Naujausios
Skeveldrų žemėlapis ant kūno
Parašyti apie šiemet 90-metį švęsiantį joniškietį karo veteraną Vytautą Stakauską pasiūlė laikraščio skaitytoja. Šis žmogus ant kūno nešiojasi iš fronto Vokietijoje parsivežtą minų skeveldrų žemėlapį: rankoje, kojoje, galvoje.
Penkias skeveldras gydytoja išoperavo, praėjus daug metų po karo, viena „tebegyvena“ po oda, organizmo apauginta kapsule. Šviesaus veido senolis sako, kad dabar gyvenimas — rojus, palyginus su kraujo ir švino laukais, kuriuos jam teko praeiti.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Karo ženklai
Antrasis pasaulinis karas nuo mūsų vis tolsta ir tampa panašus į baugią viziją. Šiemet gegužės 8-ąją sukanka 66-eri metai nuo jo pabaigos Europoje (Azijoje jis baigėsi tų pačių metų rugsėjo 2-ą, kapituliavus Japonijai — aut. past.).
Joniškiečiui 89-erių metų Vytautui Stakauskui Antrąjį pasaulinį karą tebeliudija ant rankos slankiojantis gumbas — kapsule apaugusi minos skeveldra. Kitas išoperavo.
„Sužeidė fronte netoli Vokietijos. Minos “oskolkos“ išdraskė šlaunį, kliudė dešinę ranką, šešios atplaišos liko galvoje. Laimei, nė viena nepervėrė kaukolės, liko kažkur po oda. Nusibraukiau kraują ir ėjau toliau. Į lauko ligoninę neguldė. Buvo pernelyg daug žmonių be rankų, be kojų, kuriuos pirmiau reikėjo gelbėti. Jie tikri sužeistieji, o ne aš; kol eini — eik,“ — prisimena Antrojo pasaulinio karo dalyvis.
„Daug armijos tapo gyva mėsa... Vieni kariai pirmi ėjo per minų lauką. Kai sprogo, dalimis išnešiojo, kiti toliau galėjo eiti“, — įsiterpia žmona Janina Stakauskienė, vertindama karo, kuriame tikrų laimėtojų nebūna, kainą.
Talismanas
„Daug mačiau kraujo ir švino. Ar nesisapnuodavo? Ne, žmogus prie visko pripranta. O kare net miegoti nebuvo kada. Kur nors ant žemės pakrenti, milinę pasiklojęs, apkasuose nusnaudi, ir viskas“, — pasakoja karą praėjęs senolis, priduriantis, kad atskiras žmogus kovojančiųjų pusėse buvo tik statistinis vienetas, kurio gyvenimas ar mirtis nieko nereiškė.
Joniškietis tiki, kad nuo mirties jį gelbėjo ir mažutė prie krūtinės saugota maldaknygė, kurios per visus karo metus nepametė.
Vytauto Stakausko nuomone, karui Vokietija ruošėsi daug metų, nes užėjusi į vokiečių sandėlius sovietų armija rasdavo prieš 20 metų konservuotos duonos. „Kam tokių atsargų reikėjo? Ar ne karui?“ — retoriškai klausia senolis.
Dabar — aukso amžius
Kad viskas baigėsi Vytautas Stakauskas sako supratęs iš vokiečių iškeltų baltų vėliavų. Jo būsima žmona Janina tuo pačiu metu Lietuvoje klausėsi į orą šaudančių kareivių šūvių. Panevėžyje kambarį nuomavusiai merginai šeimininkė pasakė, kad šie šūviai reiškia pergalę.
„Jūs gyvenate aukso amžiuje“, — sako Janina Stakauskienė, išgyvenusi nerimo akimirkas, kai tėvų sodyboje pamiškėje pokariu lankydavosi partizanai ir stribai.
Vieni ateidavo, prašydavo valgyti. Jiems išėjus atkakdavo šių persekiotojai. Kartą partizanai tik spėjo dingti miško juostoje, kai iš kitos namo pusės takelyje sušmėžavo stribų šešėliai.
Tuo tarpu Janinos sesuo Stanislava Misiūnienė su mažu 4,5 metų sūneliu buvo ištremta į Sibirą. Buriatijos žemėje vaiką ir palaidojo, tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę parsigabeno jo kaulelius.
Stanislava sako, kad tekdavę valgyti sušalusias bulves ir miegoti tarp blakių. O miškuose dirbdami net vandens atsigaivinti negaudavę, tad gerdavo iš balos.
„Kaip toje pasakoje: negerk iš pėdos, avinėliu pavirsi. Bet nepavirtome nei avinais, nei ožiais, likome žmonėmis“, — sako Stanislava. Ir su sesers vyru Vytautu jie gerai sutaria, nėra jokios priešpriešos, kad, neva, vienas okupanto armijoje tarnavo, o kita turėjo “pas baltas meškas“ važiuoti.
Į Lietuvą — ant vagonų stogų
Vytautas Stakauskas po karo Tėvynę pasiekė dalį kelio eidamas, kitą dalį važiuodamas ant traukinių vagonų stogų.
Vagonų stogais į Lietuvą parsikratęs vyras parsivežė ir palikimą: 6 skeveldras galvoje, vieną dešinės rankos dilbyje, dar vieną — kitos rankos delne.
Iš pradžių skeveldrų nesimatė, tik po kelerių metų svetimkūniai apaugo kapsulėmis ir galvoje išdygo gumbai.
Kapsulė įkrito į delną
Karo pėdsakai primindavo apie save įvairiose situacijose.
„Anuomet dažnai reikdavo plaučius persišviesti. Nuėjau, gydytoja pamatė dėmių nuotraukoje, sako, esi džiovininkas, reikia tave į tuberkuliozės ligoninę Žagarėje vežti. Sakau: daktare, dėl šito į Žagarę, o ką darysim su šitais — ir paglosčiau ranka gumbus ant viršugalvio. Tada ji atsiprašė, niekur manęs nebesiuntė. Turbūt ir nuotraukoje “oskolkos“ matėsi“, — mena karo dalyvis.
Po kurio laiko viena gydytoja pasiūlė skeveldras išimti. Išoperavo penkias, viena liko. Šukuodamasis Vytautas ją vis užkabindavo. Tik prieš kelerius metus kūnas pats svetimkūnio atsikratė. Kartą braukdamas ranka per galvą pajuto kažką į delną įkrentant.
Medalius pardavė
Vytautas Stakauskas sako, kad kare pažeistos sveikatos buvusi valdžia nekompensavo. Tik prieš svarbiausias šventes veteranai galėdavo įsigyti 200 gramų saldainių „Karvutė“, pomidorų, konservuotų žirnelių, kakavos, kavos, dalykų, kurie anuomet buvo deficitas. Bet už juos susimokėdavo.
Kaip karo dalyviui vietoje 100 rublių už 10 turėjo įvesti telefoną. Tačiau jis pat niekur nesikreipė, tad tie, kas tvarkė dokumentus, pareikalavo sumokėti visą kainą. Tada jau Janinos Stakauskienės nervai neišlaikė — keletą kartų nuėjo pasiaiškinti, ir pagaliau sulaukė telefono už jos vyrui priklausančią kainą.
Daugiausia valdžia skirdavo medalių, ordinų, paskutinis atkeliavo bene su Rusijos Prezidento Dmitrijaus Medvedevo pasirašytu liudijimu. Joniškietis jų pernelyg nevertina, o žmona sako, kad dalį medalių pardavė senienų supirkėjui, dar gal keli mėtosi kažkur palėpėje.
Autorės nuotr.
SKEVELDRA: Paskutinė skeveldra iš galvos išėjo pati. Ją joniškietis saugo kaip karo atsiminimą.
GUMBAS: Rankoje likusi skeveldra pavirto į gumbą.
VETERANAS: Nors kare patyrė sužalojimų, nuo 89-erių metų Vytauto Staklausko veido beveik nenyksta šypsena.
Redakcijos archyvo nuotr.
APSILANKYMAS: Prieš porą metų karo veteranų Joniškyje dar buvo daugiau. Jei kasmet karo pabaigos metinių proga apsilanko kapinėse, kur palaidoti likimo broliai ir seserys.