Naujausios
Sulaukta geležinių vestuvių
65 metai kartu. Tokią geležinių vestuvių sukaktį jau perkopė Stefanija ir Kazimieras Šalčiai iš Vaiguvos (Kelmės rajonas).
Vaiguviškiai sakė nė nepajutę, kaip tiek daug laiko draugėje prabėgo, ir džiaugiasi kiekviena dar skirta akimirka.
Dalia KARPAVIČIENĖ
daliak@skrastas.lt
Į porą suėjo tikri vaiguviškiai
Stefanija ir Kazimieras Šalčiai – tikri vaiguviškiai. Stefanijos Šaltienės tėvai turėjo namuką pačiame Vaiguvos centre, priešais ambulatoriją. Kazimiero tėvai gyveno kitame Vaiguvos krašte.
„Tėvas buvo puikus meistras. Vasaromis statydavo namus, o žiemomis dažniausiai meistraudavo įvairiausius baldus. Padarydavo ir karstus, jei prireikdavo“, – pasakojo S. Šaltienė.
Buvusiame Vaiguvos dvare Šalčiai gyvena keturis dešimtmečius. Iki šių dienų virtuvėje stovi daili balta Stefanijos Šaltienės tėvo spintelė.
Ir Stefanija, ir Kazimieras užaugo tarp penkių brolių ir seserų. Kadangi abu gyveno Vaiguvoje, tik skirtingose vietose, nuo mažumės vienas kitą pažinojo. Rimta jaunų žmonių draugystė, pasibaigusi vestuvėmis 1949 metais, prasidėjo Kazimierui iš kariuomenės grįžus.
„Birželio 3 dieną jau suėjo 65 metai, kai kartu. O visai nesitiki“, – šypsojosi Stefanija ir Kazimieras Šalčiai.
Džiaugiasi vaikais ir vaikaičiais
Didžiausias Šalčių džiaugsmas – vaikai ir vaikaičiai.
Nors pirmagimis sūnus mirė tik gimęs, o ketverių su puse metų dukra žuvo avarijoje, likęs sūnus ir dvi dukros džiugina tėvus.
„Geri vaikai, akių niekam nedrasko, savo vietą gyvenime suradę, turi ir darbus, ir pastoges. Tik nuo Vaiguvos tolokai – Tauragėje, Anykščiuose, Panevėžyje gyvena. Mums jau septynis anūkus padovanojo. Anūkai dar džiaugsmo – keturis proanūkius – pridėjo. Kadangi vienam proanūkiui jau 21 metai, gal greitai ir proproanūkių sulauksime“, – vylėsi S. ir K. Šalčiai.
„Vaiguva buvo miestas“
Stefanija ir Kazimieras gyvenimo Vaiguvos dvare nepeikia. Ramu, daug žalumos.
Kiek kitokią Vaiguvą ilgaamžiai atsimena buvusią jų jaunystės laikais. Abu tvirtina: „Vaiguva buvo miestas, o mes – „mieščionai“. Ir žmonių, kiek atsimenu, kur kas daugiau negu dabar Vaiguvoje gyveno, ir įstaigų. Vien žydai turėjo tris parduotuves ir kavinę. Dar vieną kavinę laikė ir lietuviai“, – prisiminimais dalijosi Šalčiai.
Po stulpus ir ant stogų
Vaiguvoje baigusi šešis skyrius, Stefanija Šaltienė mokėsi Šiauliuose, aukštesniojoje prekybos mokykloje. Nors mokyklą ir baigė, prekybininke taip ir nedirbo. Tarybiniais metais Vaiguva buvo valsčiaus centras. Paauginusi vaikus, ilgus metus, kaip pati sakė, S. Šaltienė krapštėsi su įvairiausiais popieriais valsčiuje – dirbo mašininke.
Kai valsčių panaikino, apylinkėje dirbo sekretore, buhaltere, kasininke. „Popierinė žiurkė“, ne kitaip“, – savo darbus apibūdino vaiguviškė.
Kazimieras Šaltis, jau pensijoje būdamas, vidurinę baigė. Vaikystėje irgi teko krimsti mokslus – baigė keturis skyrius.
Šalčiai nuo vaikystės savo tėvų buvo mokomi darbo. Vienuolikmetė Stefanija jau mokėjo melžti karvę. Kazimierui yra tekę ir piemeniu būti. Dar labiau paaugę eidavo talkininkauti kaimynams: daržus ravėti ar bulves kasti. Tinginiauti buvo gėda ir negarbė.
Kolūkyje K. Šaltis dirbo sandėlininku, vėliau du dešimtmečius ryšininku-ryšių linijų prižiūrėtoju.
„Karsčiausi po stulpus, buvau lengvas ir aukščio baimės nejaučiau. Prieš pat pensiją labai rimtas pareigas ėjau – buvau kaminkrėtys. Valiau kaminus ir mokykloms, ir įstaigoms, ir šiaip žmonėms. Juk buvo kūrenama malkomis“, – sakė ponas Kazimieras.
Pomėgiams nebeužtenka sveikatos
Stefanija Šaltienė pasakojo, jog jaunystėje turėjusi ne vieną pomėgį, pavyzdžiui, marginti margučius ir siuvinėti. Vasaromis vis eidavo aviečiauti. Moteris labai apgailestauja, kad nė vienam labai maloniam, širdį glostančiam užsiėmimui jau nebeužtenka sveikatos.
„Siuvinėtų staltiesėlių, servetėlių, pagalvėlių, užuolaidėlių dar turiu keletą, kitas savo mergikėm išdalinau. Dukros nesiuvinėja, bet gražiai mezga. Pirmiausia išmokau siuvinėti virvele, po to – ir kitaip, mandriau“, – pasakojo S. Šaltienė.
Vaiguviškė turėjo gražų balsą, 67 metus giedojo bažnyčios chore. Ir padainuodavo, jei reikėdavo, ir pavaidindavo.
„Buvo smagūs laikai. Ir dabar neblogai gyvename, tik galėtume būti truputį jaunesni ir stipresni. Dabar nė dienos be vaistų neišsiverčiame, nors dar patys pamažėle apsitvarkome, pavaikštome, lazdų įsitvėrę. Dar ir pagalbininkė – lankomos priežiūros darbuotoja tris kartus per savaitę ateina. Nuperka ir atneša reikalingų produktų, padeda, jei reikia“, – sakė Stefanija ir Kazimieras Šalčiai.
Autorės nuotr.
KARTU: Stefanija ir Kazimieras Šalčiai iš Vaiguvos drauge išgyveno ilgiau kaip 65 metus – šių metų birželio 3 dieną minėjo geležinių vestuvių sukaktį.
POMĖGIS: Jaunystėje Stefanija Šaltienė mėgo siuvinėti. Siuvinėtos staltiesėlės, užuolaidėlės, paveiksliukai iki šiol puošia Šalčių namus.
PALIKIMAS: S. Šaltienės tėvas buvo medžio meistras, gaminęs baldus, karstus, klumpes. Virtuvėje – tėvo palikimas – balta spintelė su stačiukais.