Naujausios
MANO ŠIMTMETIS
Šimtą metų nesipykti ir dalintis su kitais
Verbūnuose (Šiaulių rajonas) gyvenanti 102 metų Elžbieta Adomaitienė savo šimtmetį vadina sunkiu, bet įdomiu: jaunystės šėlsmas dovanojo gražius prisiminimus, darnus šeimyninis gyvenimas – šešis vaikus, anūkų ir proanūkių. Sako, gyveno „biednai“, bet draugiškai.
Natalija KONDROTIENĖ
natalija@skrastas.lt
Dukra šalia
„Sveikata mamytės gera, tik senatvė spaudžia. Regėjimas, klausa smarkiai silpti pradėjo tik prieš kelis metus, o iki tol dar visiems vaikams, anūkams, proanūkiams kojinių primegzdavo, sudabodavo mažylius“, – šypsosi kartu su mama gyvenanti Nijolė Jazdauskienė.
Antrą šimtmetį pradėjusi senolė padedama dukters vaikšto po namus, išeina į lauką, tačiau dažniau kojas atstoja vežimėlis. Kiekvieną rytą ir vakarą eina į atskirą kambarėlį kalbėti poterių – didžiąją dienos dalį močiutė susikaupusi maldai.
„Gerai, kad dukrelė prie manęs, o tai jau labai sunki tokia senatvė“, – atsiduso 102 gimtadienį sausio mėnesį atšventusi senolė.
Su dainomis ir šokiais
E. Adomaitienės pasakojimu, jos tėveliai gyveno Šaukėnuose (Kelmės rajonas), vėliau persikraustė į Kuršėnus ir, po kurio laiko, galutinai apsistojo Verbūnuose. Ten šeima, kurioje augo trys vaikai, liko visam gyvenimui.
„Tėveliai turėjo žemės, tai darbo užtekdavo visiems. Vargo daug teko ragauti, nebuvome bagoti, bet mokiausi. Buvome visi išvažiavę dirbti į Kauno šiltnamius, bet greitai parvažiavome namo“, – pasakoja moteris.
Jaunystės dienas močiutė prisimena su šypsena – tiek šokta ir dainuota, linksmai ir nerūpestingai gyventa. Buvusi gera dainininkė, dainų mokėjusi ne vieną dešimtį, linksmo būdo buvo mergina. Šalia sėdinti duktė paantrina: visą gyvenimą mama su daina – ar sunku, ar linksma.
„Buvau išsimokinusi šokti labai gražiai. Visi norėjo su manimi pašokti. Vaidinau rateliuose“, – prisimena E. Adomaitienė.
Jaunystėje turėjusi gerą iškalbą – mokėjo pakalbėti, įtikinti ar perkalbėti. Pajuokauja, kad dabar jau pasižiūrėjusi į veidrodį savęs paklausia: kaip taip – jauna ir graži taip greitai pasenai?
Širdį užkariavo kalvis
Duktė Nijolė mamos paprašo papasakoti apie pažintį su tėveliu. „Ar apie mano meilę papasakoti?“ – klausia mama. „Apie tėvelį“, – šaukia sunkiai girdinčiai mamai duktė. „Tai sakau, kad apie savo gyvenimo meilę“, – šypsodamasi atsako močiutė Elžbieta.
Juozapą Adomaitį prisiminusi ji susigraudino, nubraukė ašarą. Turėjusi nuostabų, rūpestingą, atidų ir itin darbštų vyrą. Jo šalia nebėra apie tris dešimtmečius.
„Jo tėvų ūkis buvo šalia mano tėvelių. Taip ir susidraugavom. Man jis labai patiko. Jo niekas nemylėjo, net sesuo, nes buvo raišas, visi ruišiu vadino. Nežiūrėjau į raišumą, man jis buvo gražus“, – prisiminimais dalijosi šimtametė.
Ji nusijuokia, kad nepamena, kiek buvo metų vestuvių dieną, tačiau pasiūlo susiskaičiuoti, nes pirmagimė gimė 1935 metais. Į pasaulį vienas paskui kitą atėjo dar du vaikai. Karo išvakarėse gimė duktė Nijolė. Kiek vėliau gimė dar du vaikai. Adomaičių šeimoje iš viso gimė trys dukterys ir trys sūnūs.
Jos vyras garsėjo kaip darbštus ir geras rankas turintis kalvis, darbo jam netrūko, tačiau situacija pasikeitė atsiradus kolūkiams.
Pasidalindavo su alkanu
„Mama visą gyvenimą garsėjo, kaip geros širdies. Nėra atsakiusi nė vienam vargšui, su visais pasidalindavo maistu, net jei ir pati likdavo nevalgiusi. Namuose rasdavo guolį ir užuovėją. Nėra išvariusi ar atsakiusi nė vienam užklydusiam, pagalbos prašančiam žmogui“, – pasakojo duktė Nijolė.
Šimtametė skarelės kampeliu nubraukia ašarą: stengėsi gyventi su visais draugiškai, padėti, visų pagailėdavusi. Priduria, kad galime to paklausti bet kurio verbūniškio – nėra nė su vienu susipykusi.
N. Jazdauskienė pasakoja, kad su mama vaikams labai pasisekė, nes ši buvusi labai gera, rūpestinga, atidi. Bendrą tėvelių gyvenimą prisimena, kaip draugišką, darnų, neteko matyti besipykstančių ar nesutariančių.
Visą gyvenimą mamai svarbiausi buvo vaikai ir namai. Net sulaukusi garbaus amžiaus senolė labiausiai rūpinosi vaikais.
„Dabar liko tik dukterys. Sūnų nė vieno“, – suvirpa senolės balsas. Duktė apglėbusi mamos pečius ima raminti – sūnų netektys pačios skaudžiausios. Net į lauką išeiti tapo sunku, nes vis laukia, jog gal ateis pernai žuvęs sūnus. Nuo didelio išgyvenimo sušlubavo mamos sveikata.
Karas subūrė šeimą
Karo metai E. Adomaitienės atmintyje įsirėžė, kaip vieni sunkiausių per jos šimtmetį. Teko kęsti badą, mažus pametinukus vaikus saugoti nuo šalčio, slapstytis miškuose. Didžiule laime vadina, kad vyras dėl savo neįgalumo sunkiausiuoju laiku buvo su šeima.
„Beveik visą karą buvome netoliese Verbūnų, už miško. Atėjo kareivis ir perspėjo, kad kraustytumėmės iš savo namelių, nes čia baisūs dalykai dėsis. Susikraustėme į vieną trobelę su mano tėveliais, sesuo su vaikais atvažiavo slėptis. Kai apsispakajino, visi sugrįžom į savo triobas“, – prisimena karo laikmetį senolė.
Atmintyje įsirėžė badas, kai nusilpę artimieji nebepaeidavo – veždavo rogėmis, nešdavo ant rankų, reikėdavo gerai pasukti galvą, kuo pamaitinti šeimyną. Moteris pakelia akis ir padėkoja Dievui, kad tie metai iš jos neatėmė artimųjų – visi išliko.
„Visą gyvenimą nebuvom bagoti. Vaikai su naginėmis į mokyklą ėjo. Maisto daug nebuvo, bet gyvenome draugiškai. Buvo pokaris. Ateina toks seniukas, pavalgyti prašo. Pati valgyti noriu, bet jam atidaviau“, – pradeda ašaras braukti E. Adomaitienė.
Stiprios sveikatos verbūniškė
Šimtametė vis akis pakelia: kaip gerai, kad ją dar atsimena. Ir pati nustebusi klausia: negi tiek ilgai galima gyventi?
Duktė pamena vaikystėje visada matydavo mamą žiemą basomis kojomis įsispyrusią tik į kaliošus, eidavusią vandens, malkų ar skalauti skalbinių.
„Nesu mačiusi sergančios. Kad vaikščiotų pas daktarus, nepamenu, ir dabar stipri. Senatvė – jos didžiausia liga“, – sakė duktė.
Paklausus, ar Verbūnuose yra dar mamos amžiaus žmonių, duktė nusišypso, kad yra tik gerokai jaunesnė – kokių 98 metų.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
KARAS: 102 metų Elžbietos Adomaitienės atmintyje ryškūs karo metai, kai teko šeimą gelbėti nuo bado ir šalčio.
TVARKA: Svarbiausius dokumentus, nuotraukas senolė saugo tvirtai surištoje knygoje, prie kurių liestis draudžiama net jos vaikams.
GERUMAS: Verbūnuose su mama Elžbieta gyvenanti duktė Nijolė Jazdauskienė neįsivaizduoja, kad galėjo turėti geresnę ir rūpestingesnę mamą.