinėjami ir Pietų Amerikos krantai.
Audriaus DAUNIO nuotr.