Naujausios
Anksti tapo našlaičiais
Alinos vaikystė nebuvo lengva. Kai jai su dvyniu broliu Jonu buvo 11 mėnesių, o sesėms Vilmai ir Violetai po 6 ir 8 metus, mirė mama. Todėl šeimai gražiai perplaukti per visas gyvenimo audras nepavyko.
- Kai mums suėjo 12 metų, su broliu apsigyvenome Medeikių vaikų globos namuose. Tuo metu ten viskam vadovavo direktorė Nijolė Vasiljeva. Iki šios dienos esame jai ir jos šeimai dėkingi, kad mus augino kaip savus vaikus, neišskirdama nė vieno, visus mylėjo vienodai,- pasakojo Alina.
Visada tikėjo Dievu
Pasak Alinos, ji nuo pat vaikystės jautė, kad Dievas ją traukia prie savęs. Sakė, kartą net sapne buvo pasirodęs...
-Kai buvau paauglė, sapne pamačiau Jėzų ir didelę žmonių minią. Jėzus man pasakė: “Sek mane”. Būtumėte matę mano nuostabą, kai 13-ojo gimtadienio proga gavau Bibliją dovanų ir ten perskaičiau tuos pačius žodžius, pasakytus Jėzaus mokiniams.Tad iki šios dienos stengiuosi tą daryti, nukreipti savo žvilgsnį į Dievą, juo pasitikėti, nurimti, sekti, kad ir kokios audros užkluptų mano gyvenimą,- pasakojo Alina.
Gyvenimas gerėjo
Paskui, pasak Alinos, jos gyvenimas po truputį vis gerėjo. Mergina buvo nuolat apsupta gerų žmonių, kurie ją vedė tinkama linkme.
-Visą gyvenimą liksiu dėkinga mūsų tetai Marytei ir jos šeimai, kurie atvėrė mums savo širdies ir namų duris. Tiek daug jie mums padėjo. Kai sesuo Vilma apsisprendė prisiimti didžiulę atsakomybę ir tapo mano ir brolio globėja, teta Marytė mums labai padėjo.
Išsilaisvino nuo kančių
Alina negailėjo gražių žodžių ir apie Biržų Sekmininkų bažnyčios bendruomenę. Į šią bažnyčią vaikai pradėjo eiti dar vaikystėje.
-Tuo metu, ten buvo pastorius Jonas Viederis su šeima. Buvome tarsi viena šeima: visada jautėmės mylimi ir laukiami. Mums tiesiog buvo gera ten būti,- prisiminė Alina. Paskui pastoriumi tapo J. Viederio žentas Linas Šnaras su šeima. Tada Alina su broliu ir seserimis bažnyčioje pradėjo lankytis nuolatos.
-Mes užaugome visapusiškai. Nežinia, gal būtume ir paklydę gyvenime, bet džiaugiuosi, kad taip nenutiko bažnyčios bendruomenės dėka. Berlinskų šeimyna taip pat šiltai priėmė mus į savo glėbį. Visi mus ten drąsino, auklėjo, mylėjo ir, svarbiausia, mokė nuoširdžiai pažinti ir mylėti Dievą bei jam tarnauti. Todėl jau paauglystėje atidaviau savo gyvenimą į jo rankas. Taip buvo išgydytos visos mano širdies žaizdos, skausmas, gėda. Pajutau laisvę, ramybę ir gyvenimo pilnatvę,- dalinosi Alina.
Bažnyčioje surado meilę
Paskui, jau pati dirbdama bažnyčioje, Alina ten sutiko ir savo būsimą vyrą Edgarą. Meilė suvedė jaunuolius ir padovanojo šeimai du sūnelius – Adomą ir Jokūbą, kurių jie taip ilgai laukė... Šią vasarą pora minėjo ir 12-ąsias vestuvių metines.
-Jeigu kalbėčiau apie dabartį, tai esu palaiminta moteris. Ir tikiu, kad dar daug nuostabių palaiminimų patirs mūsų šeima. Tikiuosi, kad mūsų santuoką vainikuos tokia pat meilė, apie kurią kalba Dievas: “Meilė kantri ir maloni, meilė nepavydi, meilė nesigiria ir neišpuiksta. Ji nesielgia nepadoriai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, nemąsto piktai, nesidžiaugia neteisybe, džiaugiasi tiesa; visa pakenčia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria, ji nesibaigia niekada“.
Reikia tikėti
-Manau, kad šie metai mums visiems buvo netikėti. Turbūt daugelis tikėjosi, kad vien dėl tokio gražaus ir įsimintino skaičiaus, jie bus bus ypatingi. Deja, ne visada būna taip, kaip norėtume. Šįkart posakis, kad žmonės planuoja, o Dievas juokiasi, manau, išsipildė. Bet kiekviena patirtis, kokia ji bebūtų, yra gera. Ji mus išmoko kažką naujo, keičia mūsų požiūrį į gyvenimą. Tuomet net į paprasčiausią kasdienybę pradedame žiūrėti kitaip, susimąstome apie gilesnius, dvasinius dalykus ir bandom sau atsakyti: dėl ko gyvename, kas suteikia ramybę, kai gyvenimas siunčia mums išbandymus? Kad ir kaip sunku būtų gyvenime, reikia prisiminti, kad ten aukštai, virš debesų, visada šviečia saulė,- kalbėjo Alina.
