Naujausios
Šiaulių buliai, fabrikai ir amūrai
Tūkstantį ir vieną kartą kvadratu vaikštant tomis pačiomis Šiaulių gatvėmis sunku kaskart vis stebėtis. O jei atvažiuoja svečiai? Ką jiems parodyti ir papasakoti? Pėsčiomis po miestą su charizmatišku gidu Viliumi Puronu – žmogumi, be kurio neįsivaizduojami dabartiniai Šiauliai.
Simona PUŽAITĖ
simona@skrastas.lt
Skulptūromis papuoštas bulvaras
Atidžiau pažiūrėkite į Šiaulių pėsčiųjų bulvaro grindinį. Manote, tamsiai pilkos juostos dėl grožio?
Ne! Šiaulių turizmo ir informacijos centro projektų vadybininkas, dizaineris V. Puronas aiškina – XVIII a. pabaigoje visa dabartinė Vilniaus gatvė buvo užstatyta fabrikais.
Tamsios linijos ant grindinio žymi buvusių 52 namų pamatų linijas. Iki tol, kol pastatytas kalėjimas, Vilniaus gatvė vadinta Fabrikų gatve, vėliau perkrikštyta Kalėjimo gatve.
1976-aisiais Šiaulių centrą perkirtęs pėsčiųjų bulvaras buvo unikalus reiškinys – tik trečiasis toks Europoje. Taką suprojektavo architektė Virginija Taujanskienė, o tuometinis miesto vyriausiasis dailininkas V. Puronas sumanė jį puošti skulptūromis.
Jas gamino ne menininkai, o fabrikų cechų dailininkai-apipavidalintojai, į procesą įtraukiami darbininkai. Taip atsirado "Batas", "Knyga", "Gyvatė", "Keptas paršiukas", "Dvi kregždės".
Niekur kitur, tik Šiauliuose, randamas kūrinys – cigarečių „Kastytis“ pakelis su vėžiu ant viršaus. Tai viena pirmųjų socialinių reklamų arba antireklamų Sovietų Sąjungoje.
Priešais – miesto reklamos įžymybė, buvusi gėlių krautuvėlė. Ant dailininkės Liucijos Brazaitytės kūrinio užrašytas patarimas vyrui lietuvių bei rusų kalbomis: „Įteikęs gėlę žmonai, laimėsi jos malonę“.
Šiaulių buliukai
Šalia Vilniaus bei Tilžės gatvių sankirtos – ant pastato sienos esanti V. Purono sukurta heraldinė kompozicija „Šiaulių miesto herbas“ įeina į Lietuvos Gineso rekordų knygą kaip didžiausia. Iki tol ant sienos buvo pakabintas stendas apie miestų socialistinį lenktyniavimą.
Nors fasadas tvarkytas prieš 40 metų, tačiau pano atrodo šviežias tarsi vakar sukurtas – Saulei pašvietus žiba žėručiai. Fasadui papuošti naudotas kelių spalvų granito grūdelių tinko iliuzorinis piešinys.
V. Puronas mosteli į herbe pavaizduotą bulių. „Šiauliai turi daugiau kaip trylika dėsningumų, susijusių su buliumi ir jaučiu“, – intriguoja. Net virš savo namų menininkas pasikabino skardinį jautį. Tai simbolis, jog nuo XVII a. iki I Pasaulinio karo šiauliečius pravardžiuodavo Šiaulių buliukais.
Jis pasakoja, jog statant mūrinę bažnyčią, vėliau tapusią katedra, kunigas Petras Tarvainis ją stačiusiems valstiečiams prašė paaukoti vieną arba du buliukus. Mėsą valgydavo statybininkai, odas naudojo kitoms reikmėms.
Gyvuliai taip įsirėžė visiems į atmintį, kad jaunimą ėmė pravardžiuoti buliukais.
Šiaulių katedra pastatyta Buleinėje – taip anksčiau vadinosi vietovė. Kitas buliškas faktas – Šiaulius įkūrė broliai Bulevičiai (arba Bulaičiai) Vismantas, Edivilas ir Sprudeika.
Sudeginta paskutinė ragana?
„Šioje vietoje 1719 metais sudeginta paskutinė Šiaulių ragana", – mosteli ranka V. Puronas į istoriniame miesto centre esančią Prisikėlimo aikštę. Čia pat suabejoja, dirstelėjęs į priešais esantį Savivaldybės pastatą atsidūsta: „Gal dar pora liko...“
Anksčiau aikštė vadinosi Turgaus, šimtmečius joje vykdavo turgūs, mugės, prekyba. XVI a. aplink pradėjo steigtis amatininkai, Šiaulių miestas ėmė augti.
Centre stovi fontanas „Saulės diskai“, liaudyje dėl skulptūros panašumo į monetas dažniau vadinamas „Centukais“. Pasak V. Purono, šis palyginimas – ne atsitiktinis.
Netoliese 1781 metais gimė skulptorius, juvelyras Viktoras Dovydas Breneris, amerikietiško vieno cento nominalo monetos autorius. Moneta skirta Linkolno gimimo 100-osioms metinėms. Tai seniausiai naudojamas dizainas JAV monetų kalyklos istorijoje.
Iki šešiolikos metų V. D. Breneris gyveno Šiauliuose, dar trejus – Kaune. Būdamas devyniolikos jis emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas.
„Turgavietė ir katedra – faktoriai, sukūrę Šiaulius. Padarę tai, kad dabar turime ambicijų būti Šiaurės Lietuvos sostine, kad Tilžės gatvė riboja Aukštaitiją nuo Žemaitijos“, – įsitikinęs V. Puronas.
Šiaulių katedros slėpiniai
Kaip Vilnius neįsivaizduojamas be Gedimino pilies, taip Šiauliai be Šv. Petro ir Pauliaus katedros.
Pastato pieštuko formą suformavo perkūnų trenksmai, nugriovę bokštus, kurių taip ir neatstatė. Atidžiau įsižiūrėjus į katedros bokštelius – balistrarijus galima matyti šaudymo angas.
Toje vietoje, kur stovi koplytstulpis, XV a. buvo pastatyta medinė bažnyčia. Jos altorius padarytas ten, kur stovėjo pagonių aukuras. Šiaulių katedra yra ant kalno – buvusio švento ąžuolyno, kuriame vaidilutės kūreno ugnį.
Aplink katedrą išdėliotų plytelių ornamentas yra panašus į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Alšėnų pilies (Baltarusija) grindinį.
Virš įėjimo į katedrą budriai žiūrintys angelų Cherubinų bareljefai – seniausi Šiauliuose išlikę meno kūriniai. Svarstoma, jog šalia esančiame ornamente yra užšifruota mistinė informacija, kaip buvo daroma to laikotarpio italų architektūroje.
Niekur kitur Lietuvos bažnyčiose nepastebėta, jog atėjus reikia ant akmeninio pjedestalo prieš įėjimą padėti karstą. „Dabar tas stalas labai reikalingas vestuvininkams“, – šypteli V. Puronas.
Miegančio milžino jaučio legenda
Prie katedros yra atstatytas bažnyčios stogo kryžius. Aiškinama, jog lapeliai simbolizuoja religijos gyvybingumą – ji atgimsta, sprogsta kaip lapai pavasarį.
Kryžiaus centre – spragilas ir dalgis ne Šiaulių ekonomikos atspindys. Tai filosofija įdėta į lietuviškus žemės ūkio įrenginius – mirtis (Giltinė), kaip spragilas, visada atsijoja pelus nuo grūdų.
Turistai, kaip caro žandarų šunys – be parodymo bažnyčios požemių negali atrasti. Anuomet į požemius patekti buvo galima tik per slaptus langelius – ventiliacijos angas galinėje bažnyčios apsidės sienoje.
Slaptosios angos fasade tebėra iki šiol. Nors visi jas mato, tačiau neįtaria paskirties. Iš vidaus įėjimas į požemius buvo užmūrytas. 1863 metais požemiuose slėpėsi sukilėliai.
Šiaulių istorijos tyrinėtojas ir propaguotojas neabejoja, jog po Šiauliais yra visa požemių sistema.
Kodėl prie katedros įdomu vaikams? V. Puronas pasakoja legendą. Kai Šiauliuose nieko nebuvo, o aplink gražiai žaliavo, į kraštą atėjo milžinas jautis. Ragais jis dangų raižė kaip NATO naikintuvai. Atsigėręs vandens iš ežero milžinas jautis užmigo milžinišku miegu.
Ėjo laikas, ant jo supūtė žemes, išsiplėtė šventas ąžuolynas, vaidilutės ugnį kūreno, bažnyčią pastatė, miestas ėmė klestėti... O milžinas – tebemiega.
Vaikai, jei norite sužinoti, ar jautis tebėra, priglauskite ausį prie žemės ir gerai įsiklausykite – išgirsite, kaip plaka širdis. Tai reiškia, mes gyvi, gyva Lietuva.
Šelmis "Auksinis berniukas"
Vienas iš Šiaulių simbolių – skulptoriaus Stanislovo Kuzmos sukurtas „Šaulys“, vietinių meiliai vadinamas „Šauliuku“ ar „Auksiniu berniuku“.
Skulptūra taip pat apaugusi legendomis. Žmonėms kilo klausimas, kodėl "Auksinis berniukas" tik ištempęs lanką, o strėlės nėra?
Pasak vienos V. Purono atpasakotos legendos, žydint kaštonams ir alyvoms šauliukas įsižiūrėjo mergaitę iš Joniškio vardu Sidabrė. Prismeigė prie strėlės raštelį su pasimatymo vieta, paleido strėlę ir atsisuko atgal lyg niekur nieko.
„Niekas nežino, ar jie susitiko. Manęs kiti klausia, kodėl jis vis dar vienišas? Kodėl šalia nestovi mergelė? Atsakau – Sidabrė nėra Auksė“, – legendinį šauliuko vienos nakties nuotykį papasakojo V. Puronas.
„Šaulio“ skulptūra – saulės laikrodis. Šalia užrašyti skaičiai 12, 3 ir 6. Jie žymi laiką, taip pat miesto gimimo dieną, t. y. Saulės mūšio datą. Su geodezininkais kalbėjęs V. Puronas nustebo sužinojęs, jog šioje vietoje aukštis 123 metrai 60 cm virš jūros lygio.
Stebuklingas kapas
Čia pat už tvoros – Šiaulių senosios kapinės, apipintos įvariausių pasakojimų. Stebuklingos plytelės, ant kurių sukasi turistai, anot V. Purono, dirbtinės – tokioms pagaminti daug proto nereikia.
Šiauliai turi nuo senų laikų žinomą magišką palaimintojo kunigo Ignaco Štacho kapą. Yra išlikę pasakojimai, kad prie jo besimeldę žmonės gaudavo įvairių malonių, norai išsipildydavo.
„Pastačius tris žvakes ir apėjus aplink kapą pagal laikrodžio rodyklę vyras žmonos nebemuša. Einant prieš laikrodžio rodyklę – padeda moksle“, – mistiškus niuansus aiškina V. Puronas.
Dizaineris atskleidžia biografijos detalę – jo mama karo metais buvo Šiaulių mokytojų seminarijos studentė. Nuėjo prie palaimintojo Štacho kapo prašydama meilės. Išvažiavo į Kupiškį, kur susipažino su būsimu vyru. „Taip gimiau aš“, – konstatuoja.
Pasukus prie Talkšos ežero sunku pro akis praleisti uodegą pakėlusią, šuoliui pasiruošusią gigantišką "Lapę".
„Pagalvojau, jei Vilnius turi geležinį vilką, mes turėsim – geležinę lapę. Lapė – neprijaukinamas gyvūnas“, – apie vieną garsiausių savo kūrinių kalba V. Puronas.
Vienų kritikuojamą, nekenčiamą, kitų mylimą ir mielai fotografuojamą skulptūrą jau prisijaukino įsimylėjeliai – ant gyvūno lūpos ėmė kabinti spyneles.
Dizaineris prisipažįsta, jog nepaisant keiksnojimo, jis Šiauliuose – socialinis reiškinys. Nuo jo pavardės kilo net terminas puronizmas, reiškiantis savitą mažosios architektūros stilių.
Detalės prie Talkšos ežero
Žvilgsnis užkliūva ir už buvusio odos „Elnio“ fabriko kamino. Šiauliai neįsivaizduojami be odos pramonės ir Chaimo Frenkelio fabriko, veikusio 1879–1995 metais. Visa Rusijos carinė kariuomenė buvo apauta Frenkelio batais, kelnėse – odiniai diržai. Kalbama, jog apleistuose fabriko pastatuose vaidenasi.
„Odos fabrikas daugiau kaip šimtą metų buvo užsmardinęs Šiaulius. Pamenu, kai ekskursija važiuodavom į Rygą. Grįžtant pasmirsdavo – visi patenkinti – jau Šiauliai“, – pasakoja V. Puronas.
Naujausias statinys prie Talkšos ežero – akmeninis energetinis labirintas. Aiškinamasi, galbūt šioje vietoje galėjo stovėti pagoniškas aukuras.
„Legendų aš nekuriu. Visa tai, ką pasakoju, esu paėmęs iš smetoniškos, caro, Žečpospolitos laikų spaudos“, – patikina V. Puronas. Žinodami, kad jis nepasišaipys, žmonės į jį iki šiol kreipiasi, pasakodami įvairius gandus apie vaiduoklius, miesto keistenybes.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
REKORDAS: Heraldinė kompozicija „Šiaulių miesto herbas“ įeiną į Lietuvos Gineso rekordų knygą kaip didžiausia. Šiauliai turi daugiau kaip trylika dėsningumų, susijusių su buliumi ir jaučiu.
KATEDRA: Ekskursija po Šiaulius neįsivaizduojama neaplankant Šv. Petro ir Povilo Katedros. Ji stovi ant kalno, kadaise buvusio švento ąžuolyno, kuriame vaidilutės kūreno ugnį.
GIDAS: Šiaulių turizmo ir informacijos centro projektų vadybininkas, dizaineris Vilius Puronas vedžiodamas po miestą pasakoja įdomius istorinius faktus ir legendas apie Šiaulius.
STRĖLĖ: Legenda pasakoja, jog „auksinis berniukas“ įsimylėjo Sidabrę, merginą iš Joniškio, kuriai nusiuntė raštelį apie pasimatymą, prikabinęs prie strėlės.
LAPĖ: Viliaus Purono kūrinį „Geležinė lapė“ žmonės pamėgo – ant lapės lūpos kabina spyneles.